REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS
20
Gitanas Nausėda  (Fotodiena/Justino Auškelio nuotr.)

Romantiškas svajoklis, kurį gyvenime lydėjo garsi meilė muzikai, tyli meilė mielai bendraklasei, o reikšminga paauglystės svajonė buvo užsiauginti ilgus garbanotus plaukus – taip save pristato Klaipėdoje gimęs ir augęs kandidatas į prezidentus Gitanas Nausėda.

20

Romantiškas svajoklis, kurį gyvenime lydėjo garsi meilė muzikai, tyli meilė mielai bendraklasei, o reikšminga paauglystės svajonė buvo užsiauginti ilgus garbanotus plaukus – taip save pristato Klaipėdoje gimęs ir augęs kandidatas į prezidentus Gitanas Nausėda.

REKLAMA

Portalas tv3.lt tęsia (ne)rimtą interviu ciklą su kandidatais į prezidentus.

Lietuvoje šiuo metu yra bent 123 Gitanai. 1964 metais gimė trys, jūs – vienas iš jų. Ar žinote, kodėl tėvai jums davė tokį retą vardą?

Kiek žinau, mama kalbėjo su anglų kalbos mokytoja, kuri tuo metu, matyt, tuos mados vėjus gaudė ir tą vardą užfiksavo. Jis turbūt mamai skambėjo pakankamai patraukliai ir ji kažkaip įtikino ir tėvuką. Nežinau, ar tėvukas turėjo kažkokių savo alternatyvų.

Bet kuriuo atveju, aš tik vieną ar du kartus esu jos to paklausęs. Tada atsakiau jai taip, sakau, mama, puiku, dabar jau aš stengiuosi dirbti savo vardui. Ir šiandien tas vardas yra nedaloma mano asmenybės dalis, ir šiandien aš turbūt suklusčiau, jeigu mane kas nors pavadintų kitu vardu.

REKLAMA
REKLAMA

Gimėte ir augote Klaipėdoje. Kuo ypatinga vieta, kurioje užaugote?

Tai buvo laiminga vaikystė, tikrai tas atvejis, kuomet aš turėjau mylinčius tėvus, kurie man niekada liniuote nedaužė per rankas, leido išdykauti, kvailioti. Žinoma, tie kvailiojimai nebuvo kažkokie pikti ar lemiantys kažką blogo.

REKLAMA

Bet tai buvo tokia gatvelė Klaipėdos Šiaurėje, netoli stadiono, kuri buvo pakankamai tyki, neasfaltuota, joje buvo tik individualūs gyvenamieji namai, tėvukai ten savo namą pasistatė turbūt kokiais 1956 metais. Ir tai buvo vieta, erdvė, kurioje buvo galima lakstyti, nubėgti net iki Klaipėdos parko, kuris nebuvo taip toli. Tiesa, reikėjo pereiti per geležinkelį, tai tėvams visada keldavo didelę baimę, kad aš kažkur po traukiniu galiu palįsti.

Bet tai buvo toks šėliojimas apibrėžtoje erdvės požiūriu vietoje, kurioje buvo ir draugai, ir visas praleistas laisvalaikis. Ir, tiesą sakant, mano gyvenimas buvo toks lokalizuotas toje vietoje, ir net nelabai keliaudavau į kitus Klaipėdos taškus, centrą ar pietinius rajonus, nes man buvo gera ir smagu būti tame taške – aš šalia namų su savo draugais, kur ir prabėgdavo didžioji laiko dalis.

REKLAMA
REKLAMA

Kaip suprantu, vaikystėje buvote padūkęs. Gal kokią vaikystės išdaigą nuslėpėte nuo tėvų?

O kokios tos išdaigos galėjo būti tarybiniais laikais? Tada mokiniai prisibijojo mokytojų, bet, žinoma, mes buvome išdykę. Mes būtinai turėjome savo tas knopkutes po mokytojos kėde padėti, tą padariau ir aš. Be jokios abejonės, mokytoja neapsidžiaugė tuo, ant ko atsisėdo. Bet, kadangi niekaip negalėjo identifikuoti, kurio iš mūsų čia yra darbas, tai mano ta išdaiga praėjo sėkmingai.

Buvo tokių šiaip ir ne visai smagių kvailiojimų, kai mėtydavomės knygomis per pertrauką. Dabar, kai aš, jau sulaukęs brandos ir tapęs knygų kolekcininku, apie tai pagalvoju, tiesą sakant, tai atrodo dar net baisiau, negu įsipjauti į ranką sau. Nes protu nesuvokiama, kaip galima draskyti knygą. Bet šiaip tai mes buvome tokie vaikai, kurie iki tam tikro masto buvo valdomi.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Mes žinojome, kad tam tikrų dalykų sau leisti negalime, nes tiesiog tai būtų jau pernelyg brutalus nusižengimas, kuris būtų labai smarkiai baudžiamas. Ir pirmiausiai turbūt galvodamas apie tai, kad savo tėvams aš nenoriu šitaip padaryti, aš neidavau už tos vadinamosios raudonosios linijos.

Kas man mokykloje nepatikdavo, kad visi buvo rikiuojami pagal vieną kurpalį. Ir viena iš mano asmenybės raiškos formų buvo garbanoti plaukai, kuriuos aš labai norėdavau auginti ilgus. Bet kadangi mūsų mokyklos direktorius buvo visiškai praplikęs, matyt, berniukams nenorėdavo leisti tų plaukų auginti. Visas laimės laikotarpis užsitęsdavo tik vasaros atostogų metu, kuomet aš galėdavau užsiauginti plaukus tokius, kokius noriu – gerokai už ausų. Jie tada, aišku, tapdavo tokie labai išsidraikę, bet tai man buvo pats smagiausias patyrimas.

REKLAMA

Po to ateidavo rugsėjo 1-oji ir aš suprasdavau, kad visa tai, mano tas laimės laikotarpis baigėsi, nes pačią pirmą dieną direktorius sustato visus į eilę ir berniukai, kurių plaukai už ausų, yra tiesiog priverstine tvarka nukreipiami į kirpyklą ir grįžta jau trumpai apkirpti.

Paskui, aišku, buvo kliošinės kelnės, kurios buvo sunkiai įgyvendinamos, nes mama man tokių nesiuvo, o aš pats nemokėjau. Tai stengdavausi kažkaip tas kliošines kelnes pasidaryti net nežinau, kokiais būdais, kad galėčiau nueiti į diskoteką ir pasididžiuoti. Juokinga ir dabar prisiminti.

Esate žinomas už savo retų knygų kolekciją. Esu skaičiusi, kad vaikystėje nelabai mėgote knygų. Tai susiklostė tokia likimo ironija, kad tapote kolekcionieriumi?

REKLAMA

Būtų neteisinga pasakyti, kad vaikystėje nemėgau knygų. Tiesiog mūsų šeimos bibliotekoje buvo labai daug specializuotos techninės literatūros, kurią skaitydavo tėvukas, nes jis vyriausiuoju energetiku dirbo didelę gyvenimo dalį ir dėstė profesinėje technikos mokykloje techninius dalykus. Bet buvo keletas knygų, kurios man labai prilipo prie širdies. Galbūt todėl, kad jų buvo nedaug, aš jas perskaitydavau po keletą kartų.

Tai viena tokia buvo tokia... aš jos dabar neprisiminsiu, berods, „Septynios dienos, septynios naktys“ ar kažkaip panašiai apie princesę Otomę – indėnų princesę, ir apie kortesų užkariavimą Amerikos. Šita knyga man padarė labai didelę įtaką, nes tuo metu jau buvau paauglys, kuriam po truputį patikdavo ir merginos, kreipdavau dėmesį į merginas. Ir ta princesė Otomė mano galvoje buvo merginos idealas, kuris mano galvoje visokiomis fantazijomis aplipdavo ir aš laikydavau ją labai gražia, mano fantazija piešdavo jos išvaizdą ir panašiai. Bet tai pirmiausiai buvo nuotykinė knyga ir tie nuotykiai ten buvo atskleisti patrauklia forma.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kita knyga buvo „Danuko Dunduliuoko nuotykiai“ – tokia šviesi, skaidri knyga, kuri man visada pagerindavo nuotaiką, nesvarbu, ar susirgdavau gripu, ar šiaip nebuvo nuotaikos. Aš ją pasiimdavau į rankas ir tos trumpos negudrios istorijėlės iškart sukurdavo man tokį tonusą, ir vėl galiu džiaugtis gyvenimu.

Tai va toks keletas knygų, jų nebuvo daug. Ir galbūt aš nespėjau kažko iš klasikos perskaityti dėl to, kad namie nebuvo, o mokyklos programa to nereikalavo, tai aš pasakyčiau taip – gal ir nebuvau labai skaitantis, bet buvau vaikas, kuriam gera knyga galėjo turėti didelį poveikį.

Muzikos mokykloje mokėtės groti akordeonu, bet šis instrumentas jums labai nepatiko. Kokį instrumentą būtumėte pasirinkęs mieliau?

REKLAMA

Aš ir išsirinkau, aš savo pasiekiau. Buvau labai nuoseklus ir demonstravau savo nepasitenkinimą tuo, kad tėvai man tą akordeoną priskyrė. Sakiau, kad aš nusileisiu jums su viena sąlyga, jei jūs man bent paskutiniuosius muzikos mokyklos metus leisite klasikinę gitarą studijuoti.

Ir jie penkerius metus vertė mane akordeonu mokintis, o tada dvejus metus aš turėjau klasikinę gitarą. Ir, beje, jie man labai padėdavo, nes mes važiuodavom su jais į Minską, Latvijos ir Estijos miestus ir ieškodavome gaidų klasikinei gitarai knygynuose. Aš iš tokių kelionių visada po vieną, du gaidų sąsiuvinius parsiveždavau ir grodavau tuos etiudus sau patenkintas, nes man tai tikrai patiko.

REKLAMA

Bet kadangi tik dveji metai... Manau, vienu metu buvau pasiekęs tikrai neblogą lygį, buvau neblogai įvaldęs šitą instrumentą. Bet po muzikos mokyklos tai liko tik savo malonumui tam tikras kažkoks melodijos sukūrimas, pabrazdini, šiek tiek padainuoji pritardamas sau gitara. Tai nusileido į tokį mėgėjišką lygį.

Ar dar mokėtumėte ką nors sugroti?

Taip, galėčiau sugroti. Galėčiau net ir savo kūrybos vieną dainą sugroti, tik tiek, kad senokai bebandžiau tai daryti. Bet, jeigu reikėtų, sugročiau.

Kuo svajojote tapti vaikystėje?

Tai nebuvo kažkokios labai išskirtinės svajonės. Galbūt viena tokia, dėl kurios man iki šiol ne visai aišku, kodėl aš to norėjau – aš norėjau būti statybininkas-inžinierius. Nežinau, kurioje dabar klasėje... Bet būtent statybininkas ir būtent per brūkšnį inžinierius. Negaliu pasakyti, kodėl man taip susišvietė.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Taip, norėjau būti kosmonautu, nes tai buvo privaloma programa. Kažką, matyt, užkasiau į butelį su savo svajonėmis, kai jau buvau vienuoliktoje klasėje ir buvo išleistuvių vakaras. Tada mes sudėjome savo svajones į butelį ir užkasėme prie mokyklos. Jeigu pavyktų surasti, būtų tikrai labai įdomu pamatyti. Bet nežinau, ar pavyks.

Vienu metu, kuomet jau šachmatais pradėjau žaisti devintoje klasėje, labai trumpai buvau užsimanęs tapti profesionaliu šachmatininku. Bet, matyt, tai buvo labai trumpai, nes mane įtikino, kad reikia rinktis profesiją, o ne veiklą, kuri yra maloni, bet neaišku, kaip ji sukurtų pagrindą gyvenimui. Meilė šachmatams išliko, bet tas noras susieti savo gyvenimą su šachmatais buvo toks kaip meteoras – trumpai pralėkė ir užgeso.

REKLAMA

Užsiminėte apie meilę. Kas buvo pirmoji jūsų meilė?

Tai buvo susižavėjimas, ne meilė. Kaip kiekvienam berniukui, tai buvo mergaitė, sėdinti kažkur porą suolų prieš. Nes visada lengviau stebėti iš nugaros, kuomet tavęs mergaitė nemato. Tada gali drąsiai ją apžiūrinėti, žavėtis ja. Tai buvo mergaitė striukomis kasytėmis, rudomis ryškiomis akimis, sportiška, viena iš geriausių mūsų klasės sportininkių, nedidukė. Ji man patiko labai. Atsimenu, žiūrėdavau į ją per pamokas ir net pamiršdavau, kas dėstoma. Kai ji netyčia atsisukdavo, tai, aišku, man buvo didelis stresas, visas susinepatogindavau ir greitai pasistengdavau nukreipti akis į kitą pusę.

REKLAMA

Jei nereikėtų miegoti, ką darytumėte su visu laisvu likusiu laiku?

Žinote, kartais būna tokių naktų, kai negali užmigti. Tada labai traukia į gamtą ir tiesiog apsirengi, išeini ir pabandai suprasti, kaip gyvenimas atrodo naktį. Aš atsimenu, pas tėvukus kaip tik buvau išvažiavęs vieną savaitgalį ir tikrai nesimiegojo labai. Galvoju, ką čia galiu nuveikti, tikrai nebeužmigsiu niekaip. Apsirengiau ir nuėjau kaip tik į tą parką, kuriame vaikystėje laksčiau.

Ir, žinote, galbūt supratau, kad tai nelabai gera idėja, nes man taip einant palei geležinkelį, žiūriu, kad už manęs pradeda tyliai važiuoti policijos mašina. Ir ji taip seka mane. Ji nestabdo manęs, nieko, bet tiesiog 50 metrų nuo manęs juda mano greičiu paskui. Nu, galvoju, prisidirbau sau. Bet jie taip, matyt, mane kurį laiką apžiūrinėjo, galvojo, kas čia per žmogus ir ką jis čia veikia prie tų bėgių. Galiausiai paėjome 100 metrų ir jie tada apsisuko ir nuvažiavo.

REKLAMA
REKLAMA

Kokį klausimą pirmiausiai užduotumėte atsibudęs iš 100 metų trukusio užšaldymo?

Turbūt tai būtų klausimas apie artimuosius – ar mano artimieji dar gyvi? Nors turbūt protas sakytų, kad jų jau nebėra gyvų, nes 100 metų... Bet vis tiek paklausčiau, nes būtų labai įdomu, o gal kartais medicina kažką padarė ir tie man brangūs žmonės dar yra gyvi.

Kaip atrodo jūsų idealus savaitgalis?

Tai turėtų būti keliavimo savaitgalis. Net ir dabar, kai aš jau visiškai suvaržytas savo asmeniniame gyvenime ir beveik nieko sau leisti nebegaliu, aš vis tiek norėčiau, kad toks savaitgalis, idealus savaitgalis būtų iškyla. Tai gali būti visiškai neambicinga iškyla prie kokio nors ežero, kurioje būtų mano šeima, šuo. Ir mes maudytumės, galbūt kažką išsikeptume, net nebūtinai, užkiltume į kokį apžvalgos bokštą, pavažinėtume po apylinkes ir sugrįžtume namo.

Aš šiaip mėgėjas miegoti savo lovoje, todėl aš gana sunkiai ryžtuosi kelionėms, kurios trunka ilgiau nei vieną dieną. Idealios kelionės man tuomet, kada ryte aš pasiruošęs savo planą sėdu į mašiną ir leidžiuosi laisvai keliauti, o vakare sugrįžtu. Tada jaučiuosi, kad diena praėjo puikiai, nes grįžai žvalus, pailsėjęs, pamatęs ir matai, kad tavo artimieji taip pat jaučiasi puikiai.

REKLAMA

Kas geriausias jūsų draugas?

Vis dėlto tai yra žmona. Tai yra žmona, nes, matote, geriausias draugas gali būti tas, kuris atleistų tau tavo trūkumus ir tavo klaidas. Tai, kadangi žmona man atleidžia, bent iki šiol, tai yra mano geriausias draugas. Turbūt geriausias draugas yra žmogus, kuriam mažiausiai norėtum padaryti kažką skaudaus. Tai aš tikrai nenorėčiau jai padaryti kažką skaudaus.

Koks įkyriausias jums užduodamas klausimas?

Kai buvau ekonomistas, mane labai išmušdavo iš vėžių kiekvieną kartą klausimai apie euro, dolerio kursą ar kažką panašaus. Sakydavau, taip, aš suprantu, kad jūs turite tokį lūkestį, bet šiandien aš nesekiau situacijos valiutų rinkos ir aš negaliu jums atsakyti į šitą klausimą taip, kaip norėčiau atsakyti.

Dažniausiai tai būdavo, kaip nekeista, klausimai, su kuriais tu susiduri kiekvieną mielą dieną ir tai yra tapę tavo profesijos dalimi. Kuomet jau nusistatai registrą kitą ir pasišventi poilsiui ir tikiesi, kad viskas, darbas baigėsi ir prasideda laisvalaikis, tau vėl baksteli į kaktą ir grąžina į tavo profesinį gyvenimą, ir duoda profesinį klausimą. Tai galbūt tokio konkretaus klausimo nėra, bet klausimų grupė, kuri manęs nesužavi, tokia yra.

Į kokį klausimą norėtumėte žinoti atsakymą?

Norėčiau žinoti, ar vis dėlto po mirties yra tas tunelis, kurį perėjęs pamatai kažką naujo. Nes tai yra pernelyg svarbus mums visiems klausimas ir pernelyg neįmanoma jo atsakyti, jis nuolat kursto vaizduotę. Turbūt sieji tą klausimą net ne su savimi, o su tuo, ką pajuto tie žmonės, kurie jau išėjo pro tą tunelį, paliko mus, tavo artimieji. Tai norėtųsi tą atsakymą žinoti. Mokslas perša savo atsakymus, bet norėtųsi tikrai žinoti, kaip ten tikrai viskas yra.

REKLAMA

Kokią muziką mėgstate?

Tai yra intelektualus rokas, jeigu taip jį galima pavadinti. Tai yra fanfarinio tipo rokas. Turbūt klasikinis atvejis būtų grupė „Emerson, Lake and Powell“, būtent 1986 metų diskas. Tai man yra tas etalonas. Tai gali būti „Pink Floyd“, tai gali būti kitos grupės, bet tai yra tas etalonas, nuo kurio aš atsispiriu, ir muzika, kurią aš vertinu. Ji mane užkrečia, ji turi laužytą ritmą, man būtinai reikia laužyto ritmo, kad aš jausčiau, kad tai yra mano. Nes mano gyvenimas toks yra – lėki, darai staigų posūkį, sulėtini, vėl kažką darai. Ir aš tokios muzikos tikiuosi.

Yra grupių, kurios man tiesiog emociškai artimos dėl to, kad tai buvo mano jaunystės grupės. Aš negalėčiau pasakyti, kad šiandien jos man labiausiai patinka, bet jos paliko ryškų įspaudą. Ir turbūt tokia grupė kaip „Asia“, 1982–1983 metų diskai turbūt šiandien jaunimui mažai ką besakytų, bet jos man reiškia daug.

Kita vertus, aš nesu „bitlų“ kartos vaikas, esu šiek tiek vėliau atėjęs nei „bitlų“ karta. Dėl to ta kultinė mano laikotarpio grupė yra „Queen“ ir Freddie Mercury. Tai F. Mercury aš galėčiau turbūt visą prisiminti ir visą išklausyti nuo pradžios iki galo ir šiandien, ir mano žmona galėtų tą padaryti. Ir mūsų pirmas užsiėmimas Vokietijoje buvo susirasti visus F. Mercury diskus. Kuomet 1990 metais dar iš už sovietinės uždangos atsivėrusios ką tik aš išvažiavau studijuoti, tai mano pirmas darbas buvo pereiti visas melomanų parduotuves ir susirinkti viską su F. Mercury.

REKLAMA

O kokia daina skambės jūsų mintyse, kai laimėsite prezidento rinkimus?

„Emerson, Lake and Powell“ – „The Score“. Pažiūrėkite, tai devynių minučių gabalas labai stiprus.

Kokius filmus arba serialus renkatės?

Serialų mano gyvenime labai nedaug. Serialai turbūt yra tokie labiau komiški, kaip „Folčio viešbutis“, „Biuras“, dabar rudenį „Biurą“ žiūrėjau visą iš naujo jau kažkelintą kartą. Ir tai taip pat yra toks labai seniai rodytas serialas „Kapitalo miestas“, kažkodėl jo niekada nebekartoja.

Man labai patinka filmai su teisiniais procesais, bet kartu, turintys tam tikrą žmogiškąją potekstę. Tai, sakykim, filmas, kuris tikrai padarė labai stiprų įspūdį, yra „Teisėjas“ su Robertu Duvall‘iu ir Robertu Downey jaunesniuoju.

Tai gali būti koks nors filmas su Casey Afflecku, nes dažnai filmą renkuosi net pagal aktorių – jeigu yra geras aktorius, kuris man patinka labai, tai beveik garantuota, kad filmas man patiks. C. Afflecko yra nuostabus filmas „Gone Baby Gone“ 2007 metų.

Kokio filmo pavadinimas geriausiai apibūdina jūsų gyvenimą?

Toks dar nesukurtas, gal kada nors bus sukurtas.

Ar turite kažkokią asmeninę taisyklę, kurios niekada nelaužote?

Negalėčiau išduoti savo artimo žmogaus.

Koks jūsų geriausias kada nors gautas komplimentas?

Tai iš rinkėjo gautas komplimentas: „Ponas, Nausėda, aš jumis tikiu pastaruosius 10 metų, aktyviai seku jus 10 metų ir jumis tikiu“.

REKLAMA

Kalbant apie 10 metų, būtent tiek laiko jūsų pavardė linksniuojama tarp galimų kandidatų į prezidentus. Atskleiskite, kada tiksliai nusprendėte, kad sieksite prezidento posto.

2018 metų rugpjūčio mėnesio antroje pusėje.

Kaip jūsų šeima ir artimieji reagavo, kai pasakėte, kad kandidatuosite į prezidentus?

Tėvukas reagavo susirūpinęs, bet ir jis turbūt neįtarė, kad viskas bus dar gerokai sudėtingiau, negu kad jis įsivaizdavo. Žmona iš karto įsivaizdavo, ką tai reiškia mano ir mūsų visos šeimos gyvenimui. Iš karto reagavo labai adekvačiai. Bet, kita vertus, čia pat perklausė, o kas kitas, jeigu ne tu?

Ko labiausiai laukiate savo asmeniniame gyvenime per ateinančius 10 metų?

Tai priklausys nuo rinkimų baigties. Tai gali būti labai skirtingas gyvenimo pokytis ir visiškai kitoks gyvenimas tuo atveju, jeigu aš būsiu išrinktas Lietuvos Respublikos prezidentu. Antrasis scenarijus gali būti visiškai kitas, kuris galbūt reikštų, kad aš labiau tapsiu privačiu žmogumi ir gyvensiu tokį labiau uždarą ir mažiau visuomenei atvirą gyvenimą.

Kai baigsis jūsų politinė karjera, kaip norėtumėte kad žmonės jus prisimintų, kad sakytų: „Gitanas Nausėda buvo...“

Norėčiau, kad pasakytų taip: „Daugeliu požiūrių jis buvo bjaurus, bet mes suprantame, kad šitai šaliai jis padarė daug gero“. Aš norėčiau, kad apie mane kalbėtų taip, kaip kažkada kalbėjo apie Ronaldą Reaganą ar Margaret Thatcher. Gal aš per daug noriu, bet, žinot, kuomet niekada nesvajoji, tai nieko ir nepasieksi.

REKLAMA

Pabaigai, šita situacija, kurioje jūs dabar esate – siekiate prezidento posto – to iki šiol dar niekada nesate patyręs. Kaip jūs jaučiatės? Ar užtenka laiko atsikvėpti, ar vis tik įtampa paima viršų?

Sunkiai. Atvirai pasakysiu, sunkiai. Kad atsitiko to, apie ką aš apskritai niekada net neįsivaizdavau, ne. Bet aš tiesiog įsivaizdavau, kad šitas emocinis ir fizinis krūvis, kuris praktiškai supuola ir multiplikuojasi kartu, kad jis tikrai yra didelis išmėginimas net ir žmogui, kuris turi geležinę sveikatą. Tai va šitas darbų mastas ir tempas, ir būtinybė daryti sprendimus neatidėliojant, čia pat ir dabar – tai yra tas svarbiausias potyris, kurį aš dabar išgyvenu.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų