Mūsų kino teatrų (lygiai kaip ir televizijos) kasdienybėje vyrauja dviejų šalių kinas: aišku, amerikiečiai, ir komerciškiausi (nes ten pastatoma ir nestandartinių juostų) rusų filmai. Situacija primena kinematografinį McDonalds‘ą – maistas prastas, absoliučiai vienodas, bet vis tiek daugybė žmonių ten maitinasi. Užtat kai ateina „Kino pavasario“ metas, visi tikisi egzotiškų kitų šalių delikatesų, ir tas noras bent iš dalies būna patenkinamas.

R.Leipus filmuoja Mongolijos mįsles

Turbūt nesuklysiu pasakęs, kad lietuvių operatoriaus Rimvydo Leipaus plastika yra vienas esminių neaiškios tautinės prigimties filmo „Kadakas“, apdovanoto Venecijoje Ateities prizu, privalumų.

Kodėl „neaiškios“? Ogi kaip kitaip pavadinsi, jeigu kapitalai – belgų ir vokiečių, filmo statytojai – labai plačiai žinomas flamandų režisierius (dokumentinė „Šuns būsena“ ir kt.) Peteris Brosensas bei amerikietė Jessica Woodworth, operatorius, kaip sakiau, lietuvis, o veiksmas slenka Mongolijoje ir sprendžiamos labai specifinės mongolų problemos. Tikras Babelio bokštas...

Dėl tų problemų, žiūrint „Kadaką“ (taip mongolai vadina mėlynus raiščius, jų sąmonėje atitinkančius dangaus mėlį), man kyla daugiausia problemų. Niekam ne paslaptis, kad ir Mongolija, ir Kinijai priklausanti vadinamoji „Vidinė Mongolija“ šiuo metu gyvena dramatišką laikotarpį. Industrializuojant šį specifinį kraštą, dingsta prielaidos amžinam klajoklių gyvenimo būdui – juk Mongolijos neįsivaizdavai be kilnojamų jurtų, be stepės, maitinančios gyvulių kaimenes. O dabar ten stepes niokoja autostrados bei kiti pramoniniai objektai, atsiranda miesčiokų, kuriuose kaimenės neišlaikysi. Tenka iš esmės keisti egzistavimą, ir daug kam tai būna didžiulė drama.

REKLAMA

Jau Berlyne šiemet Aukso lokį pelnė šios problematikos kinų juosta „Tujos vedybos“. Ją kūrė vietiniai, užtat kažkokie prasminiai neatitikimai, kaip „Kadake“, nerėžė akies. Nors Brosensas – ir nebe naujokas Mongolijos plotuose, nors jis buvęs dokumentalistas, drauge su Woodworth sukurtas filmo scenarijus, deja, kelia didžiausių abejonių. Europiečiai, atvykę į šį kraštą, kažkodėl idealizuoja senąją klajoklių buitį, kuri lengva irgi niekad nebuvo, sumano didelę (gal ir realią) valdžios apgavystę dėl neegzistuojančio gyvulių maro, kad galėtų žmones masiškai perkėlinėti į nykius miestus-nemiestus, ir iš dangaus žydrumos gaubiančių stepių, kuriose natūraliai gyveno žmonės ir gyvuliai, versti dvikojus lįsti po žeme, į niūrias šachtas. Mažiausiai įtikina tas faktas, kad atvykėliai kinematografininkai būtent iš nepatyrusio mongolų jaunimo, kuriems kaip didžiulis jaukas numesta paviršutiniška diskotekų civilizacija, padaro kone revoliucionierius, norinčius atgal, į stepę.

Gal pavienių tokių pilietinio nepaklusnumo pavyzdžių čia ir pasitaiko, bet jo šaknys greičiausiai kitokios. Lieka pasikliauti ne papasakota istorija, o pačiu pasakojimo stiliumi, džiaugtis Rimvydo Leipaus apčiuoptais vaizdiniais atšiauraus grožio kontrastais. Lietuvis pamatė Mongoliją daugiamate šalimi, stepių statiką sugebėjo atgaivinti skirtingame gylyje išdėstytais akcentais, iš kurių bene gyviausias – vėjyje besiplakantis medžiaginis kadakas. Tuo tarpu sovietinės dvasios nušiurę, formaliai padažyti daugiaaukščiai pastatai neatrodo pritaikyti žmogui – ir dar stepių žmogui – gyventi. Graži Zolzaja, švaraus veido, įrėminto nacionaliniais papuošimais, mergina kitą kartą operatoriaus rodoma, kone mirtinai užgriuvusių anglių sutraiškyta, -- juodas nelaimingas padarėlis, kurio tik akys piktai žiba. Jeigu ekrane nebūtų tos ir poetiškos, ir niūrios plastikos, „Kadakas“ gal būtų tik nuobodi, menkai įtikinanti pasakaitė.

Šiandien (kovo 25 dieną) „Coca Cola Plaza“ dar siūlo paskutinį susitikimą su „Kadaku“, o drauge ir operatoriaus R.Leipaus gyvą pasakojimą. Pastebėsiu, kad galimybės planuoti savo laiką festivalyje šiemet sumažėjo, tų pačių filmų seansai dažniausiai seka vieni kitus, ir jei tu dvi dienas paeiliui, pavyzdžiui, čiaudai, gali būti, jog išsvajoto kūrinio taip ir nepamatysi.

REKLAMA

Korėjietis tebekerštauja

Po to, kai Pietų Korėjos menininko Kim Ki-duko filmai net kelis kartus buvo „Kino pavasario“ žiūrovų pripažinti geriausiais, buvo natūralu laukti, kad savą vietą renginyje užims ir naujasis meistro filmas „Laikas“, įdomiai keliantis jausmų erozijos, pastangų kiekvieną susitikimą paversti nepakartojamu, problemą.

Deja, kažkodėl taip neįvyko. Šią šalį 2007-ųjų festivalyje atstovauja kitas gana įdomus korėjietis Park Chan-wookas. Jis pagarsėjo, pastatęs net tris filmus apie Kerštą didžiąja raide – taip, kad kilo įtarimas, ar pats menininkas nėra ant ko mirtinai, patologiškai užpykęs, ar jis begali imtis kitų temų. Antrąjį neformalios trilogijos kūrinį „Senis“ (Oldboy), primenantį „Grafo Montekristo“ rytiečių variantą ir, sako, sužavėjusį patį Quentiną Tarantino, matėme mūsų kino ekranuose. Dabar rodoma trečioji ciklo ir priešpaskutinė meistro juosta (dar: kovo 26, 28 d.) „Užuojauta Keršto poniai“.

Pabrėžiu tą „priešpaskutinį“, nes Park Chan-wookas, matyt, suvokdamas, kad po ketvirto keršto filmo jį užmėtys papuvusiais obuoliais, jau išleido visai kitokio plano juostą – fantastinę jaunimo komediją „Aš kyborgas, ir tai gerai“.

Taigi, „Užuojautą Keršto poniai“ žiūri labiau kaip pamojavimą iš praėjusios epochos. Aktorė Lee Yeong-ae fantastiškai graži; matyt, šia detale norėta pasakyti dar negarsinio kino, atradusio moters-vamp tipą, „naujieną“, kad tos gražuolės – ypač ydingos bei žiaurios. Svarbiausia, visos jos niekdarystės ekrane yra mielai pateisinamos: negi ir jums nepasidarė lengviau, kai, sėdėdama kalėjime ir stebėdama bjaurios susivėlusios lesbietės vykdomą naujokės prievartavimą, herojė patepa muiliuku grindis, kad prievartautoja paslystų, tuojau išleistų paskutinįjį kvapą, o žavioji Li naujokės asmenyje įsigytų patikimą draugę. Lietuvos lesbietės, vienykitės!

Tai tik vienas iš žiaurių kičinių Park Chan-wooko kūrybinės išmonės epizodų. Man visai neįdomu, tik šiek tiek šleikštoka, kai ta išmonė (minėtas prievartavimas, pirštų kapojimas etc.) realizuojama ekrane tiesiogiai, natūralistiškai, ir baisiai juokinga, kai Li su drauge apie būsimus nusikaltimus tik šnekasi – sausai ir dalykiškai: „Radai tą išsigimėlį?“ – „Taip“ – „Jau užmušei?“ – „Ne, dar laiko nebuvo“. Bet saiko šiame spalvingame filme, deja, nėra.

REKLAMA

Natiurmortas pulsuoja gyvybe

Pagaliau tarp Rytų egzotika persmelktų kūrinių sutinki bent vieną filosofinį. Tai kinų „Tykus gyvenimas“ (filmą dar galima pamatyti šiandien, kovo 25 ir rytoj). Beje, jis verčiamas įvairiai. „Tykus gyvenimas“ – nekomerciškiausias variantas, nes kam gi audrų trokštantiems lietuviams žiūrėti kažką tokio, kai yra sava „Vasara baigiasi rudenį“?

Pavadinimas „Natiurmortas“ prasmingesnis, nes gausi filmo medžiaga yra net skirstoma skyriais-užrašais: „Cigaretės“, „Arbata“, „Degtinė“, „Saldainiai“. Visi tie žodžiai neįdvasinti, gali iš jų mintyse dėlioti savą natiurmortą, bet jie susiliečia su žmogumi, o baigiamieji „Saldainiai“ gali reikšti ne tik kažkieno realizuotą svają, bet ir saldainius mėgusio jaunuolio beprasmiškai „saldžią“ mirtį.

Vis dėlto, originalus Jia Zang-ke puikaus kūrinio, pernai apdovanoto Venecijos „Aukso liūtu“, pavadinimas, jei tikėsim mandarinų kalbą ta proga įsisavinusiu kritiku Linu Vildžiūnu, skamba „Gerieji Trijų tarpeklių žmonės“ ir šiam epiškai melancholiškam kūriniui yra natūraliausias. Nes Trys tarpekliai – reali nepaprastai vaizdinga didžiosios kinų Mėlynosios upės Jangdzės vieta, būtent ją kaip būsimą gigantišką hidroelektrinę palaimino dar pirmininkas Mao, o dabar toji statyba, kol kas pasireiškianti vien tik griovimu, vyksta realiai ir tarp jos nematyti blogų žmonių – na, gal tik neapsakomai nelaimingų.

Veiksmas klostosi abipus Jangdzės, nors aukštesniame jos krante, kur stovi neužlietinas miestas, -- minimaliai. Didžiausia filmo dalis – tai pasmerktas istorinis Fengdžės miestas, kuris kas dieną vis mažėja, ir kai 16 metų čia nebuvęs šachtininkas Hanas Sanmingas (atlikėjų pavardės, kaip dokumente, nekeičiamos pramanytomis) ieško Čingši gatvės, vaikinas motociklininkas, atvežęs čionai ateivį, parodo tik į žolės lopelius upėje – štai ji, Čingši gatvė, tiksliau, tai, kas iš jos liko. 

Paprasti likimai perteikti ekrane su nepaprastu autentiškumu. Nuo Hano kadaise pabėgo žmona, norisi pamatyti suaugusią dukrą. Medicinos seselė geltona palaidine – Šen Hong – kaip tik ieško vyro, kad išsiskirtų su juo. Jangdzė juos pašaukė, nes greitai šiose vietose apskritai nieko nebebus. Ir dabar senoliui Fe, visą amžių čia nugyvenusiam, pragyvenimui nuomojusiam gultus, teks susikrauti visą savo mantą į pintinę ir pačiam ieškotis gulto, nes jo namą jau pažymėjo griovimui.

REKLAMA

 

Destrukcijos vaizdai, užimantys esminę filmo dalį, visiškai neprimena užjūrinių filmų katastrofų, nes jie – kasdienybė. Destrukcija – visų mūsų gyvenimo dalis, pasirodo, neužgožianti nei žmoniškųjų paskatų, nei humoro (Ma – ir žmogaus, ir kanapių vardas: „Tai ko tau reikia – žmogaus ar prekės?“), nei draugiškumo (darbo draugai su laužtais sako Hanui: „Visada, paėmę 10 juanių, tave prisiminsim“ – nes kitoje pirmininko Mao atvaizdo pusėje ant pinigo nupiešti tie kriokliai, nuo kur Hanas kilęs), nei esminių gyvenimo sprendimų. Kai Hanas su buvusia žmona nutaria vėl susieiti, fone be jokio garso griūna didžiulis namas, bet herojai to greičiausiai ir nemato, ir negirdi.

„Tykus gyvenimas“ išmintingai, nemoralizuodamas, moko gyventi su katastrofa, su liga, su griūtimi, su bėda. Galbūt iš po plytų krūvos pasigirs mobiliojo telefono šaukimas, ir tai bus nepamirštamas atsisveikinimas. Gal išeidamas Hanas pamatys realų-nerealų virš Jandzės gelmių laviruojančio lyno akrobato figūrėlę, ir tai atrodys kaip liūdnas priminimas, kokiame pasaulyje mes gyvename. 

Režisierius Jia Zang-ke, į kurį atkreipiau dėmesį po jo „Platformos“ (2000), apdainavusios nesenų žiaurių Kinijos laikų jaunimo polėkį, nenorą pasiduoti, po „Pasaulio“ (2004), rodančio kiek ironišką norą rasti Kinijos vietą dabartyje, -- tai kinų kinematografo XXI amžius. Anos garsios pavardės, per kurias susipažinome su šiuo neregėtu kinu, pamilome jį, dabar, deja, jau praeityje. Gerai išmokę pardavinėti spalvingą kinietišką šilką -- juk tik toks vaizdas ir lieka iš paskutiniųjų jų kūrinių, -- ir Chenas Kaige (paskutinė šio „Imperatoriaus ir žudiko“ juosta „Priesaika“ – net menkai profesionali), ir buvęs tikras pionierius Zhangas Yimou, nesuvokia, kad šilko konjunktūra irgi kada nors baigiasi. Pastarajam patikėta būsimųjų Pekino olimpinių žaidynių ceremonialo režisūra. O dabarties pirmajam kino menininkui Jia Chang-ke niekas oficialių užsakymų neduos. Ir ačiū Dievui, nes jis be pagražinimų prabyla ir apie savo šalį, ir apie mūsų amžių.


Rašyti komentarą...
i
ieva
2007-03-26 00:41:51
Pranešti apie netinkamą komentarą
ar ne juokinga, kad filmas, skirtas mongolams neitikina lietuvio? negi mes esam tokie Mongolijos realiju zhinovai, kad galetume teigti, kad filmas neitikina? pripazhinkim, kad del pasaulezhiuru skirtumo daug ko filme tiesiog neizhvelgiame ar negalime suprasti... bet jeigu nesuprantam, ar tai duoda teise teigti, kad filma neitikina?
Atsakyti
0

s
s.l.
2007-03-26 08:24:06
Pranešti apie netinkamą komentarą
Taip, tikėkit Vildžiūnu, "Tykaus gyvenimo" originalus pavadinimas tikrai toks. :)
Atsakyti
0

n
nak
2007-03-30 01:40:32
Pranešti apie netinkamą komentarą
Užkliuvau, jau, matyt, po laiko, kad "Kadakas" skirtas mongolams žiūrėti. O aš, durnius, visada manydavau, kad kinas -- jis visiems.
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (3)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų