Su kuo lietuviams asocijuojasi šiaurietiškoji Kanada?

Vieniems gal su sidabrine lape iš Radausko eilėraščio, kitiems – su dainele „Kanadiečių bobos baltos...“ iš ironiškojo animacinio serialo „Pietų parkas“. Vargu ar kuris tautiečių paminėjus Kanadą ištartų bene žinomiausių kanadiečių dramaturgo pavardę. Juolab ir ta pavardė – Morisas Paničius - skamba veikiau slaviškai. Ir ne šiaip sau. Morisas Paničius (prancūzakalbiai kanadiečiai taria – Mory Panyč) gimė išeivių iš Ukrainos šeimoje. Kalgaryje, 1952-aisiais.

Kanadoje – o ir visoje Šiaurės Amerikoje bei Prancūzijoje – Morisas Paničius neabejotina garsenybė. Dramaturgas, režisierius, net ir aktorius. Beje, buvome neteisūs, sakydami, jog lietuviams jis visai negirdėtas ir nematytas: labai pasistengę turbūt galėtume jį prisiminti iš garsiojo „X failų“ serialo, kurio keliuose epizoduose Paničius vaidino. Per savo teatrinę karjerą Paničius režisavo daugiau nei 80 pastatymų, parašė beveik 30 pjesių.

Žinomiausios - „Paskutinis įspėjimas arba kabaretas po branduolinio karo“ (1982), „Infekuota“ (1984), „Pigūs sentimentai“ (1985), „Septintas aukštas“ (1989), „Gyvybės kaina“ (1990), „Lemtingi žingsniai“ (1991), „Žemės pabaiga“ (1992), „Lourencas ir Holomanas“ (1998), „Girdimumo riba“ (2001), „Mergaitė akvariume“ (2002), “Slaugytojas“, „Nemiga“, “Indaplovės“ (2005), „Palankumas“ (2007), „Įsibrovėlis“ (2009) ir kt.  Darbštūs tie kanadiečiai. Vos ne kasmet po pjesę, o gerais metais ir po tris... Negana to – matyt, rašė ne tik daug, bet ir gerai, nes už pjeses susižėrė daugelį prestižinių tarptautinių ir Kanados apdovanojimų, tarp kurių paminėtini Jessie, Dora Mavor Moore, Chalmers ir Toronto Generalinio gubernatoriaus apdovanojimai. Paničiaus pjesės statomos Kanados, JAV, Australijos, Japonijos ir Europos teatruose. Išties vertas „X failų“ personažas.

REKLAMA

Kur Moriso Paničiaus pjesių sėkmės paslaptis? Pradėjęs savo dramaturgo karjerą nuo anuomet madingos absurdo teatro stilistikos, vėliau jis sugebėjo savaip transformuoti žiūrovui iki skausmo įprastą ir niekaip nepabostantį „sitkomą“ - situacijų komediją, suteikdamas jai iš absurdo teatro estetikos pasiskolintą juodojo humoro prieskonį. Rezultatas – savotiška humanistinė „juodojo kabareto“ atmaina – nebešokiruojanti, o tiesiog kelianti nevalingą juoką. Tai jau nebe sarkastiškasis absurdo teatras ir nebe banaloka situacijų komedija; tai kažkas trečia. Kažkas tokio – apie gyvenimą, koks jis iš tiesų yra, nors pačioje pjesėse realybės atspindys švelniai pasislinkęs. Ta ištisinė „pačiuožusio stogo“ atmosfera ir priverčia žiūrovą nevalingai kvatotis.


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų