„Gal kas nors neteisingai mane supras, bet savo pacientus permatau kiaurai, todėl nekankinu jų bereikalingais brangiais tyrimais. Ne, nesu joks ekstrasensas, o tik paprastutis šios planetos gyventojas, tenorintis su kitais sugyventi vienybėje ir darnoje“, - kukliai aiškino gydytojas, visą savo laiką skiriantis keturkojams.
Anot jo, šventą Kalėdų naktį gyvūnėliai kalba skirtingai: vienokia šneka vargšo sargio ant trumpos drūtos grandinės, lietaus ir sniego prausiamo, kitokia – išlepinto kilmingo šunyčio, miegančio kartu su savo ponia. O visos katės, kaip tikina V. Pupienis, kalba latviškai. „Nau nau, nieko nežinau!“ – miauksi jos, o aš, iš Rokiškio krašto kilęs, šią kalbą moku. Žinoma, gudruolės tik apsimeta neišmanėlėmis, suka uodegą, bet juk ir pakelia ją be mūsų pagalbos! Tačiau visiems turėtų būti aišku, ką speiguotą Kūčių naktį šneka valkataujantis šunėkas, su drovia viltim pasitikdamas kiekvieną retą praeivį: „ Aūū, neturiu namų...Au au, sušalau, taip gyventi pavargau...“ Gaila, negirdime tylaus jo skundimosi. O juk mūsų ryšys su gyvūnais, su gamta – didis dalykas! Bet kai kurie iš mūsų jį pamina, elgiasi su gyvūnais neatsakingai ir žiauriai, - neslėpė kartėlio gydytojas. Anot jo, Kūčių naktį prabilę augintiniai galbūt prikištų mums, kad laikome juos tiktai savo žaisliuku, įrankiu ar ginklu. - Reikalaujame iš jų besąlygiškos ištikimybės, bet ar patys esame jiems ištikimi? Įsigyjame augintinį nepagalvoję, impulso pagauti, o paskui, nepakėlę rūpesčio naštos, pametame, išduodame dėl savo patogumo.“
V. Pupienis primena, kad Kalėdų šventės – kai kurių gyvulėlių poravimosi metas: ir jie geidžia šilumos, gentainių artumo, siekia patirti savo trumpą laimę, kad ir kaip mums tai nepatiktų. Gydytojas juokais pastebi, kad naminių keturkojų seksualinis gyvenimas tapo toks pat palaidas, kaip ir žmonių: rujos metas tapo nenuspėjamu, ilgesnis ar dažnesnis nei įprasta. „Naminiai gyvūnai perima prasčiausius mūsų įpročius, o mums, neva tokiems laisviems, pravartu iš jų pasimokyti pagarbos gamtos dėsniams. Kita vertus, ar jų buvimas šalia nesuteikia prasmės kasdieniams dalykams, kuriais šiaip bodėtumėmės? Mano katinas Lemūras visada dalyvauja rytinio barzdos skutimo rituale: ant vonios krašto atsitūpęs, akylai stebi, kad viskas vyktų sklandžiai, kad nusiskusčiau švariai, kaip kad jis kasdien prižiūri savo gaurus. Be jo kompanijos skutimasis , bijau, netektų man prasmės“, – neslėpė pašnekovas. Prieš ketverius metus juodą katiną sulaužytais kaulais, perplėšta gerkle jam pametė numarinti, tačiau veterinarui pavyko jį išgelbėti, išslaugyti. „Nuolat iš jo mokausi: kaip protingai, puikiai Lemūras tvarkosi, kaip žino saiką! Tiesa, antrą valandą kasnakt keliuosi išlesti jo naktinei promenadai. Galite iš manęs juoktis, jog gyvenu katino gyvenimą, tačiau ir jis kantriai tveria manąjį: kasdien išleidžia mane į darbą, toleruoja mano silpnybes“, – pripažino pašnekovas.
Anot V. Pupienio, gyvūnai ne tik kalba, bet ir ...verkia. Tiesa, susirgę ar susižeidę jie nerauda, nedejuoja, kitaip mes, nes yra nepaprastai kantrūs. O kartą jam buvo atvestas sunkia sergantis dogas sunaikinimui, ir, tarsi suvokdamas tai, apsiverkė. „Ašaros byrėjo šuniui iš akių tarsi mirti pasmerkto žmogaus... Pamanysit, išsigalvoju, bet šio vaizdo negaliu pamiršti. Galbūt todėl niekada darau eutanazijos, negaliu savęs prisiversti. Mano užduotis kita - gelbėti gydyti, ne marinti, ir tęsiu tai, kiek sveikata leis,“ – prasitarė pašnekovas.
Taigi net ir Kalėdų naktį gyvūnai šaukiasi daktaro Pupienio pagalbos, ir būna išgirsti. „Nesuskaičiusiu, kiek kartų teko Kalėdų naktį, tvarte plikai išsirengus, spaudžiant ir 25 laipsnių šalčiui, padėti veršeliui ateiti šį pasaulį. O kartą nuo Kūčių stalo mane pakėlė Rimas Girskis, tuomet žymus krepšininkas. Iš jo šuns vidurių operacijos būdu ištraukiau.... pusantro metro ilgio skalbyklės žarną: galiu tik spėlioti , ką galvojo jo šunelis šią rydamas!“ – juokėsi gydytojas.
Ar keturkojai pacientai baidosi savo gydytojų, ar atvirkščiai, lieka dėkingi? Veterinaras V. Pupienis nė neabejoja: „Neišpasakytai. Dėkingumas parašytas jų akyse, ir ranką palaižytų, tik nedrįsta šalia šeimininkui esant. Dėkingumo jausmas keturkojams apskritai nesvetimas kitaip nei žmogui.“
Įdomu, iš kurgi tuomet tie randai ant gydytojo veido? V. Pupienis aiškina, kad tai prasto auklėjimo ir netinkamo požiūrio į mediciną, kurio pasitaiko ir tarp dvikojų, padariniai. Šiaip ar taip, randai vyrui – puošmena! Kaime užaugęs V.Pupienis neįsivaizduoja Kalėdų dvasios be tvarto kvapo, be šlapių gyvulėlių snukių, atkištų glamonei su tokiu patiklumu ir meile. „Tikros Kalėdos man - pasikinkyti arklį į roges, ir kad šis dar natūraliai dujas paleistų - va kur šventės aromatas!“ –Kukliai tikiuosi, kad visi mano pacientai, širdyje palinkės man šviesių Kalėdų... Kaip ir aš jiems“. - šypsojosi pašnekovas. Ir perpasakojo savo tėvo nuostabios Kūčių nakties prisiminimą, iš gilios vaikystės.
„Kūčių vakarą visa mūsų šeimyna susėdo, pavalgė kūčias ir paliko maistą ant stalo, o mama man paaiškino, kad tai Dievuliui, mat tas mus šiąnakt aplankys. Nesulaukiau jo, užmigau priputęs aguonų pieno, bet naktį prabudau gamtos reikalo spiriamas ir tamsoje nuslinkau link durų palei stalo kraštą... ir netikėtai apčiuopiau ant jo kažką šilto, labai švelnaus... Ryte pasakiau mamai - iš tikrųjų naktį mus aplankė Dievulis, labai švelnus ir geras... “
Žinoma, galbūt tai buvo katinėlis, bet juk Dievulis mėgsta pas žmones užsukti persirengęs. Kalbėtis su mumis ne tiesiai, per savo gyvulėlius.
