Šią savaitę paskelbta, kad jau ateinančių metų balandį Klaipėdos apygardos teisme bus skelbiamas nuosprendis visoje Lietuvoje pagarsėjusiai Kauno Daktarų kriminalinei gaujai. Daugelis prognozuoja, kad šios gaujos lyderiu tituluojamam Henrikui Daktarui teismas paskirs griežčiausią nuosprendį – įkalinimą iki gyvos galvos.
Ar žinote, kad spalio 19-ąją, šiandien sukanka lygiai 25 metai, kai šalies teisėjai pirmąsyk paskelbė nuosprendį Daktarų gaujai. Už ką tada ilgiems nelaisvės metams už grotų pateko Vilijampolėje susiformavusios grupuotės vyrai sužinosite perskaitę ištrauką iš prieš dvejus metus išleisto žurnalisto Dailiaus Dargio bestselerio „Tikroji Daktarų istorija“ skyriaus „Paslaptingas Henytės užtarėjas“.
-------
1987 metų vasarą Lietuvos SSR aukščiausiajame teisme prasidėjo Kauno Daktarų gaujos teismo procesas.
Jis truko tris mėnesius. Tai buvo bene pirmasis šalies teisėsaugos istorijoje procesas, kuriame buvo tiriami organizuotos mafijinio tipo gaujos padaryti nusikaltimai.
Teismui pirmininkavo teisėjas Jonas Jasiulevičius, valstybinį kaltinimą palaikė Lietuvos SSR prokuratūros skyriaus prokuroras Povilas Mackevičius.
Devyni kaltinamieji – H. Daktaras, V. Vaišnoras, R. Vaičiūnas, R. Žilinskas, V. Siaurusevičius, A. Nemanys, R. Ganusauskas, J. Vizgirdas, V. Česonis buvo kaltinami piliečių asmeninio turto vogimu, plėšimu, atvirąja vagyste, stipriai veikiančių medžiagų įgijimu ir laikymu.
Be kelių iš Daktarų gaujos sutikusių bendradarbiauti su teisėsauga, buvo apklausta kelios dešimtys liudininkų.
Pirmąją Kauno Daktarų gaujos bylą sudarė 5016 lapų apimties medžiaga, keliasdešimt fotografijų, viskas buvo surišta į 19 tomų, be to, 6 garsajuostės.
Vilijampoliečių padaryti nuostoliai siekė rekordinę tais laikais 200 tūkstančių rublių sumą. Tada išryškėjo vadinamosios Daktarų gaujos specifika: nusikaltėliai plėšė tik labai turtingus kauniečius, turtus susikrovusius neretai pažeidžiant sovietinius įstatymus, – spekuliantus ir namudininkus.
Šis faktas Slabadiniams ilgainiui pelnė romantizuotą Kauno robinų hudų pravardę.
Teismo posėdžiuose paaiškėjo, kad atskiromis grupėmis vilijampoliečiai įsiverždavo į Kauno ir aplinkiniuose rajonuose gyvenančių miestiečių butus, nuosavus namus, automobilius.
Jie įžūliai grobė vertingus daiktus, tarp jų ir paklausias automobilių dalis.
Gaujos pavogtų daiktų sąrašas buvo ilgas. Pavyzdžiui, iš nukentėjusiojo Konstantino S. Slabadiniai pavogė daugiau kaip 30 tūkst. rublių vertės įvairių daiktų. Iš kitų žmonių – 144 dėžutes braziliškos kavos, 80 dėžučių žirnelių.
Kartą pavogė ir unikalų 10 tūkstančių rublių vertės pypkės papuošalą.
Kaskart po vagysčių visi pavogti daiktai plėšikų automobiliais būdavo nuvežami ir iškraunami H. Daktaro namuose J. Naujalio gatvės 18-ajame name.
Nusikaltėliai prisipažino, kad dažniausiai verždamiesi į pasiturimai gyvenančių žmonių nuosavus namus iš pradžių specialiomis medžiagomis nunuodydavo kieme lakstančius šunis. Beje, šunų nuodytoju šioje gaujoje buvo paskirtas R. Vaičiūnas-Limpukas. „Man geriausiai tai pavykdavo padaryti, nes tyliausiai prie šunų prieidavau", – viename teismo posėdžių prisipažino Limpukas.
H. Daktaras teisme kelis kartus viešai pareiškė, kad jo bendrai neatlaikė pareigūnų spaudimo, todėl buvę priversti duoti melagingus parodymus ne tik prieš save, bet ir prieš jį, kitus niekuo dėtus vyrus.
„Jie visi primokyti Vidaus reikalų ministerijos darbuotojų. O šie nori mane specialiai pasodinti. Mano vardas – Henrikas Daktaras – kažkodėl visiems kelia neapykantą, todėl VRM darbuotojai mano bendrus privertė duoti parodymus prieš mane“, – sakė prieš teismą stojęs Henytė.
1987 metų spalio 19 dieną Lietuvos SSR aukščiausiasis teismas paskelbė nuosprendžius.
H. Daktaras buvo nuteisėtas kalėti 8 metus, Ganusia – 10 su puse, A. Nemanys – 10 metų, Haltas – 9, Limpukas – 9, Siauras – 8, Taisonas, arba Rimvis – 7, V. Česonis ir V. Vaišnoras – po 6 metus.
Vilijampolės plėšikus į teismo suolą atvedęs A. Sadeckas vėliau prisipažino, kad jam bene labiausiai iš šios grupuotės pagailo V. Česonio-Sonios ir V. Vaišnoro-Mūrininko. „Prieš sulaikymus turėjome operatyvinių duomenų, kad jie jau buvo atsiriboję nuo Daktarų aplinkos nusikaltimų. Abu versdavosi atsitiktiniais, bet su įstatymu neprasilenkiančiais darbais, rūpinosi savo šeimomis ir mažamečiais vaikais. Jautėmės nesmagiai juos siųsdami už grotų, tačiau jie privalėjo atlikti bausmę už anksčiau padarytus prasižengimus“, – pasakojo A. Sadeckas.
***
1987 metais Aukščiausiajame teisme vykusios Kauno Daktarų bylos teismo procesus bene vienintelis tuometėje žiniasklaidoje nušvietė žurnalistas Alvidas Jancevičius. Šiandien jis prisimena: „Dirbau tuometėje Nacionalinėje televizijoje, rengiau vienintelę teisinio pobūdžio laidą „Žmogus. Visuomenė. Įstatymas“, gyvavusią ilgą laiką.Pagal to meto tvarką bylą būdavo galima viešai rodyti tik tada, kai teismų sprendimai pereidavo kasaciją – t.y. pabūdavo tuomečiame Liaudies teisme (dabartiniame apylinkės teisme). O po liaudies teismo sprendimo tai užtrukdavę ne mažiau kaip mėnesį. Todėl nenorėdami rizikuoti, nes nebūdavome tikri, koks bus paskelbtas teismo nuosprendis, dažniausiai 95 procentus medžiagos savo laidoms skolindavomės iš Aukščiausiojo teismo. Parengti televizijos laidą tais laikais reikėdavo milžiniškų lėšų. Kadangi dar nebuvo vaizdo kamerų, filmuodavome kino juosta, kuri kainavo beprotiškus pinigus.
1987-ųjų vasarą sužinojau, kad Aukščiausiajame teisme bus nagrinėjama H. Daktaro ir jo bendraminčių byla. Prieš atvykdamas į teismo salę iš esmės susipažindavau su bet kurios bylos medžiaga. Nepasikuklinsiu: kai kada liaudies tarėjai, net nematę bylos, manęs klausdavo, apie ką bus kalbama toje ar kitoje byloje. Kai vieną rytą atvykome filmuoti į Aukščiausiajame teisme esančią 106-ąją salę, pamatėme daugybę žmonių. Tarp jų atpažinau ne vieną žinomą mediką, Sveikatos apsaugos ministerijos darbuotoją. Sutikau vieną kolegę, kuri tais laikais Nacionalinėje televizijoje rengdavo sveikatos laidą. Pasiteiravau: „Ką tu čia veiki?“ O ji man: „Atėjau, nes pasidarė įdomu, kokius čia Kauno daktarus teis.“
Bandžiau paaiškinti, kad tai nėra tikri daktarai. Nors iš pradžių nenorėjo patikėti, išgirdusi kaltinamąją išvadą suprato, kad neturėjau tikslo jai meluoti.
Po pertraukos teismo salėje liko tik mūsų filmavimo grupės darbuotojai ir devyni teisiami asmenys. Tuo metu H. Daktaras Lietuvai nebuvo įdomus tiek, kiek jis šiandien reiškia visiems kriminaliniais įvykiais besidomintiems žmonėms.
Per teismą paaiškėjo, kad šie nusikaltimus darę vyrai buvo pasiskirstę vaidmenimis. Kaip šiandien atsimenu, buvo devyni vyrai, gerai prisimenu jų pavardes.
Vėliau teismo procesas buvo perkeltas į kitą salę. Neslėpsiu, jie atrodė apgailėtini didžiulėje, tačiau tuščioje salėje. Sakyčiau, garsieji Daktarai netgi buvo nukarūnuoti. Tuo metu Kaune jie buvo garsūs, nes apiplėšinėjo pirmuosius verslininkus, lapių augintojus, neretai įsibraudavo į namus net tada, kai juose būdavo šeimininkai.
Per šiuos teismo procesus buvo pagarsinta ir kriminalinė Daktarų genealogija. Paaiškėjo, kad H. Daktaro senelis ir tėvas taip pat buvo pasižymėję kriminaliniame pasaulyje nuo prieškario laikų.
Tuometei Kauno milicijai turėjo būti suduotas didžiulis antausis teisme paaiškėjus, kad H. Daktaras ir jo bičiuliai netrukdomi siautėjo net trejus metus. Jie vogtus daiktus slėpdavo J. Naujalio gatvės name, bet ši aplinkybė niekam iš anų laikų teisėsaugininkų kažkodėl neužkliuvo.
Byloje būta tokių epizodų, kai iš vieno garažo H. Daktaro vyrai pavogė net 10 importinių šaldytuvų, nemažai čekiškų šviestuvų. Kartą ieškodami grobio Daktarai ant „Žiguli" sėdynės aptiko kitą ne mažiau įspūdingą laimikį – apie 10 tūkst. rublių. Tada teisme apvogtas vyriškis aiškino: „Baisus čia įvykis, juk jie pavogė tik smulkioms išlaidoms skirtus pinigus...“
Pamenu, H. Daktaras teisėjui šaukė, kad jį, saugomą KGB kalėjime, nuolat muša tardytojai ir reikalauja duoti parodymus. Išgirdęs tai iš kaltinamojo teisėjas paprašė kitą dieną į teismą iškviesti neva H. Daktarą terorizavusį tardytoją.
Kai salėje pasirodė smulkaus sudėjimo tardytoja, stojo nejauki tyla. Teisėjas H. Daktaro perklausė: „Tai ar šita tardytoja jus taip baisiai mušė?“
Nemaloniai pasijutęs H. Daktaras atsakė: „Ne, ne šita, buvo ir kitų pareigūnų...“
Prisimenu, filmavome, ką H. Daktaras tada kalbėjo teismo salėje, bet duoti mums interviu atsisakė. Tiesa, keletą jo ištartų frazių mums pavyko nufilmuoti. Aišku, niekas tada negalėjo patikėti, kad ateityje šio teismo proceso filmuota medžiaga turės tokią didžiulę išliekamąją vertę.“
***
Nuteisti Daktarų gaujos nariai buvo išskirstyti po atskiras kolonijas, kai kurie išgabenti už Lietuvos ribų. Praėjus daugiau kaip dvidešimčiai metų A. Sadeckas prisipažino, kad H. Daktaras į tolimąjį Novosibirską buvo ištremtas jam pageidaujant.
„Mes nenorėjome jų laikyti Lietuvoje, nes Maskvoje jau buvo žinoma apie Daktarus. Pirmąsyk ši baudžiamoji byla buvo tęsiama pas tuometės Sovietų Sąjungos generalinį prokurorą. O pagal tuo metu galiojusį baudžiamąjį procesinį kodeksą buvo matyti, kad tai ypač rimta byla, joje minimi ypač svarbūs asmenys. Be to, turėjome minčių, kad palikti Lietuvoje Daktarai karaliaus vietinėse zonose, netrukus tarp kitų kalinių taps vienvaldžiais lyderiais, kone savotiškais didvyriais. Nesinorėjo, kad jie, būdami už grotų, palaikytų ryšius ir planuotų naujus nusikaltimus. Bet kuriuo atveju juos išsiųsti į tolimus Sibiro kalėjimus buvo galima tik per aukščiausią VRM valdžią Maskvoje“, – kalbėjo A. Sadeckas.
Jis teigė, kad tyrimo metu bene labiausiai Daktarams ramybės nedavęs klausimas buvo, kokiu būdu teisėsaugininkai prisikasė iki jų. Kodėl kai kurios kratos buvo atliekamos konkrečiose vietose? Kas iš tiesų buvo tikrasis šaltinis, teisėsaugai detaliai atskleidęs Daktarų nusikaltimus?
„Manau, kad jie iki šiol kartkartėmis pasuka galvą, kaip mes sužinojome atsakymus į minėtus klausimus. Aišku, vienus ar kitus mažiau svarbius šaltinius jie gal ir nujautė ar nujaučia iki šiol. Bet kitų nežinojo ir niekada nesužinos. Iki šiol manęs daugelis klausinėja, kodėl nerašau memuarų. Tačiau nelieka nieko kita kaip atsakyti: „O ką aš parašysiu? Pateiksiu failą su grifu „Slaptai“, tai, ko negaliu viešai kalbėti?“ Aišku, galiu parašyti, bet žmonėms nebus įdomu, nes to, kas būtų mielai skaitoma, nei garbė, nei sąžinė man neleidžia rašyti“, – tvirtino A. Sadeckas.
***
„Kai kadaise mane Sibire gerai aplaužė rusai kaliniai, nuo to laiko su visais pradėjau sugyventi. Nuo tos dienos sugebėdavau rasti bendrą kalbą ir su protingais, ir su „torpedomis“, – šiandien rašydamas laiškus iš Lukiškių prisimena H. Daktaras.
Po to atvykėlis iš Lietuvos tapo savas tarp griežtą hierarchiją įtvirtinusių nuteistųjų.
Buvę Vidaus reikalų ministerijos darbuotojai prisimena, kad praėjus kuriam laikui bene vienintelis A. Jankevičius-Pšidzė ėmėsi aktyviausiai rūpintis Henytės išlaisvinimu iš tolimojo Novosibirsko griežtojo režimo pataisos darbų kolonijos.
1990-ųjų vasaros pabaigoje Henytė įtakingų bičiulių dėka buvo perkeltas į Novosibirsko komendantūrą Nr. 4, arba vadinamąsias laisvąsias liaudies ūkio statybas. Laisvėje buvę kauniečiai surado priėjimą prie Novosibirsko kolonijos karinės komendantūros viršininko Boriso Šechurdino. Kartą darant kratą Pšidzės namuose B. Šechurdino duomenys buvo surasti ir šio skandalingai išgarsėjusio Kauno mafijos veterano užrašų knygelėje.
Tikėtina, kad už solidžius pinigus kolonijos viršininkas Henytei nuteistiesiems skirto darbo ten neskyrė, o leido nevaržomai apsigyventi prabangiame Novosibirko viešbutyje. Praėjus kuriam laikui čia neretai apsilankydavo ir H. Daktaro žmona Ramutė.
Pats Henytė memuaruose pripažįsta, kad pas jį Novosibirske apsilankė ne tik Ramutė, bet ir duktė Živilė bei motina J. Daktarienė.
Įdomi detalė: H. Daktaras buvo nuteistas 8 metams ir išvežtas atlikti bausmės į Novosibirską, bet praėjus kuriam laikui buvo pastebėtas gimtajame Kaune. Puotauti ir mėgautis gimtojo miesto vaizdais kaskart jis atvažiuodavo net su savo kolonijos vadu.
Susirinkusiųjų nuostabai, tuomet Henytė ir kalėjimo vadovas vakarus leisdavo pačioje Kauno širdyje – Laisvės alėjoje įsikūrusioje „Orbitoje" (dabar šiame pastate – SEB banko filialas). Čia lankėsi įvairios įžymybės, mėgdavusios elgtis ypač laisvai.
„Orbita“ buvo bene vienintelis naktinis pramogų centras tuometėje Sovietų Sąjungoje, kur buvo rengiami striptizo šokėjų pasirodymai.
Čia bene kas vakarą audringai pasilinksminti atvažiuodavo garsiausi Maskvos, tuomečio Leningrado, Odesos, Rygos ir kitų miestų pogrindžio milijonieriai, stambūs importinių prekių perpardavėjai, nelegalūs užsienio valiutos keitėjai, kiti įstatymų linkę nepaisyti veikėjai.
„Orbitos“ scenoje savo dainas atlikdavo tuomet mažai žinoma atlikėja iš Maskvos Ala Pugačiova, įspūdingus šokius pristatydavo Borisas Moisejevas, pasirodydavo kitos šiuolaikinės Rusijos pramogų verslo žvaigždės.
Kai kurie buvę operatyvininkai teigė, kad tuomet „Orbitoje“ vykę triukšmingi vakarėliai iki paryčių neapsieidavo ne tik be alkoholio, bet ir narkotikų.
Pasakojama, kad anuomet įslaptintame „Orbitos“ striptizo klube su gražiausiomis Kauno moterimis tikras sekso orgijas keldavo rinktinė miesto publika, dažniausiai nusikalstamo pasaulio veikėjai ir spekuliantai.
Henytė savo memuaruose rašė, kad savaitę svečiai iš Novosibirsko viešėjo ne tik Kaune, bet ir grožėjosi Palangos, Nidos gamtovaizdžiais. Pasibaigus atostogoms Henytė su B. Šechurdino šeima privalėjo sugrįžti į Novosibirską.
Vėliau dėl kažkokių priežasčių vyrai susipyko.
„Daktarai išties ieškojo ir pasinaudojo privilegijomis kalėdami tolimiausiuose Rusijos kalėjimuose. Kaip H. Daktaras vėliau rašė savo knygoje, vietinės kolonijos viršininką neva maitinęs lietuviškais lašiniais, kitomis gėrybėmis. Tačiau mes per savus žmones ir tenai juos akylai stebėjome. Nuolatos dalydavomės informacija su operatyvinės dalies darbuotojais atokiausiose Sibiro kolonijose, todėl žinojome, kaip jie ten leidžia laiką, su kuo bendrauja“, – kalbėjo A. Sadeckas.
Ilgametį kovotoją su organizuotų nusikaltėlių gaujomis labai nustebino, kai prieš kelerius metus H. Daktaras per vieną televizijos laidą pareiškė, esą A. Sadeckas jį pasodino teisėtai.
„Juk jis niekada neprisipažindavo. Todėl tai išgirdęs nustebau, kad nors vieną kartą pripažino tai, kas buvo akivaizdu, – pasakojo A. Sadeckas. – Manau, jis gerbė mūsų darbą. Kai dirbau kriminalinėje paieškoje, sąžiningai atlikdavau man pavestas užduotis. H. Daktaras žinojo, kad po mūsų vykdomų kratų jo namuose niekada neatsiras „netyčia“ užslėptų narkotinių medžiagų ar šovinių. Aš jam visada pabrėždavau: „Henrikai, turi sėdėti už tai, ką padarei.“
***
Netrukus iš Novosibirsko kolonijos H. Daktaras pasiuntė malonės prašymą tuometės Aukščiausiosios Tarybos prezidiumui. Kalbama, kad Pšidzė ten irgi turėjo savų žmonių. 1990-ųjų rudenį Aukščiausioji Taryba gavo H. Daktaro malonės prašymą. Deja, tuo metu šia istorija besidomėjusiam televizijos žurnalistui A. Jancevičiui nepavyko Seimo archyve aptikti šio svarbaus dokumento ir sužinoti, kas iš tikrųjų tarpininkavo dėl Henytės lygtinio paleidimo.
Anot A. Jancevičiaus, komisija, kuriai tuo metu pirmininkavo Kazimieras Motieka, svarstymo medžiagos į archyvą paprasčiausiai neperdavė.
Buvęs VRM ministras Marijonas Misiukonis gerai prisimena, kai dėl H. Daktaro lygtinio paleidimo teikė pažymą vienam tuometės Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pavaduotojų.
„Jaudinomės laukdami šio posėdžio pradžios, nes buvo svarstoma, ką iš rezonansinėse bylose minimų nusikaltėlių žadama paleisti pirma laiko. Žinojome, kad bus svarstomas ir H. Daktaro paleidimo klausimas. A. Sadeckas parengė garsiąją pažymą, kai kurias jos vietas net pažymėjo raudonu pieštuku, – prisimena M. Misiukonis. – Viskas vyko Aukščiausiojoje Taryboje. Pagaliau malonės komisija pradėjo svarstyti H. Daktaro įkalinimo klausimą. Pasakiau valdžios vyrams, jog VRM juos išbarstė atlikti bausmės po atskiras Rusijos kolonijas, nes siekta, kad jie, būdami už grotų, nesiverstų sėkmingai pradėta kriminaline veikla. Bet netikėtai mano pateiktus argumentus pertraukė vienas smarkiai susierzinęs šios komisijos narys. Jis pareiškė, kad juos reikia sugrąžinti į Lietuvą.“
M. Misiukonis pasakojo, kad vienas tuometės Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininko Vytauto Landsbergio pavaduotojų, perskaitęs vidaus reikalų ministro įteiktą pažymą, netrukus nesusitvardęs sušuko: „Ką čia prirašėte, juk jam (H. Daktarui) pasitaisyti buvo užtektinai laiko.“
Tąsyk šiame malonės komisijos posėdyje vidaus reikalų ministras sulaukė tik tuomečių parlamentarų Aloyzo Sakalo ir Sauliaus Pečeliūno palaikymo, kiti jos nariai buvo nusiteikę abejingai.
Nors ir komisija nepritarė V. Landsbergio pavaduotojo viešai išsakytai pozicijai, ir vidaus reikalų ministras priešinosi, H. Daktaras buvo paleistas pirma laiko – 1991 metų pabaigoje jis sugrįžo į laisvę.
„Prieš H. Daktaro sugrįžtuves operatyviniai darbuotojai Lukiškių kalėjime aptiko anoniminį raštelį, kuriame buvo teiraujamasi: „Kiek reikia sumokėti tam žmogui, kuris paleistų H. Daktarą?“ Tąsyk jo išlaisvinimo kaina buvo įvertinta 4 tūkstančiais JAV dolerių. Kaip žinoma, tais laikais už minėtą sumą buvo galima nusipirkti vieno kambario butą“, – prisimena M. Misiukonis.
Buvusio vidaus reikalų ministro teigimu, korumpuotų aukščiausios valdžios vyrų netoleruotinais veiksmais apaugusi Henytės išlaisvinimo istorija bene geriausiai iliustruoja klasikinę organizuoto nusikalstamumo schemą, kurioje, anot jo, susivienija nusikaltėlis, jo suburta grupė, valdžios atstovai ir nusikaltėliams palankūs sprendimai, o galiausiai – pinigai ir turtas.
