Nemira Pumprickaitė, LRT televizijos laida „Savaitė“, LRT.lt
Ekonominį argumentą nesusitikti su Tibeto lyderiu blefu vadinanti D. Kuodytė įsitikinusi, kad didelio ekonominio nuostolio mums nepadarytų. „Ir Kinija savo šlamžtą turi kažkur išvežti“, – įsitikinusi politikė.
Šią savaitę Vilniuje 3 dienas viešėjo Tibeto dvasinis lyderis Dalai Lama XIV. Tai buvo trečias Nobelio Taikos premijos laureato apsilankymas Lietuvoje. Dalai Lama surengė spaudos konferenciją, lankėsi Seime, susitiko su religinių bendruomenių, politikos, meno, kultūros, vizito rėmėjų atstovais Vilniaus Rotušėje ir skaitė paskaitą „Kelias į Taiką ir Laimę Globalioje visuomenėje“.
Aukščiausi šalies vadovai skirti dėmesio Tibeto vadovui nematė reikalo. Seimo pirmininkas pranešė, kad vykdo Užsienio reikalų ministerijos rekomendacijas, premjeras, kad neturi laiko. O prezidentė, tarsi, išgirdusi tokius komentarus, pakeitė savo poziciją ir iš anksto nepaskelbusi vis dėlto susitiko su Dalai Lama privataus pokalbio.
Pasaulyje tai iškart buvo įvertinta kaip garbingas poelgis. Svorio susitikimui suteikė ir tai, kad Dalia Grybauskaitė – šiuo metu Europos Sąjungos Tarybai pirmininkaujančios šalies prezidentė. Šįkart „Savaitėje“ – Seimo Tarpparlamentinių ryšių su Tibetu grupės vadovė Dalia Kuodytė.
– Kai rengėte vizitą, ar žinojote, kad aukščiausi šalies vadovai Dalai Lamos nepriims?
– Pirmiausiai turiu pasakyti dalyką, kuris, mano supratimu, yra labai svarbus. Surengti tokį vizitą, pasikviesti Jo Šventenybę Dalai Lamą XIV yra be galo sudėtinga. Mums pasisekė tik todėl, kad į šį regioną kelionė buvo jau seniai planuota, t.y. Vokietija, Čekija, Latvija. Dar prieš pasirašant kvietimą, kurį pasirašiau aš, Vilniaus miesto meras ir budistų bendruomenės, apie tai informavau ir Užsienio reikalų ministeriją, ir Seimo vadovybę, konkrečiai Seimo pirmininką V. Gedvilą. Man iškart buvo pasakyta, kad, greičiausiai, jokių susitikimų nebus. Tad tokia vadovų pozicija per daug nenustebino.
– Pastebiu paralelę: tuo metu, kai Lietuva paskelbė nepriklausomybę, mūsų tuometė premjerė Kazimira Prunskienė irgi važiavo po pasaulį, mes taip pat labai norėjome, kad ją priimtų, mus kažkas pamatytų, pripažintų. Ar nematote šiokio tokio panašumo?
– Be jokios abejonės. Mūsų istorijoje nuo XX amžiaus vidurio galima įžvelgti tiek daug bendrysčių ir paralelių. Tarp jų – ir ką Jūs paminėjote. Likti visiškai abejingu, ypač, jei esi politikas ir save laikai atsakingu ne tik už savo „daržą“, [negalima].
Dabar labai akcentuojamas pirmininkavimas [Europos Sąjungos Tarybai]. Man atrodo, nėra suprasta, kas tas pirmininkavimas yra: kad mes atsakingi ne tik už savo „daržą“, bet ir už naujas idėjas, už naujus impulsus, už vertybes. Juk mes vis kalbame, kad mūsų netenkina tam tikros vertybės Europoje, tad kalbėkime apie jas.
– Šį kartą prezidentė išgelbėjo ir mūsų vertybes, ir mūsų prestižą.
– Ačiū prezidentei.
– Ar Jūs žinojote, kad ji pradėjo organizuoti susitikimą, ar buvote įspėti?
– Ne. Mes nieko nežinojome. Tai buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus, tačiau šįkart – perkūnas su vaivorykšte.
– Kai prezidentė vis dėlto susitiko su Dalai Lama, tarptautinė bendruomenė iškart sureagavo. [Ėmė skambėti nuomonės], kad Europos Sąjungoje galima pradėti apie tai kalbėti, artinti skirtingas šalių pozicijas, suformuoti vieningesnę nuomonę. Kaip manote Jūs, ar tai įmanoma?
– Tikiuosi, kad yra. Ne vieną kartą mūsų europarlamentarai – L. Donskis, L. Andrikienė, V. Landsbergis – kėlė šį klausimą, apie tai kalbėjo. L. Donskis rašytine forma buvo išsiuntęs paklausimą C. Ashton, kad pakomentuotų, ar Europos Sąjunga laiko normalia situaciją, kai Kinijos vyriausybė nesugeba arba nenori pradėti realių derybų dėl dalykų, kuriuos siūlo ne tik Jo Šventenybė, bet ir Tibeto vyriausybė tremtyje. Noriu pažymėti, kad tai niekaip nesikerta su oficialia Europos Sąjungos pozicija – jog laikomės „vienos Kinijos“ principo. Mes tik kalbame, kad toje „vienoje Kinijoje“ yra visiškai unikalus kraštas, kuris turi teisę, jei jo žmonės taip pageidauja, būti autonomiškas.
– Mes vis kalbame apie „vienos Kinijos“ politiką ir kad mūsų valstybė jos laikosi.
– Pasakysiu labai aštriai – galbūt dabar jau galiu sau tai leisti, nes vizitas jau baigėsi - nenorėjau, kad vizito kontekstas būtų mūsų tarpusavio aiškinimaisi, rietenos ir apsižodžiavimai. Vis dėlto tai, ką mes laikome mūsų užsienio politikos gairėmis, konkrečiu Tibeto klausimu man kartais net labai sunku jomis pavadinti. Mat jos yra ne kas kita, o tai, ką mums diktuoja Kinija. Tai nėra mūsų vertybių pagrindu suformuluota pozicija.
– Ar Jums teko girdėti, kad po Estijos Prezidento Tomo Hendriko Ilveso susitikimo su Tibeto lyderiu įvyko koks nors didelis pablogėjimas abiejų šalių diplomatiniuose ar ekonominiuose santykiuose?
– Man atrodo, kad kalbos apie ekonominius santykius yra visiškas blefas. Taip, kažkuriuo metu gali nukentėti kokios nors investicijos ir pan. Bet kodėl mes nekalbame, kad rinkų reikia ir Kinijai? Ir Kinija savo šlamžtą turi kažkur išvežti. <...> Jungtinės Amerikos Valstijos iš tiesų turi ką prarasti, jeigu staiga susipyktų su Kinija taip, kad ši paskelbtų „ekonominį kariuką“. Mes praktiškai nelabai turime ką prarasti. Globaliu mastu, mes nieko, išskyrus savo vertybes, ir neturime. Jeigu prarandame savo vertybes, o panašu, kad taip ir yra, tada – viskas.
– Užkliuvo dar vienas teiginys, kad Nobelio premijos laureatų yra daug ir nemažai jų atvažiuoja į Lietuvą, tad nebūtina su visais susitikinėti. Ar daug atsimenate tų atvažiavusių?
– Jeigu per metus nors vienas Nobelio premijos laureatas ir atvažiuotų į Lietuvą, pasakyti, kad 2001 metais atvažiavęs jis buvo svarbus, o 2002-iasiais jau nebe labai, man regis, švelniai tariant yra nesusipratimas. Manau, kad svarbiausia, kad su Jo Šventenybe susitiko visi tie, kas norėjo susitikti, išgirdo tie, kurie pajėgė ne tik klausyti, bet ir girdėti, kas yra sakoma. Ir tikrai labai sveikinu visus, kuriems šis vizitas buvo didžiulė dvasios šventė.
– O šie turbūt dėkoja jį suorganizavusiems.
