Dagnė T.: “Štai jau daugelį metų iš eilės laukiu Kalėdų su nerimu. Seniau visada džiaugdavausi šventine nuotaika, eglutėmis mieste, žvakėmis languose. Dabar kaip tik per Kalėdas jaučiu vienatvę. Jaučiu, kad esu viena šiame pasaulyje, norisi verkti. Niekur neinu, sėdžiu namie ir verkiu. Nieko su savimi negaliu padaryti. Prieš trejus metus kaip tik prieš Kalėdas mano vyras išėjo pas kitą moterį. Likau viena namie ir praverkiau visą savaitę.
Žinau, ką man patarsite: eiti į žmones, sutikti Kalėdas su draugais. Nesinori! O ir draugai turi savo šeimas, Kalėdos - šeimyninė šventė. Nenoriu, kad manęs gailėtųsi ir sodintų prie stalo, kad tik nebūčiau viena”.
Ar nepastebėjote, kad tampate ramesnė, pasitikinti savimi, kai tik šventės baigiasi? Kada visi dirba, kada prasideda kasdienybė, įgyjame pagrindą sau po kojomis. Bet kai visi švenčia, kada dirba tik greitoji pagalba ir policija, mus apima nesąmoninga baimė.
Jei jaučiate, kad jūsų nervai pakrikę, “rimtas” mintis geriau palikite vėlesniam laikui. O per Kalėdas gyvenkite “šiandiena”, nesižvalgydami į ateitį. Tame - ypatinga išmintis. Jei jums nepavyksta atsikratyti tamsių minčių, išgerkite truputį alkoholio, tai atpalaiduos. Nelikite viena, organizuokite sau bendravimą! Tokią dieną geriau būti lengvabūdiška, bet ne raudoti!
Kai visas pasaulis švenčia, atsiranda vadinamoji “masinė” emocija. Ji užkrečiama. Vienus “visuotinė linksmybė” veikia teigiamai, ji užkrečia. Kitus - neigiamai: atsiranda depresija, neviltis.
Tačiau grįšime prie Dagnės atvejo. Jai Kalėdos virto liūdnu periodu. Ji bijo tos šventės, nes su ja susijusios sunkios psichinės būsenos. Priežastis aiški - psichinė trauma. Jei Dagnės vyras būtų išėjęs kovo 8-ąją, jai būtų buvę sunku kaip tik tą dieną, bet pavasaris ir saulė turbūt būtų palengvinę jos išgyvenimus. Tamsa ir šaltis psichinę traumą pagilina!
Štai kitas atvejis. Alma K. gyvena Vilniuje, per Kalėdas ji išvažiavo pas tėvus. Turėjo atvažiuoti seserys, brolis. Tačiau viskas susiklostė kitaip, niekas neatvažiavo, jai teko vienai praleisti daugelį dienų su senais ir ligotais tėvais. “Namas laukuose, jaučiau vienatvę ir buvo ilgu, nors stengiausi to neparodyti. Visaip linksminau tėvus, pasakojau anekdotus. Bet mačiau, kad jiems neįdomu, juokų jie nesuprato, anksti gulėsi, dejavo, meldėsi, o aš likdavau viena prie stalo ir klausydavausi, kaip už lango siaučia pūga. Mane apimdavo kažkoks siaubas, viskas atrodė tamsu, be prošvaisčių, norėjosi iš ten bėgti”.
Nuo to laiko Alma bijo per Kalėdas važiuoti pas tėvus. Važiuoja vasarą, kada šalia esančiame miške yra grybų, uogų. Alma dar jauna, ji gyvena dideliame mieste, kur viešpatauja jaunystės kultas. O seni tėvai jai sugebėjo perteikti kitokią pasaulėjautą. Nors Alma apie tai nekalba, bet tokiose situacijose žmogus galvoja apie artimą mirtį, apie gyvenimo beprasmiškumą...
Saugokitės tokių minčių per Kalėdas! Jos gali atvesti prie depresijos. Pačiose mintyse apie amžinybę nėra nieko bloga, jos leidžia teisingiau suvokti gyvenimą. Bet jei jūs verkiate, patiriate siaubą - pasakykite sau, kad jūsų jausmai liguisti. Kovokite su tokiomis mintimis, bėkite nuo jų, jos neduoda jokios naudos. Kabinkitės už to, kas susiję su gyvenimu: kasdieniai rūpesčiai (maisto gaminimas, bendravimas buitinėmis temomis, dovanų teikimas), buto tvarkymas, rūpinimasis savo išvaizda. Galų gale sėskitės prie darbo, jei galite dirbti namie.
