Šią savaitę Lietuvą sukrėtė paauglės vilnietės dingimo istorija, kuri vėliau atsirado. Kaune buvo dingusi mergaitė, vėliau paaiškėjo, kad ją pagrobė. Laimei, ji rasta sveika ir gyva. Tačiau ne visos istorijos baigiasi laimingai.
O. Rimanas pasakoja, kad į privačius detektyvus dėl dingusių asmenų kreipiamasi gana retai, tačiau nusprendus pasinaudoti jų paslaugomis, dažniausiai žmonės kreipiasi jau po kurio laiko.
„Ateina momentas, kuomet pas tėvus yra savo norų, versijų ką nors patikrinti, teisėsauga gal tyli, neatsako į klausimus ar jie tai patikrino, ar ne, nes galbūt tai ikiteisminio tyrimo paslaptis.
Tai tada kreipiasi kartais į mus, bet mūsų galimybės aišku, skiriasi“, – sako O. Rimanas, teigiantis, kad privačių detektyvų galimybės yra ribotos dėl to, kad jie, pavyzdžiui, negali patikrinti kur paskutinį kartą veikė dingusio asmens mobilusis telefonas.
Vyras priduria, kad teisėsaugos institucijos su privačiais detektyvais bendrauja nelabai noriai, tad bendradarbiavimas dažniausiai nevyksta.
Pagrindinis metodas – tirti aplinką
Pasak O. Rimano, įstatymiškai privatiems detektyvams leidžiama apklausti žmones bei rinkti informaciją viešose vietose. Dažniausiai, tiriama ir kalbama su dingusio asmens artimais žmonėmis.
„Teisėsauga pati turėtų tai daryti, bet jeigu nedaro, tai patariam tėvams papasakoti apie paskutinę vietą, kur buvo vaikas, patikrinti jo kambarį, kompiuterį, dienoraščius“, – patarimais dalinasi O. Rimanas.
Detektyvas atskleidžia, jog dažnai pasinaudojama ir vadinamuoju profiling’o metodu. Tai metodas, kuomet bendraujant su dingusiojo artimaisiais, dėmesys skiriamas žmogaus fizionomijai stebėti.
Kitaip tariant, stebima, ne ką žmogus pasakė, bet kaip į užduodamus klausimus reaguoja apklausiamojo kūnas. Tyrėjas pabrėžia, jog šis metodas yra itin svarbus bendraujant su nepilnamečiais, kadangi neretai jie keičia savo parodymus.
Pranašumą suteikia ir tai, jog skirtingai nei teisėsauga, privatūs detektyvai vienam įvykiui gali skirti daug laiko.
„Mes neapriboti laike, teisėsaugos krūvis tikrai didelis, pareiškimų daug, mūsų nevaržo tokie apribojimai“, – sako vyras, kuris užsimena, kad privačiais detektyvais dirba didelę patirtį sukaupę buvę kriminalinės policijos ar kitų teisėsaugos institucijų pareigūnai.
Itin svarbu tikrinti ir informacijos patikimumą, ypač, jei tyrimo eiga tampa vieša ir susilaukia daug dėmesio. Tyrėjas pabrėžia, kad viešoje erdvėje teikiama paprastų žmonių informacija būna labai skirtinga, todėl patikrinti visus informacijos šaltinius yra praktiškai neįmanoma.
Viską sunkina ir tai, jog yra ir tokių žmonių, kurie specialiai išsigalvoja parodymus, kad tyrimą nuvestų klaidinga linkme.
Vyras akcentuoja, kad ieškant dingusių žmonių, nėra vieno tinkamo metodo, kaip tai daryti, kadangi dingimo aplinkybės gali kardinaliai skirtis.
Tenka susidurti su įvairiais atvejais
Dirbant detektyvo darbą, O. Rimanas pasakoja, kad tenka susidurti su pačiais įvairiausiais prašymais padėti, o išaiškėjusi tiesa, gali stipriai skirtis nuo pradinių įsitikinimų.
„Kartą į mus kreipėsi užsieniečių klubas dėl dingusios mergaitės iš mergaičių prieglaudos. Jie manė, kad ją pagrobė, prostitute pardavė“, – pasakoja privatus detektyvas.
Galiausiai detektyvai išsiaiškino, jog mergaitė iš įstaigos pabėgo ir slapstėsi. Tiesa, teisėsaugai nepatiko, kad išsiaiškinę, kur yra mergina, detektyvai jų neinformavo.
„Toks buvo susitarimas, kad mes konfidencialiai su ja pabendrausim. Tik dėl to ji ir sutiko pasikalbėti, sužinojom, kokios pagalbos jai reikia ir tik po to informavom teisėsaugą“, – prisimena pašnekovas.
O. Rimanas dalinasi, kad įsidarbinti ir dirbti privačiu detektyvu gali ne kiekvienas. Jo teigimu, tyrėjai turi asmeniškai priimti kliento išgyvenimus, kad būtų pasiekti reikalingi rezultatai.
„Negali būti statistas, kuris ką nors priims, gaus ir viskas“, – tvirtina privatus detektyvas.
Kliūčių kelia ir techniniai dalykai
O. Rimanas sako, kad dingusių asmenų tyrimuose daug kliūčių teisėsaugai kelia ne tik dideli krūviai ar negalėjimas skirti tam būtino laiko, bet ir techniniai apribojimai.
Kaip pavyzdį detektyvas pateikia miestuose įtaisytas kameras, kurios dažnai neveikia, o vietomis yra netikros, „butaforinės“. Problemų sukelia ir tai, kad dažnai informacija yra saugoma apie parą, o vėliau ištrinama.
„Šiame lygyje mums dar tolokai nuo pažangiausių miestų, kuriuose yra įrašai ir galima atkurti žmogaus judėjimą“, – sako O. Rimanas.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
