Prieš metus tiek Lietuvoje, tiek ir visame pasaulyje buvo kalbama apie plintantį gripą ir jo keliamas grėsmes. Kita vertus, mūsuose dar garsiau nuskambėjo vakcinos įsigijimo istorija, kai Sveikatos apsaugos ministerijos nupirkta vakcina Lietuvą pasiekė tik tuomet, kai ji jau buvo nebereikalinga. O panika dėl gripo pandemijos mūsų krašte ir toliau kyla bene kiekvienais metais. Vis dėlto, kiek joje yra realios grėsmės, o kiek tuščio oro? Ir kiek efektyvi pati, daktarų ir farmacininkų taip primygtinai mums siūloma, vakcina?
Į šiuos ir kitus klausimus ir pabandysime atsakyti ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskusijoje. Pokalbyje dalyvauja profesorius Vytautas USONIS, gydytoja Augustina JANKAUSKIENĖ, docentas Vaidotas URBONAS ir sveikatos apsaugos viceministras Audrius KLIŠONIS. Diskusiją veda Gediminas JAKAVONIS.
G.JAKAVONIS: Praėjusiais metais nuo gripo mirė 23 žmonės, šiemet–19. Kiekvienais metais siaučia ta pati liga–gripas, bet šiemet nėra tokios panikos, visuomenė neprigąsdinta. Tai ar reikėjo praėjusiais metais kelti tokią paniką ir kodėl šiemet jos nėra? Juk skaičiai labai panašūs.
A.KLIŠONIS: Iš tiesų praėjusiais metais vakcina buvo perkama galbūt ne pačiu geriausiu būdu. Kita vertus, mes galime paklausti, kaip atrodytų pasaulis, jei vakcinos nebūtų. Ar mes atsimename, kas tai yra difterija, poliomielitas, raupai ir kaip tos ligos yra išnykusios? Kad ir kaip būtų gaila, kiekvienais metais nuo gripo miršta žmonių. Šiais metais yra 19 tokių atvejų. Absoliuti dauguma tų žmonių buvo tokio amžiaus, kad galėjo būti skiepijami. Dėl kokių priežasčių jie nebuvo paskiepyti ir mirė nuo gripo, sunku pasakyti. Galbūt tam turėjo įtakos ir pasirodžiusi neigiama informacija, kad skiepų iš viso nereikia.
V.USONIS: Sakyčiau, jeigu vienas žmogus mirė nuo ligos, kurios buvo galima išvengti, viena mirtimi yra per daug. Jeigu šiandien kalbame, kad gripo galima išvengti, vadinasi, to turime siekti. Iš praėjusių metų turėjome išmokti kelias pamokas. Pirma, naujo gripo viruso, atsiradusio Šiaurės Amerikoje ir išplitusio, niekas nesuvaldė. Lygiai kaip 1918-1919 metais, prieš beveik šimtą metų, pasaulyje išplito, netgi dar greičiau, vadinamasis ispaniškasis gripas. Gripo virusas, nepaisant visų priemonių, išplito pasaulyje ir šiemet. Antras dalykas, tai nelabai mūsų nuopelnas, greičiau biologinis atsitiktinumas: tas virusas ne toks agresyvus, koks buvo 1918-1919 metais. Praėjusių dviejų sezonų sergamumo kreivės labai panašios į tai, kas buvo 1918-1919 metais. Žvelgiant į praeitį, visada yra ko pasimokyti. Kai prasidėjo pandemija, daugelis šalių gerokai iš anksto užsisakė vakcinos, Lietuva to nepadarė. Kai prasidėjo pandemija, pamatėme daugybę karštligiškų veiksmų. Šiemet daug ramiau, bet nežinau, ar tai gerai. Vis dėlto 19 žmonių mirė. O kur dar šeimos, socialinio gyvenimo sutrikimai, visuomenės išlaidos gripui gydyti. Vakcinos–viena iš profilaktinių priemonių.
G.JAKAVONIS: Klausimas jums, Augustina. Manęs kartą klausė, ar aš skiepijausi nuo gripo. Sakiau, kad skiepijausi kartą prieš ketverius metus. Bet pastaruosius trejus metus aš nesiskiepijau ir vis tiek nesirgau. Paaiškinkite man, kaip eiliniam žmogui, skiepų reikalingumą.
A.JANKAUSKIENĖ: Turbūt niekada nebūna juoda ar balta šimtu procentų. Aš skiepijuosi, nes dirbu gydymo įstaigoje, joje kontaktuoju su daugeliu žmonių. Skiepijausi ir nesirgau šiais metais. Dažnai tai ir klaidina žmones, kai sakoma: aš nesiskiepiju ir nesergu. Niekada taip nebūna, kad visi susirgtų 100 proc. Iš medicinos istorijos žinoma, kad būdavo žmonių, kurie nesusirgdavo per epidemijas. Tai priklauso nuo imuniteto, aplinkos, kur žmogus dirba. Tarkim, jei dirba parduotuvėje, pro jį praeina daug įvairių žmonių, gal jau ir sveikstančių, ir bepradedančių sirgti. Nuo gripo gali rastis įvairių komplikacijų.
G.JAKAVONIS: Provokuojantis klausimas: Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja, vertindama visą šią praėjusių metų gripo epidemiją, labai aiškiai pripažino, kad keliant sumaištį buvo didelis farmacininkų spaudimas.
V.URBONAS: Nemanyčiau, kad tai buvo pasipelnymas. Galbūt pasipelnė maisto papildų gamintojai, kurie gamina pseudovaistus. Tik ne vakcinų gamintojai galėjo sukelti tokį šurmulį. Kai pagaminama, tarkim, nauja mašina, sukuriami idealūs brėžiniai, ji išbandoma, niekas juk nežino, kaip sezono metu ji važiuos. Lygiai taip pat ir dėl naujo viruso–niekas pasaulyje nežino, kokia bus jo eiga. Jis naujas, su žmonėmis jo niekas nebandė. Tuomet visi bijo blogiausio scenarijaus. Tūkstantį kartų geriau apsidrausti, visus gąsdinti, nei kad vėliau sakytų: o kodėl jūs tylėjote, nieko nesakėte, nieko nepirkote, nieko nedarėte? Dabar visi gudručiai, klausia, kodėl niekas nenumatė. Tokių dalykų numatyti neįmanoma. Problema viena: kodėl per vėlai nupirkome. Mes visi žinome, kokia Lietuvoje ekonominė situacija. Norėdamas išleisti pinigus, turi labai gerai tai pagrįsti. Visi guodžiasi, kad galgi to gripo nebus, gal kaip nors jis praeis, gal nereikės skiepų. Kad farmacijos kompanijos, gaminančios vaistus, turėtų naudos dėl sukeltos panikos, dar suprantu. Kaip sakiau, didžiausias pelnas gaunamas iš maisto papildų, bet vakcinų kompanijos kad būtų suinteresuotos, negalėčiau pasakyti. Kiekvienais metais jos gamina vakciną. Kiekvienais metais vyksta skiepijimas. Amerikoje susidaro eilės, čia tik Lietuvoje...
V.USONIS: Mes galėtume kalbėti, jog valgome tam, kad maistą gaminančios įmonės turėtų pelno, rengiamės tam, kad gaminantieji drabužius turėtų pelno, ir panašiai. Tyrimais įrodyta, kad ten, kur buvo pakankamai antivirusinių vaistų, mirties atvejų užfiksuota mažiau. Tai ar čia kompanijos pasipelnė? Anglija Europoje buvo vienintelė valstybė, kur labai gerai buvo atliktas skiepijimas nuo gripo, ir jei palygintume sergamumo kreives, ji buvo plokščia. Be abejo, tam tikrais atvejais vaistai ir vakcinos tampa preke, turėtume viską labai atsakingai pasverti.
G.JAKAVONIS: Klausimas jums, kaip viceministrui. Dar kartą prisiminkime vakcinos pirkimo istoriją: jos buvo nupirkta daug brangiau, pažeidžiant visas tvarkas. Jeigu pradėtume ieškoti kaltų, neaišku, kuo čia dar viskas baigtųsi. Pažiūrėkime Lietuvos statistiką: daug dažniau mirštama nuo vėžio, nuo širdies ir kraujagyslių ligų. Ir dėl to, kad daugėja mirties atvejų nuo šių ligų, aš tokios didelės sumaišties nematau. O dėl gripo visuomenės, farmacininkų ir žiniasklaidos reakcija visai kitokia.
A.KLIŠONIS: Artimiesiems yra skirtumas, dėl ko mirė žmogus: ar nuo širdies ir kraujagyslių ligų, ar dėl traumos, ar kad greitai važiavo automobiliu. Kiekvienai ligai reikia skirti deramą dėmesį. Gripas, kaip ir kitos infekcijos, plinta labai greitai. Kiekvienais metais virusas būna naujas. Iškyla klausimas mums patiems, tiems, kurie neteko artimųjų: ar ta vakcina, kuri kainuoja dvidešimt kelis litus, yra tie sutaupyti pinigai? Galbūt kai kam jie kainavo gyvybę. Iš 19 šiais metais mirusiųjų–paskiepyti turėjo būti visi, nes jeigu įmanoma išvengti mirties, reikia imtis visų įmanomų priemonių.
G.JAKAVONIS: Mačiau, kaip reagavote į mano pasakymą. Įsivaizduokite, kad čia atėjęs iš gatvės piktas žmogus, ne specialistas.
V.USONIS: Mes nekalbame kaip pikti žmonės, bandome vieni kitus girdėti. Pasaulio sveikatos organizacija nustatė, kad, išskyrus geriamojo vandens kokybės nustatymą, vakcinos yra veiksmingiausia priemonė, kurią žmonija kada nors yra turėjusi. Reikėtų prisiminti ne tik gripą. Dar tebėra garbaus amžiaus žmonių, turinčių raupų žymių ant veido. Dar tebėra žmonių, suluošintų poliomielito. Lietuvoje 1972 metais užfiksuotas paskutinis poliomielito atvejis. Dar tebėra žmonių, ir aklų, ir kurčių nuo tų laikų, kai itin paplitę buvo tymai. Ir šį sąrašą galėtume tęsti. Taigi kryptingos, nuoseklios imunoprofilaktikos, skiepijimo rezultatai akivaizdūs. Šiandien mes galime padaryti kur kas daugiau, nei darome. Deja, mano supratimu, pastaraisiais metais galbūt sumažėjo dėmesys imunoprofilaktikai. Kaip dažnai sakoma, skiepai tapo savo sėkmės auka. Ši priemonė tokia veiksminga, kad tų ligų nebematyti. Nebėra poliomielito, nebėra difterijos. Prisiminkime difterijos protrūkį 1994-1995 metais Lietuvoje. Tuomet nereikėjo nieko agituoti pasiskiepyti. O kai protrūkis suvaldytas, reikia diena dienon dirbti. Aš jokiu būdu nenorėčiau skiepijimo lyginti su onkologinėmis, kardiologinėmis ligomis. Per vieną konferenciją šmaikštūs amerikonai yra pasakę, kad jeigu mes turėtume tokių veiksmingų priemonių vėžiui gydyti, kaip turime vakcinas nuo infekcinių ligų, mes užmirštume, kas tas vėžys yra. Kaip užmiršome, kas yra tie tymai.
G.JAKAVONIS: Vaidotai, galbūt tai susiję su biologiniais dalykais?
V.URBONAS: Noriu paantrinti. Vakcinos gamintojas šiuo atveju yra farmacija, todėl reklamuoja. O onkologija lyg ir nėra taip reklamuojama. Autobusiuką, kur tikrinama dėl onkologinių ligų, visi mes matėme. Kaip ir profesorius minėjo, jeigu būtų kokia nors fantastinė priemonė nuo onkologinių ligų, tokia kaip vakcina, ją visi tūkstančius kartų reklamuotų. Deja, niekas nežino, nuo ko tos onkologinės ligos atsiranda, jas gali sukelti daugelis veiksnių. Ir labai sveikai gyvenant galima susirgti. Tad sveikas gyvenimo būdas nėra stebuklas. Nėra tokių veiksmingų profilaktinių priemonių nuo onkologinių ligų, kaip skiepai nuo infekcinių ligų. Kaip profilaktinė priemonė nuo onkologinių ligų yra, sakykime, reklamuojamas sveikas gyvenimo būdas. Gamintojai gauna tam tikrą pelną. Čia reikėtų paminėti ekologinę žemdirbystę.
G.JAKAVONIS: Grįžkime prie onkologinių ligų ir vaistų propagavimo. Jei teisingai supratau, dažnai vaistai nuo skausmo ar tie, kurie palaiko vėžiu sergančio žmogaus gyvybę, kainuoja pasakiškus pinigus. Tai kur čia yra ta vaistų efektyvumo riba? Sakote, tai ne su kainomis susiję dalykai. Kai žmogus mirtinai serga, sunku apie tai kalbėti, bet jo gyvybę vienaip ar kitaip galima įkainoti.
A.JANKAUSKIENĖ: Tai mano subjektyvi nuomonė. Lietuvoje mes labai daug išleidžiame pinigų slogai, kosuliui gydyti, ir nebelieka jų arba lieka visai nedaug rimtoms ligoms. Kad ir koks būtų onkologinių ligų gydymas, kad ir kiek jis kainuotų, jis gali prailginti žmogui gyvenimą tris mėnesius ar daugiau. Manau, tas gydymas yra vertingas, o jei kam kyla dėl to abejonių, reikia įsivaizduoti, kad toje vietoje atsiduri tu pats ar tavo artimas žmogus. Turbūt negalima sakyti, kad vienoje svarstyklių pusėje yra onkologija, kardiologija, o kitoje–infekcijos. Infekcijos labai neigiamai paveiktų ligonius, kurie serga onkologinėmis ir kardiologinėmis ligomis. Čia viskas labai susiję. Infekcinių ligų prevencija turi labai teigiamos įtakos tų ligonių išgyvenamumui, sergamumui ir t.t. Jei mes randame tūkstančius imunosupresiniam gydymui, tikrai turime rasti jų ir vakcinoms. Dėl reklamavimo ir protegavimo– pas mus per mažai yra kalbama apie profilaktiką ir jos naudą. Dažnai žmonės per vėlai kreipiasi, per mažai jų skiepijasi. Vadinasi, darbas nėra atliktas. Kita vertus, žmonės gauna per daug neigiamos informacijos, yra nuolat gąsdinami. Kai ima plisti gripas, gąsdinama mirtimi, bet ne informuojama, kaip galima išsigelbėti. Gąsdinama, kas gali nutikti pasiskiepijus. Ta neigiama informacija irgi žaloja žmogų, mes ir taip jos gauname labai daug. Žmonių švietimas visada naudingas. Dėl interesų. Mano interesas yra pagydyti ligonį. Kiekvienas turime kokių nors interesų. Negalima dėl visko kaltinti tik reklamą. Vakarų pasaulyje žmonės yra labiau išsilavinę, daugiau supranta. Mane stebina, kad mūsų išsilavinusių žmonių žinios apie sveikatą labai primityvios. Žiniasklaidoje dažnai pasirodo gana primityvi populistinė informacija: kažkur kažką girdėjau. O reikia kalbėti remiantis faktais.
V.USONIS: Faktai tokie: Lietuvoje kiekvieną darbo dieną viena moteris miršta nuo gimdos kaklelio vėžio. Šiandien tai yra skiepais kontroliuojami rodikliai. Tai labai brangu, bet laikui bėgant kainos keisis. Tyrimai rodo, kad jei šiandien Lietuvoje mes pradėtume visuotinį paauglių mergaičių skiepijimą žmogaus papilomos viruso vakcina, pirmo ekonominio efekto sulauktume maždaug po 5-6 metų. Tuomet pamatytume, kad atėjusi pas ginekologą moteris yra sveika, jai nereikėtų papildomų tyrimų. Ką jau kalbėti apie tai, kas būtų toliau. Visa tai labai susiję.
G.JAKAVONIS: Politinis klausimas. Jūsų partijos kolega Klemensas Rimšelis, vadovaujantis Kūno kultūros ir sporto departamentui, vienoje diskusijoje kalbėjo apie sportą, ir iškilo tas pats klausimas: kokie vis dėlto yra valstybės prioritetai? Kur lėšos sveikam gyvenimo būdui, sportui? Lietuvoje sveikatingumo centras yra ne sporto salė, bet pirmiausia poliklinika. Tai ar neperšokta?
A.KLIŠONIS: Taip, sunkiausia yra subalansuoti visas sritis. Biudžeto tvirtinimas– tai vienas sunkiausių darbų, kurį atlieka politikai Parlamente. Kiekviena sritis kovoja už save. Jei, pavyzdžiui, švietimui būtų skiriama tiek lėšų, kiek prašoma, neliktų jų sveikatos apsaugai ar sportui. Disbalansas bet kuriuo atveju neišvengiamas. Sveikas gyvenimo būdas padaro labai daug. Žmogus turi žinoti, kokioje aplinkoje jis gyvena, kokį maistą valgo, kaip jis elgiasi, ar turi žalingų įpročių, ar ne, nes tai susiję su jo gyvenimo kokybe. Bet ir sveikas žmogus gali susirgti onkologine liga, patirti traumą, užsikrėsti infekcine liga. Tada reikalinga medikų pagalba. Balanso visada turi būti siekiama, bet stebuklingos formulės pasaulyje niekas nėra radęs. Mes turime gerų pavyzdžių, tarkim, Ričardas Berankis, Martynas Gecevičius propaguoja sveiką gyvenimo būdą. Tai autoritetai augančiai kartai. Kaip minėjo gerbiamas profesorius, žmonės, kurie yra korifėjai sveikatos apsaugos srityje, turi būti autoritetai ir mums, medikams, plačiajai visuomenei.
V.USONIS: Kodėl Jūsų klausime nuskambėjo “arba... arba": arba sportas ir sveikas gyvenimo būdas, arba vakcina?
G.JAKAVONIS: Dainius Kepenis yra sakęs, jog vienas doleris, investuotas į sveiką gyvenimo būdą, išsaugo 10 dolerių, investuotų į sveikatos apsaugą. Iš to ir kilo mano klausimas.
V.USONIS: Aš galiu duoti labai daug nuorodų, kaip atsiperka vienas doleris, investuotas į vakciną nuo difterijos, stabligės. Vadinamosios senosios vakcinos dabar kainuoja centus, bet koks jų socialinis, ekonominis efektas. Manyčiau, nereikėtų priešinti: arba sveikas gyvenimo būdas, arba medicina. Aš nuolat važinėju mankštintis. Tai palaiko mano gerą fizinę būklę, bet neapsaugo manęs nuo gripo. Tai turime labai aiškiai suvokti. Galime valgyti patį sveikiausią maistą, bet jeigu jis bus apkrėstas A hepatito virusu, tai neapsaugos. Parvažiuoja žmonės po atostogų iš gražių užsienio kraštų ir suserga tomis ligomis, kurias mes esame pamiršę. Šiuolaikinėje visuomenėje mes turime visą kompleksą priemonių mūsų gyvenimo kokybei gerinti.
V.URBONAS: Kadangi jau D.Kepenis pateikė skaičius, pasakysiu, kad skiepai šimtą kartų efektyvesni. Vienas doleris duoda šimtą tūkstančių litų pelno. Pavyzdys: mes turime vaiką, kuris serga B hepatitu. Dabar jis skiepijamas dėl akių. Jis apsikrėtė dar tada, kai skiepų nebuvo. Lietuvai šio žmogaus gydymas per metus kainuoja 30 tūkst. litų. Be kepenų transplantacijos jis gyvens 10 metų. Dauginkime iš dešimties. Plius kepenų transplantacija, prisideda ketvirtis milijono. Automatiškai tas vaikas tampa auksinis. O jeigu tokių vaikų ne vienas? Tada vienas ir dešimt dolerių atrodo tokia juokinga suma.
G.JAKAVONIS: Gerbiama Augustina, yra skaičiavimų, kad dabar Lietuvoje iki 18 metų privalomai skiepijama turbūt mažiausiai 12 kartų. O kur yra suaugusio žmogaus apsisprendimo ribos, skiepytis jam ar ne? Ar pats asmuo atsakingas už savo sveikatą, ar valstybė tam tikrais atvejais turi versti skiepytis, kad kiti nebūtų apkrėsti?
A.JANKAUSKIENĖ: Daug kalbama apie vaikų skiepus. Visada sakiau, kad pirmais gyvenimo metais svarbūs trys dalykai: kaip vaikas maitinamas (kad kuo ilgiau gautų motinos pieno), kad gautų reikiamą dozę vitamino D rachito profilaktikai ir kad būtų skiepijamas. Vaikų ligų gydytojai, kurių ne tiek ir daug, ar šeimos gydytojai aiškina, kokie turi būti skiepai. Visuomenė kaip ir šviečiama. Gal kiek mažiau yra informacijos apie suaugusių žmonių revakcinaciją. Sakykime, difterijos. Bet, manau, tai medikų klausimas, jūs neturėtumėte sukti sau galvos, mėgindami prisiminti, kas jus kitados skiepijo, gal jau dabar vėl reikėtų.
G.JAKAVONIS: Patikslinsiu: sakykime, gyvenu miške, vasara, encefalitinės erkės.
A.JANKAUSKIENĖ: Tokiu atveju nereikėtų skiepyti visų žmonių. Pavasarį pateikiama daug informacijos apie skiepus nuo erkių platinamų ligų, galimus padarinius. Sakykime, aš gyvenu mieste ir niekur neketinu važiuoti, tai gal man tų skiepų ir nereikia. Bet jei žmogus turi sodybą, gyvena miške, jis turėtų kreiptis ir gydytojas jam patars.
V.USONIS: Aš galvojau labai panašiai, kol Vingio parke mano šuo prisirankiojo erkių.
G.JAKAVONIS: Norėjau užduoti panašų klausimą. Man veterinaras kiekvieną kartą pavasariui baigiantis paskambina ir primena, kad šunį reikia paskiepyti. Na, gydytojas man niekada nėra skambinęs...
V.USONIS: Jūs palyginkite, kiek sumokate veterinarui už augintinio skiepijimą. Pabandykite įsivaizduoti, kas būtų, jei tiek pat būtų liepta sumokėti už vaiko skiepus. Mes šiurkščiai pajuokaujame, kad mūsų augintiniai–mūsų pomėgis, ir jam mes išleidžiame labai daug pinigų. O dėl vaikų manome, kad čia kas kitas turi pasirūpinti.
A.JANKAUSKIENĖ: Labai seniai vienoje kompanijoje tarp moterų vyko diskusija, kalbėta, kad dėl šuns galima viską padaryti, sumokėti, kiek tik paprašys. Aš, kaip pediatrė, paklausiau: o dėl vaiko? O ką, sako, vaikas? Paskambinsi, iškviesi greitąją, nuveš į ligoninę. Maždaug ir taip viską padarys. Bet dėl šuns... Man buvo sunku klausyti.
V.USONIS: Mes nekalbame apie atsakomybę už savo veiksmus. Sakykime, gydytojai kartais klaidina žmones, įtikinėdami juos nesiskiepyti. Juk jie negydo šitų vaikų–mes gydome. Taip, tėvai yra teisiniai vaiko atstovai. Ne dviejų mėnesių kūdikis priima sprendimą, skiepytis jam ar ne. Tėvai yra atsakingi už vaiką ir jo sveikatą, juk vaikas gali susirgti. Mes kalbame, kad yra įrodymais pagrįsta profilaktikos nauda. Yra kita galimybė–tos profilaktikos netaikyti. Bet ar mes turime teisę, ar tai ne amoralu manipuliuoti vaiko gerove ir jo sveikata?
V.URBONAS: Dėl jūsų klausimo, kodėl niekas iš gydytojų nekviečia skiepytis. Atsakykime, kas gi turėtų kviesti. Tai vis dėlto šeimos gydytojo institucija–didelis žingsnis atgal. Kai buvo vaikų ligų gydytojai, tokių problemų nebuvo. Dabar atrodytų, kad skiepai–tai nerimta, o onkologinė liga, infarktas–rimta. Dėl skiepų situacija tokia, kad nori skiepykis, nori–ne. Deja, mūsų vadovai nemato strategijos, kas vyksta pasaulyje. Iš esmės šeimos gydytojas yra apmirštanti specialybė. Pasižiūrėkite į kitas pasaulio šalis. Ištyrinėjęs praėjusių, šių metų straipsnius galiu pasakyti, kad Amerikoje 30 procentų padidėjo einamumas pas vaikų gydytojus ir sumažėjo pas šeimos. Tokia pasaulio strategija.
V.USONIS: Šeimos gydytojas turi pakviesti skiepytis, jis turi pakviesti moterį dėl tepinėlio tyrimų, jis turi pakviesti vyrą išsitirti prostatos. Jis turi 24 valandas per parą.
A.KLIŠONIS: Jo galva nėra beribė. Jis geras daktaras, bet sako: man jau galvoje netelpa visos tos žinios–ir tas, ir anas. Toks modelis yra atgyvena, o pas mus jis proteguojamas.
G.JAKAVONIS: Yra žurnalistų, galbūt kas iš jų norės užduoti klausimų.
ŽURNALISTAS: Ar jūs, kaip vaikų gydytojai, pediatrijos atstovai, matote skirtumų, kai šeimos klinikų vadovais tampa pediatrai, jūsų auklėtiniai, ir kai jais tampa kiti gydytojai? Ar esate pastebėję, kad skirtųsi jų požiūris į skiepus?
V.URBONAS: Akivaizdus skirtumas. Jeigu šeimos gydytoju tampa pediatras, jis domisi skiepais ir jam tai rimta. Jei šeimos gydytoju tampa terapeutas, skiepai jam–reikalingas daiktas, bet neretai jis žino apie juos tiek, kiek eilinis žmogus, net ne medikas, na, šiek tiek daugiau. Todėl mes ir matome, kad skiepijimo mastai mažėja. Norėčiau pateisinti šiek tiek žmones, kurie Lietuvoje nesirūpina sveikata. Yra duomenų, kad JAV 10-16 proc. žmonių gydosi alternatyviais medicinos būdais, t.y. jie netiki vaistais, netiki skiepais. Paprastai tai būna aukšto intelekto išsilavinę žmonės, jie susikuria pseudoteoriją ir ima ją plėtoti labai aukštu lygiu. Tai yra problema.
V.USONIS: Vokietijoje buvo pakeistas skiepijimo kalendorius, nes vaikus iki trejų metų prižiūri vaikų gydytojai, sudarantys pirminę grandį. Tai yra ne vaikų ligų, bet vaikų gydytojai, kurių pagrindinis darbas–auginti sveiką vaiką. O nuo trejų metų atsiranda šeimos gydytojas. Tad iki trejų metų dėl skiepų būna viskas gerai. Kitas dalykas–mes, šeimos gydytojai, pasižiūrėkime mokymo programas imunoprofilaktikos klausimais. Per šešerius studijų metus tam yra skiriama dešimt valandų, plius, jeigu tai yra Vilniuje, du seminarai rezidentūros metais, vienas seminaras šeimos gydytojams. Viskas. Kai vaikų gydytojai buvo rengiami pagal senąsias programas, kur kas daugiau laiko buvo skiriama mokymui apie vaiko sveikatą, jo raidą. Jungtinėse Valstijose vis daugiau šeimų grįžta pas gydytojus pediatrus.
Parengė Janina GRIGAITYTĖ
