Ką galima būtų keisti ir ką naudinga žinoti tiek mokytojams, tiek visuomenei, tiek žurnalistams diskutuoja „Švietimas #1“ vadovė Laura Masiliauskaitė ir „Mediaskopo“ duomenų strategė Vilūnė Kairienė.
Tyrimas apėmė itin sudėtingą penkerių metų laikotarpį – pandemiją, nuotolinio mokymosi iššūkius ir karo Ukrainoje pradžią, kai žiniasklaidos dėmesį užgožė kitos krizės. Ar galima teigti, kad dėl šių objektyvių aplinkybių mokytojų viešojoje erdvėje buvo mažiau matoma?
V. Kairienė: Sakyčiau, tikrai išskirtinai sudėtingas laikotarpis, pradedant nuo pat koronaviruso pandemijos. Tuo metu medikai išgyveno tokį pakilimą, nes jie galėjo dalinti tuos patarimus. Tuo tarpu mokytojo atžvilgiu nuotolinio mokymosi iššūkiai, jie tuo metu užėmė labai didelę dalį, praktiškai pagrindinę.
Ir visi iššūkiai, su kuriais susidūrė mokytojai, tuo metu buvo susiję su išorės įvykiais, su krizėmis, su pandemija. Buvo pačių mokytojų streikai, Švietimo ministerijos krizės ir ministrų atsistatydinimai, ir tame kontekste svarbūs dalykai, jie tiesiog pasimetė. Tuo metu, kai darėme švietimo tyrimą, tai matėme, kad tokios svarbios temos kaip įtraukusis ugdymas, jos buvo nuolat eskaluojamos, tačiau jos niekaip nepakildavo virš tų krizinių temų. Tai tai, kas buvo svarbu, neturėjo progos prasimušti pro visą tą krizinį šitų penkerių metų kontekstą.
Tyrimo metu buvo nagrinėtas ir pasitikėjimo aspektas, turbūt, kiek tai svarbu ir jūs turbūt galite tas įžvalgas labai aiškiai įvardinti. Sakėte, kad kuo tas įvaizdis turbūt yra labiau teigiamas, tuo ir didesnis pasitikėjimas. Ta koreliacija yra visais atvejais, nepriklausomai nuo profesijos, ar ne?
V. Kairienė: Ta koreliacija matėme nepriklausomai nuo profesijos, praktiškai visais atvejais, gal tik medikų atžvilgiu, bet jų atžvilgiu taip pat buvo krizių. Pasitikėjimas jais yra panašus kaip mokytojais, šiek tiek aukštesnis vidutinis per pastaruosius penkerius metus.
Bet jie būdami ekspertinės komunikacijos atstovai, jie tą įvaizdį šiek tiek pakelia ir tos krizės, kurios vyksta, medikų darbas labai sudėtingas, vienareikšmiškai, atsitinka ir didelių nelaimių, tuomet sulaukia daug kritikos ir tai iš tikrųjų vienas iš tų akseleratorių blogėti visuomenės nuomonei, bet jie stengiasi iškilti vis tiek nepaisant to ir manome, kad būtent jų ekspertinė komunikacija yra tai, kas pakelia jų įvaizdį tiek viešojoje erdvėje, tiek visuomenėje.
Gal galėtumėte paaiškinti, kodėl svarbu yra visuomenės pasitikėjimas viena ar kita profesine grupe? Kodėl tai buvo vertinta ir kodėl tai išskirta kaip svarbus duomuo?
V. Kairienė: Turėdami tą visuomenės pasitikėjimą, mes turėsime ir pasitikėjimą visa profesija. Turėsime stojančius į tą profesiją, norinčius dirbti mokytojais, norinčius pakeisti kažką, dalyvauti tame, nes tai bus sritis, kuri ne tik domina visuomenę, bet ir turi gerą įvaizdį. Tai natūralu, kad kur yra labai daug problemų, niekas ir nenori eiti.
Mokytojai pasakoja apie sudėtingą darbo krūvį: tenka dirbti keliose mokyklose, vakare taisyti darbus ir ruoštis pamokoms, todėl laiko ekspertinei komunikacijai beveik nelieka. Ar įmanoma rasti sprendimų, kad mokytojai galėtų daugiau įsitraukti į viešąją komunikaciją ir stiprinti savo ekspertišką įvaizdį?
L. Masiliauskaitė: Tai, kaip ir sakiau, visų pirma turime sudaryti tam terpę, ir matyt, tą visų pirma gali paprasčiausiu būdu daryti mokyklų vadovai, bet natūralu, kad ir švietimo skyriai, ir savivaldybės, ir galų gale pati ministerija, skatindama dalintis viešai savo ekspertiškumu.
Tačiau natūralu, kad vis tiek pirminė užduotis mokytojui yra mokyti vaikus ir natūralu, kad būtent turime spręsti ir tas kitas labai svarbias sistemines problemas ir tada natūraliai situacija pradės keistis, nes mes suprantame, kad kol neišspręsime kitų iššūkių, tai neturėtų būti kaip papildomas kažkoks krūvis, bet tai turėtų būti natūrali darbo dalis, kas yra matoma kitose profesijose ar kitose sferose.
Tas, matyt, gali atsitikti tuomet, kai mes turėsime ir tam terpę. Kai kalbu apie terpę, turiu omeny ją visomis prasmėmis: tiek pripažinimą, tiek padrąsinimą, ko kartais trūksta, nes švietimo sektoriuje dalijimosi yra pakankamai mažai, ypač tokio viešo. Tai nebijojimo, dalinimosi, padrąsinimo, laiko ir visų kitų dalykų, kurie yra reikalingi tam, kad atsirastų daugiau tos ekspertinės komunikacijos.
Ar teisingai suprantu, kad tos krizinės situacijos, kurios dažniausiai ir sulaukdavo dėmesio žiniasklaidoje, būdavo įvairūs atlyginimų klausimai, gal maisto kokybės klausimai, žmonių istorijos, nesėkmės, susijusios su švietimu?
V. Kairienė: Apie 40 proc. sudarė politinis kontekstas, tai yra biudžeto svarstymai, reformos įvairios, svarstymai apie jas. Ir, žinoma, atlyginimų klausimas yra vienas iš pagrindinių ir kadangi nuolat eskaluojama, kad jie yra per maži, tai atitinkamai ir visuomenė žiūri į šią profesiją kaip į nepatrauklią.
Ir aišku, žmonės nesirenka studijuoti mokytojo profesijos, nes girdi, kad atlyginimai yra maži ir tai turbūt viena iš problemų. Ką manote apie tai?
L. Masiliauskaitė: Daugybė, matyt, faktorių yra, kodėl nesirenka. Viena iš jų, natūralu, kad yra atlyginimas, dėl to, kad tai yra pirmoji mūsų būtinybė, kai mes ateiname į darbą, tačiau yra labai daug ir emocinio krūvio.
Emocijas tiriame dabar daugiausiai tarp vaikų, bet turime daug to neigiamo emocijų ir bendrai kolektyvuose, dėl to labai siekiame, kad būtų žiūrima į mokyklų valdymą profesionaliai, kad tikrai mokyklų vadovai turėtų tą tinkamą lyderystę personalo valdymo klausimais, nes, kaip ir minėjau, mokytojai yra tie patys žmonės, kuriems reikia tų pačių ir motyvavimo priemonių, ir kitų pagalbos priemonių, siekiant atlikti kiek įmanoma profesionaliau savo užduotis darbe.
Apie ciklą „Žurnalisto darbas iš arti“
Ciklas „Žurnalisto darbas iš arti“ pristato žurnalistų darbo principus, kurie padeda ne tik informuoti visuomenę, praplėsti akiratį, susipažinti su sudėtingais procesais, bet ir ugdyti kritinį mąstymą ir atsparumą dezinformacijai.
Nepriklausoma žiniasklaida yra demokratiškos ir įvairioms grėsmėms atsparios visuomenės būtina dedamoji dalis. Vis dėl to, jai iššūkį kelia nežinia kam priklausančios paskyros socialiniuose tinkluose ar svetainės, kuriose nepavyksta rasti jokio realaus žmogaus kontakto ar adreso. Tai jau yra vienas iš ženklų, kad turinys juose gali būti paruoštas siekiant ne visuomenės informavimo, o kitų, nebūtinai visuomenei naudingų, tikslų.
Nepatikrinta ir redaktoriaus filtro nepraėjusi naujiena į viešąją erdvę dažniausiai paleidžiama tik vieninteliu tikslu – gauti kuo didesnę sklaidą. Todėl dažnai formuojama sensacingai, gąsdinančiai ir gali neatitikti tikrovės. Tyrimais jau įrodyta, kad dezinformacija ir melagienos socialiniuose tinkluose plinta kelis kartus sparčiau nei patikrintas, objektyvus turinys, todėl žala auga eksponentiškai.
Dėl visų šių priežasčių būtina parodyti, kuo žurnalistų ruošiamas turinys skiriasi nuo viso kito turinio ir kad jį reikėtų vertinti kritiškai – kaip nuomonę. Taip siekiama parodyti, kad dezinformacija nėra tik su politika susijęs klausimas – ji gali egzistuoti visur.
Ciklas „Žurnalisto darbas iš arti“ kviečia susipažinti su konkrečiais žurnalistais, leidžia iš pirmų lūpų išgirsti jų kasdienio darbo užkulisius, pasirengimą darbui, sužinoti, kaip žurnalistai ieško naujienų ir ką daro, kad jų rastu turiniu būtų galima pasitikėti bei su kokiais iššūkiais susiduria.
Ciklo laidų metu kalbinami aktualijų, politikos, teisėsaugos, socialinių reikalų, sveikatos, pramogų temomis turinį ruošiantys žurnalistai. Kartu yra aptariamos konkrečios istorijos ir praktiniai patarimai, kuriuos ir žurnalistai naudoja ieškodami, tikrindami ir sistemindami informaciją.
Visą „Dienos pjūvio“ laidą kviečiame žiūrėti vaizdo įraše, esančiame teksto pradžioje.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
