Po liūdnai pagarsėjusios kurioziškos istorijos, kai penkerių metų mergaitę iš darželio klaidingai pasiėmė visai svetimas vyras, daugybė žmonių negalėjo atsistebėti: „Kaip penkerių metų vaikas galėjo lyg niekur nieko nueiti su nepažįstamu dėdule?“ Vis dėlto nuėjo. Ir tėvams, auginantiems panašaus amžiaus vaikus, tikriausiai stebėtis nereikia. Jie žino, kad patikintas, jog „mama prašė tave pasiimti“, ne vienas vaikas klusniai paduotų ranką bet kam...
Galima kaltinti išsiblaškėlį dėdę, galima keiksnoti pareigas aplaidžiai atlikusią auklėtoją, vis dėlto akivaizdu viena – saugiausia, jei vaiką kuo anksčiau išmokysite elementarių saugumo taisyklių.
Vaikai nuo trejų iki penkerių metų gyvena dabartimi
Mažieji susikoncentravę į tai, kas yra čia ir dabar. Todėl suaugusiųjų formuluotės: „pažiūrėsim“, „galbūt kitą kartą“ jiems visai nesuvokiamos. Tai – abstraktaus pasaulio, kuris nebūtinai virs realybe, dalis. Kaip tik todėl tokio amžiaus vaikai dažniausiai būna nekantrūs, nepajėgia laukti. Tai nereiškia, kad jie negirdėjo, kaip sakėte „vėliau“. Jie paprasčiausiai nepajėgūs kantriai laukti to, kas vyks ateityje.
Tokio amžiaus vaikams sunku suvokti išimtis, todėl kai kurios mums savaime suprantamos taisyklės jiems atrodo nelogiškos. Pavyzdžiui, kodėl negalima kalbėtis su nepažįstamaisiais? Šioje paprastoje taisyklėje slypi net keletas dviprasmybių. Pirmoji – ką turime omenyje sakydami „nekalbėk“? Ar privalu apskritai tylėti? O gal galima bent jau paaiškinti, kad kalbėtis su nepažįstamaisiais nevalia? Antroji – kas yra „nepažįstamieji“? O jei dar mažuosius auklėsime, kad jie būtų mandagūs su pardavėja ir autobuso vairuotoju, jie visai susipainios: juk tai – irgi nepažįstamieji, taigi kodėl su jais kalbėti galima? Be to, kodėl tėtis, mama, auklė nuolat, kasdien kalba su nepažįstamaisiais? Šioje situacijoje turėtumėte prisiminti: draudimas – netinkama auklėjimo priemonė. Todėl tokį neaiškų paliepimą kur kas efektyviau pakeisti kitu: „Jei tave kalbins nepažįstamas žmogus – pirma pasiteirauk tave globojančio suaugusiojo (mamos, tėčio, auklės, auklėtojos), ar galima su juo kalbėti, juo labiau kur nors eiti.“
Mažus vaikus labai lengva apgauti, todėl itin svarbu šeimoje įvesti taisyklę, kad vaikai nuolatos turi būti matomi suaugusiems – nepasitraukti iš akiračio nepasiklausę, negavę leidimo. 3–4 metų vaikams ši taisyklė labai gerai suprantama, nes jie patys nori žinoti, kur kuriuo metu jūs esate. Taigi raginkite, kad mažieji nuolat pasakotų, kur ketina eiti ir ką daryti – net savo namuose. Vėliau lygiai taip pat turėtų įspėti auklėtojas, mokytojas.
Dar viena vaiko raidos ypatybė – tai, kad jam sunku suprasti, kaip suaugusysis, kuriuo mažylis pasitiki, gali nuskriausti. Jie įsitikinę, kad juos globojantys suaugusieji nori jiems tik gero. Jie dar nesuvokia, kad kartais žmonės, kuriuos patys tėvai laiko draugais, gali būti priešai. Šiuo atveju būtina vaikui suprantamai paaiškinti, kad ne visi suaugusieji elgiasi gerai. Ir pamokyti atskirti, kas yra geras ir kas – nederamas elgesys.
Mokyti vaiką, kad su suaugusiaisiais reikia kalbėti mandagiai – svarbu. Tačiau dar svarbiau padrąsinti, kad vaikas galėtų pasakyti tvirtą „ne“ suaugusiajam, jei mano, kad šis elgiasi nederamai.
Puikus palengvinimas mažus vaikus auginantiems tėvams, kad ikimokyklinukams patinka taisyklės. Jei jas pateiksite aiškiai ir suprantamai – jis stengsis jų laikytis ir net pamokys kitus.
Pasinaudokite vaiko poreikiu viską įrėminti logika. Vaikai labai greitai pastebi, kada jiems įprasta tvarka suardoma ar kada nesilaikoma vienos ar kitos taisyklės. Stiprinkite tokį pastabumą – ši savybė leis vaikui laiku pastebėti kieno nors neįprastą, įtartiną elgesį.
Svarbiausios pamokos
Kūno dalys. Trejų metų vaikai jau gali įvardyti savo kūno dalis ir geba suvokti, kurios jų yra intymios. Tai – labai svarbu. Tokio amžiaus vaikas jau turėtų žinoti ir lytinių organų pavadinimus bei nesigėdyti jį ištarti. Tai reiškia, kad vaiką būtina išmokyti taisyklingų pavadinimų: „varpa“, „makštis“. Ir jie turėtų būti tariami taip pat ramiai, kaip „alkūnė“ ar „nosis“. Jei suteiksite vaikui komfortą kalbėti apie tai – jis mažiau jaudinsis norėdamas jus perspėti apie ką nors intymaus. Daugybė vaikų gėdijasi pasakyti savo tėvams, kad kas nors kieme lietė jų lytinius organus ar kad nepažįstamas vyras kieme rodė jiems savo varpą. Ne todėl, kad apskritai bijotų kalbėtis su tėvais, o todėl, kad gėdijasi ištarti „negražius“ žodžius, papasakoti apie nederamus veiksmus.
Kas – gerai, o kas – blogai? Kad padėtumėte vaikui geriau suprasti, kam galima liesti jo intymias vietas, išmokykite jį skirti „gerus“ ir „blogus“ prisilietimus bei paaiškinkite, ką vaikas turėtų daryti, jei nenori, kad jį liestų. Padėkite mažyliui suprasti, kad jei jis nenori, kad jį liestų svetimi žmonės, jis turėtų jiems tai pasakyti, o prireikus – net garsiai rėkti. Geri prisilietimai – apkabinimas, kai vaikas to nori, palaikymas už rankos, švelnus apkabinimas per pečius, bučinys į skruostą, pasūpavimas ar palaikymas ant rankų. Blogi prisilietimai: pernelyg stiprus ir ilgas apkabinimas, bučinys, kurio pats vaikas vengia, kutenimas, kai mažylis paprašė liautis, suaugusiojo prisilietimai prie intymių kūno vietų, kai suaugusysis verčia vaiką jį patį liesti ar bučiuoti.
Kaip atpažinti nepažįstamąjį. Geriausias nepažįstamojo apibūdinimas, kurį galite pateikti vaikui: „Nepažįstamas žmogus yra tas, kurio tu nepažįsti.“ Tai skamba neutraliai. Jūsų tikslas – išmokyti vaiką pastebėti nepažįstamuosius. Taigi, visų pirma, mažylis turėtų aiškiai suvokti, kas yra šeima, giminaičiai, draugai. Nepažįstamieji šiam būriui nepriklauso. Ir jei staiga greta vaiko ar vietos, kurioje jis žaidžia, mokosi, praleidžia daug laiko, ima sukiotis ir jį stebėti nepažįstamas žmogus – apie tai būtina pranešti artimiesiems. Beje, labai praverstų ir išugdytas vaiko pastabumas. Todėl galite pažaisti su mažuoju smagų žaidimą: eidami pasivaikščioti išsirinkite kokį nors trumpai matytą žmogų (pavyzdžiui, kad ir parduotuvės kasininkę) ir, kai jo jau nebematysite, pamėginkite pasirungti, kuris daugiau detalių įsidėmėjo: kokios spalvos plaukai, akys, kaip nulakuoti nagai, kokia kalbos maniera ir t. t. susidomėjęs tokiu žaidimu vėliau vaikas prireikus mokės greitai nupasakoti išskirtinius įtartino žmogaus bruožus, atpažins keistą elgesį.
Informacija apie save. Dar prieš pradėdamas lankyti mokyklą vaikas turėtų išmokti ištarti savo vardą, pavardę, adresą ir namų telefono numerį. Net jei matote, kad vaikas jau moka visa tai pasakyti, nuolat patikrinkite, ar jo žinios nepasimiršo. Dar geriau – palengvinkite jam, kaip galėtų viską geriau įsiminti, kokie žodžiai ar skaičiai rimuojasi, ką nors primena, kokie žinomesni pastatai yra jūsų gatvėje ir kt. Nepamirškite, kad jei mažylis pasiklys ar pasimes, jis bus išsigandęs, patirs stresą, taigi svarbu kad net ir tokiomis sąlygomis galėtų prisiminti ir savo vardą, ir gyvenamąją vietą. Beje, patikinkite, kad savo vardą, amžių, adresą ir telefono numerį vaikas gali drąsiai sakyti policininkui, gaisrininkui ar pagalbos numeriu atsiliepusiam dispečeriui. Jei vaikas jau išmoko save identifikuojančią informaciją, tačiau yra pernelyg kuklus ją pasakyti kam nors, išskyrus artimuosius – vadinasi, jis dar nėra pasirengęs padėti jį gelbstintiems žmonėms. Taigi turėkite omenyje: jei vaikas pasiklys ar pateks į kitokią nemalonią situaciją, daugiau tikimybės, kad jis nukentės, taigi turite jį prižiūrėti itin atidžiai.
Pagalbos telefonas 112. Šį telefono numerį vaikas privalo žinoti net ir tuo atveju, jei savo telefono dar neturi. Ir, žinoma, gebėti juo paskambinti. Todėl kuo anksčiau išaiškinsite vaikui, kaip naudojamasi telefonu – tuo geriau. Tiesa, būtinai aptarkite situacijas, kokiais atvejais galima skambinti šiuo numeriu. Deja, garantijų, kad jūsų vaikas tinkamai sureaguos į kilusią grėsmę ir išties pasinaudos šia galimybe – nėra, tačiau vis dėlto tikimybių, kad pagalba bus iškviesta laiku, daugėja.
Prašyti leidimo. Kad imti saldainių ar kitų dovanėlių iš nepažįstamų žmonių – nevalia, savo vaikams aiškina dauguma tėvų. Bet čia ir vėl susiduriame su dviprasmybe. O ar galima imti saldainį iš filmuko personažu persirengusio žmogaus, kuris prekybos centre reklamuoja vaikams skirtus skanėstus? Arba iš draugo močiutės, kuri, vaišindama saldainiu anūką, pasiūlė pasmaguriauti ir jo draugams? Juk šie žmonės – taip pat nepažįstami. Bet tėvai tokiu atveju net paragina: „Eik, imk, ragauk“? Lengviausias sprendimas – paaiškinti vaikui, kad prieš priimdamas bet kokią dovaną jis visada privalo pasiklausti, ar gali tai padaryti. Tada viskas bus aišku. Savarankiškai priimdamas sprendimą suvalgyti nepažįstamojo duotą saldainį vaikas tampa labiau pažeidžiamas. Juk net ir mes, suaugusieji, sunkiau atsispiriame žmonių, kurie mus pavaišino šokoladu ar kava (pavyzdžiui, kolega), prašymams – jaučiamės jiems truputį skolingi. Lygiai taip pat vaikas, net to neįsisąmonindamas, jaučiasi artimesnis tokiam žmogui ir nuoširdžiai nori jam pagelbėti. Tuo, be abejo, naudojasi dauguma skriaudikų.
Jokių paslapčių nuo tėvų! Ar jūsų vaikas gali turėti paslapčių? Tam tikra prasme – taip. Juk jūs pati tikriausiai prašote nieko nesakyti tėveliui apie jo gimtadieniui rengiamą staigmeną. Tad štai ir paslaptis! O kuo skiriasi kitos paslaptys? Visų pirma – tuo, kad laikyti liežuvį už dantų prašo svetimi žmonės. Priminkite vaikui, kad suaugusieji neturėtų prašyti jo ką nors slėpti nuo tėvų. Juolab suaugusieji neturėtų grasinti, kad vaikui ar jo artimiesiems nutiks kas nors negero, jei mažylis prasitars. Maža to, pabrėžkite: „Jei bet koks suaugusysis vaikui kuo nors grasina – apie tai reikia pranešti nedelsiant.“ Beje, kad vaikas išties jumis pasitikėtų, gerbkite ir saugokite paslaptis, kuriomis jis su jumis pasidalys. Ir jei jūsų pusbrolis dievagojasi savo žmonai metęs rūkyti, o užkluptas jūsų vaiko „nusikaltimo vietoje“ paprašė jo laikyti liežuvį už dantų – pabūkite mažojo sąjungininkais, nepulkite aiškinti situacijos „kam reikia“. Tegul suaugusieji vienas kito paslaptis aiškinasi patys!
Laura Mureikaitė
