Lietuvių visuomenė dar nėra pasirengusi ir pernelyg primityviai suvokia Antrojo pasaulinio karo metais vykusį žydų tautos genocidą, tad, bent jau artimiausiu metu, taško šioje temoje padėti nepavyks, mano Lietuvos istorijos instituto mokslininkas, daktaras Algimantas Kasparavičius.
„Carizmo laikais populiarus šūkis „bej žydov spasaj Rossiju” tam tikra prasme dar gana gajus ir šiandieninėje Lietuvoje“, - sako istorikas.
***
– Kaip jūs manote ar įmanoma ar pavyks kada nors padėti tašką „žydšaudžių" tema Lietuvoje? Ką reikia daryti, kaip veikti, kad ši tema nebeslėgtų jaunosios lietuvių kartos, kuriai holokaustas yra istorija. Skaudi, tragiška, bet tik istorija?
- Neįsivaizduoju iš principo kaip viena ar kita istorine tema galima viską „galutinai” išsiaiškinti ir padėti kažkokį mistinį „tašką”. Juk gyvename XXI amžiuje, post-moderniame, dinamiškame pasaulyje.
Štai visai neseniai kaimyninės Lenkijos visuomenėje ir tarp istorikų įsisiūbavo diskusija lenkams tiesiog šventu – Antrojo pasaulinio karo pradžios klausimu? Ar vokiečių invazija į Lenkiją 1939 m. rugsėjį visiems lenkams iš tiesų reiškė tragediją? Pasirodo, jog dalis Lenkijos gyventojų Silezijoje, Katovicuose Vehrmachto karius pasitiko į priekį aukštyn išmestomis rankomis, plačiomis šypsenomis ir su gėlėmis delnuose. Pasitiko kaip „išvaduotojus”. Lenkai šiandien svarsto: kodėl? kaip galėjo taip atsitikti? ką tai reiškė? kaip paaiškinti? Todėl manau, kad ir lietuviai, visi Lietuvos gyventojai dar labai, labai ilgai svarstys ir ginčysis kodėl, kaip ir kas Lietuvoje vyko 1940 m. birželį ir vėliau – tų pačių metų vasarą ir rudenį, arba – jau nacių okupacijos metais 1941-ųjų birželį –1944 m.?
Kita vertus, vien ginčais ir diskusijomis visko neišspręsi. Būtinas konkretus darbas. Man vis dėlto gana keistoka, kad Antroji Lietuvos Respublika, kuri egzistuoja jau dvidešimtmetį ir turi net specialius centrus iškalbingais pavadinimais iki šiol nesugebėjo nors pakenčiamai deramai ištirti tos temos. Kiek žinau, regis, ligi šiol nėra nei vienos monografijos, nei vienos disertacijos, kurioje ramiai, pasiremiant moksline metodologija būtų išanalizuota, tarkime, kad ir tų pačių liūdnai pagarsėjusių lietuviškų savisaugos batalionų problema.
Ne mažiau svarbu būtų per lokalinės istorijos prizmę perkošti ir tų Lietuvos vietų kuriose vyko žudynės visuomenių reakciją į tragediją, santykį su kaimynais-žydšaudžiais, etc.
Tačiau tikrai nemanau, kad reikalingi kažkokie specialūs žydšaudžių sąrašai, kurie neva turėtų būti skelbiami. Mano galva, nereikia iš istorijos daryti kažkokio šou ar parodomojo proceso. Istorija labai tikslus ir konkretus mokslas. Žydšaudžių sąrašai galėtų egzistuoti tik kaip vienos ar kitos (disertacijos) monografijos dalis, priedas. Be jokiu būdu ne kaip kažkokia atskira, speciali savotiškai išvirkščia Dovydo žvaigždė skirta pažymėti žmogiškumui nusikaltusiems tik Lietuvos gyventojams. Kiek žinau, tokių sąrašų neturi nei prancūzai, nei čekai ar pagaliau ir patys vokiečiai. Pilnai suprantu, kodėl panašus sąrašas yra paskelbtas viename Izraelio internetiniame puslapyje, bet nemanau, kad tokiu keliu turėtų sekti ir Lietuva.
Trečia vertus, žvelgdamas plačiau, matydamas mūsų visuomenės moralinę kokybę ir vertybinę skalę šiandien aš iš principo būčiau prieš kažkokio mistinio taško padėjimą žydšaudžių klausimu. Ir pirmiausia todėl, kad lietuvių visuomenė, Lietuva tam tiesiog dar nepasirengusi. Dar pernelyg primityviai mes suvokiame epizodą – žydų tautos genocidą Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvoje. Juk iš tiesų dar nuoširdžiai neapmąstytos ir netapo mūsų savastimi bei atgaila žydų žudynės Lietuvoje. Kad tuo įsitikintum nereikia jokių specialių tyrimų, nebūtina perskaityti daug ir storų knygų.
Dar pernelyg didelė dalis Lietuvos visuomenės privačiai tiki ir užkampėse kalba, kad žydai yra blogis, kad nacių okupacijos metais „jiems taip ir reikėjo”, nes „jie su gėlėmis” sutiko rusų tankus, „jie mus trėmė”. Privačiuose vakarėliuose, po antro-trečio stiklo viskio ar vyno taip kalba bei mąsto net kai kurių prestižinių Vilniaus mokyklų direktoriai. Ir keista visai ne tai, kad atsiranda vienas ar kitas istorijos mokytojas taip galvojantis ir šnekantis. Keista tai, jog vakarėlio kompanija tuo visai nesistebi, mielai ta tema filosofuoja „giliau”, o vakarėlio „herojus” savo nuomonę „sėkmingai” plėtoja ligi vidurnakčio.
Žodžiu, carizmo laikais populiarus šūkis „bej žydov spasaj Rossiju” tam tikra prasme dar gana gajus ir šiandieninėje Lietuvoje. Beje, čia aš visai nejuokauju. Štai prieš kurį laiką teko tête-à-tête diskutuoti politinėmis-istorinėmis temomis su vieno rusiško laikraščio rusakalbe žurnaliste. Moteris man ilgokai, karštai ir, regis, visai nuoširdžiai įrodinėjo, jog revoliuciją Rusijoje padarė žydai, jog Lenino ir visos kompartijos vadų „šaknys” žydiškos, o Leninas tiesiog „nekentė Rusijos ir rusų”… Taigi suprask, kad ir visi didžiausi komunizmo nusikaltimai prieš tautas ir religijas, šaudymai ir trėmimai taip pat išrinktosios tautos rankų darbas, kuri užvaldė vargšę Rusiją…
– Tokie ar panašūs atskirų žmonių Lietuvoje mintijimai verčia klausti: kas juos stimuliuoja ir iš kur Lietuvoje, kuri neretai mėgsta didžiuotis savo tolerancija, dar tiek ksenofobijos ir antisemitizmo?
- Manau, kad jūsų klausimas labai platus, gana sudėtingas ir vienareikšmį, visiems priimtiną atsakymą, matyt, būtų gana sunku rasti. Tai ir nesistengsiu. Viena vertus, antisemitizmo, ksenofobijos priežasčių Lietuvoje daug. Labai daug. Ir labai įvairių: kultūrinių, istorinių, religinių buitinių, ekonominių, socialinių, ideologinių. Kita vertus, lietuviai negali prisiimti „garbės”, kad būtent jie yra antisemitizmo išradėjai. Kaip rodo istoriniai šaltiniai, Europos krikščioniškoje civilizacijoje žydai pirmiausia pradėti persekioti, berods dar XII-XIII amžiais Anglijoje, kada anglai apkaltina juos ritualinėmis žmogžudystėmis ir ostijos išniekinimu. XIV – XVI a. šis tendencija populiarėja ir kontinentinėje Europoje: Ispanijoje, Prancūzijoje, vokiečių žemėse. XV a. apie žydų „žalą” sužino Lenkija, o XVI a. pabaigoje ir Lietuva. Tačiau LDK antisemitizmas neišpopuliarėja. Enciklopedija Judaica per visą LDK istoriją pateikia tik vieną atvejį kai žydas buvęs apkaltintas ritualine žmogžudyste. Kad LDK nebūta platesnio religinio-socialinio antisemitizmo neblogai rodo ir faktas, jog ankstyvuosiuose raganų teismuose žydai, skirtingai nuo daugumos Vakarų šalių, dažniau figūruoja kaip liudininkai ar kaltintojai, o ne kaip kaltinamieji.
Žinia, tai jokiu būdu nereiškia, kad senosios Lietuvos visuomenė iš principo buvo laisva nuo antisemitizmo. Kaip šiandien, taip ir tada „modernybes” pirmiausia propagavo intelektualai. Prieš žydus mėgo burnoti mąstytojas, visuomenės socialinis kritikas Mykolas Lietuvis. Taip pat ir pirmasis Vilniaus universiteto rektorius, jėzuitas Petras Skarga. Kai kurie kiti mokslingi vyrai. Pasiausdavo žydų namuose ar parduotuvėse ir universiteto studentai. Itin po gerų švenčių sutikimo smuklėje.
Visa senoji lietuviška tautinė tolerancija, manau, labiau turėtų būti siejama ne su kažkokiomis ypatingai dvasingomis lietuvių etnoso mistinėmis savybėmis, bet su valdančiojo lietuvių elito pasaulėžiūra ir politika. Dar nuo Gedimino-Vytauto laikų toli į rytus nusidriekusiai jaunai lietuvių valdomai valstybei žydai pirkliai, amatininkai ar lupikautojai buvo politiškai mažiausiai pavojingas, pigiausias, ištvermingas ir kartu lengviausias visuomenės-valstybės modernizavimo instrumentas. Ši tradicija tvirtai prigijo visai lietuviškajai dinastijai. Štai paskutinis gediminaitis-jogailaitis Žygimantas Augustas mėgo kartoti „Aš nesu jūsų sielų karalius…”.
Iš esmės ši tradicija daugiau ar mažiau sąmoningai ar ne visai tapo perimta ir Pirmosios Respublikos laikais, kada žydai-litvakai su visais savo ryšiais lietuvių politiniam elitui pirmiausia buvo reikalingi įtvirtinant valstybės sienas, gaunant pripažinimą užsienyje, kovojant dėl Vilniaus ir Klaipėdos. Vėliau, prezidento Antano Smetonos autoritarinio režimo metais visuomenėje patyliukais vešintį buitinį-ekonominį antisemitizmą valdžia taip pat patyliukais slopino savo specifine kultūros politika, cenzūra, policinėmis priemonėmis arba paties prezidento autoritetingu žodžiu. Tačiau kaip parodė vėlesni įvykiai tai nebuvo efektyvus problemos sprendimas. Draudimai iš lietuvių sielų tarpukaryje neišgujo antisemitizmo, o tik jį kanalizavo. Nacių okupacijos metais visa lietuviško antisemitizmo garo statinė sprogo ir visa ta sielų kanalizacija išsiliejo. Atsiradus pirmai progai – naujosios valdžios leidimui – pasireiškė visa apimtimi visa savo galybe ir bjaurastimi. Nacių rasistinė ideologija 1941 m. vasarą atrišo lietuviams tik rankas, o sielos prisidėjusios prie šoa Lietuvoje jau buvo smarkiai paklydusios kur kas seniau.
Taigi žydų tautos fizinio sunaikinimo Lietuvos teritorijoje klausimas Antrojo pasaulinio karo metais išlieka kontroversiškas ir dar su labai daug nežinomųjų. Tema apleista ir dėl sovietmiečio okupacijos. Viena vertus, ligi pat savo žlugimo 1991 m. sovietų valdžia toleravo, o kai kada net skatino tylųjį, minkštąjį antisemitizmą. Kita vertus, žiūrint į skaičius sovietmetis Lietuvoje nors ir buvo palankus lietuvių demografinei kreivei, tačiau iš esmės daugino žemos prabos ir prasto skonio lietuvybę. Sakyčiau, tokį gana surogatinį lietuviškumą, nelyg buvęs šokių ir dainų ansamblis „Lietuva” – savotišką sovietinį-etnografinį nacionalizmą, kuris tikrai neprisidėjo nei prie lietuvybės pilietinės brandos nei aukštos moralės standartų puoselėjimo. Be to gali būti, jog susiskaičiuoti šiandien mums savo nuodėmes gerokai kliudo ir tie beveik 200 000 Lietuvos žydų, kurie anksčiau laiko atgulė Lietuvos žemėje. Kurie galėjo tapti, bet dėl mūsų tėvų ar senelių kaimynų, pažįstamų ar tik bendrapiliečių kalčių taip ir netapo naujosios eros Lietuvos Neemijomis Perelšteinais, Hermanais Arbitblatais, Romainais Garry ar Viačeslavais Ganelinais… Galėjo mums padėti, bet jau nepadės.
Susijęs tekstas:
