„Iš tiesų sprendimą išvykti priėmiau dar būdamas mažas vaikas. Man buvo gal šešeri ar septyneri metai, kai jau žinojau, kad noriu būti aktoriumi Holivude. Tą visada sakydavau tėvams, draugams, mokytojams. Netgi mano pradinių klasių auklėtoja turi mano senus rašinius, kuriuose rašiau: „Mantas skrenda į Holivudą ir sako „ate ate“ Lietuvai.“ Taigi ta svajonė visada manyje gyveno“, – pasakoja aktorius.
2003 metai. Mantas įstojo į Kauno technologijos universitetą, tikėjosi, kad tai gali būti jo kelias. Kai neišėjo, visgi perstojo į Vytauto Didžiojo universitetą, kur studijavo prancūzų kalbą – viskas tam, kad būtų lengviau išvykti. Nors anglų kalbos tada beveik nemokėjo, mokykloje mokėsi sustiprintai prancūzų kalbos, po dviejų kursų pagaliau išskrido į JAV – birželio 9 dieną, per Johnny Deppo gimtadienį:
„Nusileidau Sakramente, bet gyvenau Lake Tahoe – mažame miestelyje tarp Nevados ir Kalifornijos sienos, kalnuose. Ten įsidarbinau kazino, nes buvau atvykęs su studentiška viza. Tiesa, angliškai tuomet kalbėjau minimaliai – žinojau tik „hello“, „how are you“ ir „my name is Mantas“. Taigi nuo pat pirmų dienų išgyvenau tikrą kultūrinį šoką – buvo ir stresas, ir šiek tiek depresijos, bet kartu tai buvo nepaprastai įkvepianti patirtis. Jaučiausi kaip namie. Amerika man visada atrodė kaip mano vieta.
Kazino darbas iškart įtraukė – dideli pinigai, daug žmonių, aukštas tempas. Į Lake Tahoe dažnai atvykdavo garsenybės: Bruce’as Willisas, Kevinas Costneris, Michaelas Jordanas, NBA krepšininkai, „The Sopranos“ aktoriai – visus juos mačiau savo pirmąją vasarą. Atrodė, kad man net nereikėjo važiuoti į Holivudą – Holivudas pats atėjo pas mane.“
Kalbos barjero įveikimas ir darbas kazino
Su telefono skambučiais kazino jam buvo tikras iššūkis. Iki šiol tame Amerikos miestelyje dominuoja du pagrindiniai kazino – Harrah’s ir Harveys, tas Mantą ir išgelbėjo. Jis atsiliepinėdavo į skambučius, kurių visiškai nesuprasdavo. Tiesiog sakydavo „OK, thank you“ ir padėjęs ragelį bėgdavo pas kolegas į kitą kazino, kad jie aktoriui rankomis paaiškintų, kas buvo sakyta. Kaip sako pats, taip pamažu ir mokėsi.
„Tuo metu dirbau su daug tarptautinių studentų – iš Lenkijos, Filipinų, Brazilijos. Ypač daug padėjo filipiniečiai – labai šilti ir draugiški žmonės, kurie dažnai mane gelbėdavo. Po kažkurio laiko darbo sutartis baigėsi, viza pasibaigė, tapau nelegalus ir turėjau spręsti, kaip likti šalyje. Galų gale, vedžiau amerikietę ir pradėjau tvarkytis dokumentus. Kol laukiau, dvejus metus ploviau indus restorane – sunkus, bet vertingas laikotarpis, per kurį dar labiau patobulinau anglų kalbą.
Vieną dieną draugas Andrius pasakė man labai svarbią mintį: „Nereikia suprasti, ką sako kiti – reikia, kad tave suprastų.“ Ir aš supratau – jeigu noriu būti aktoriumi, man reikia kalbėti taip, kad mane išgirstų. Todėl, kai gavau žaliąją kortą, susikroviau savo daiktus, prisirišau lagaminą prie automobilio stogo, lygiai taip pat kaip Bradas Pittas, ir išvažiavau į Los Andželą.“
Sutiktų garsenybių tikri veidai
Dirbdamas kazino vyras sutiko ne vieną NBA žvaigždę ir kitus garsių vardų atstovus. Jis prisimena kelis jų, palikusius stipresnį įspūdį.
„Na, pavyzdžiui, Michaelas Jordanas – mano vaikystės idealas. Kaip ir daugumai lietuvių, jis man tikra legenda. Ir jis realybėje tikrai toks, kaip apie jį rašo spauda: charizmatiškas, bet kartu ir labai uždaras.
Vienas įdomesnių dalykų apie jį – jis nuolat lankydavosi kazino ir prarasdavo milžiniškas sumas. Kalbame apie du ar net du su puse milijono dolerių. Jis beveik niekada nelaimi – tiesiog žaidžia ir pralošinėja. Sakyčiau, jis labai blogas lošėjas. Visi kazino jo laukia išsišiepę, nes žino, kad atneš pinigų. Bet taip pat jis niekada nepalieka arbatpinigių. Niekam. Toks jau jis – žvaigždė. Jo pinigai, jo taisyklės“, – atvirauja Mantas.
O štai Charlesas Barkley, buvęs „Phoenix Suns“ žaidėjas – priešingybė. Aktoriaus teigimu, jis pati šauniausias garsenybė, kokį yra sutikęs. Lietuvis pasakoja kaip kartą prie stalo laimėjo nemažai pinigų, bet tuomet buvęs krepšininkas paėmė 5000 dolerių ir padavė juos barmenei sakydamas: „Už šituos pinigus – gėrimai visiems aplinkui.“ Visi liko sužavėti, sako jis.
Taip pat lietuvis buvo sutikęs Bruce'ą Willisą – jo teigimu, ši įžymybė buvo labai draugiška, net pasidarė nuotrauką kartu. Jis dar atsisuko į Manto draugę Silviją ir paklausė: „Where are you from, girl?“ (liet. iš kur tu, panele?) Ji atsakė, kad iš Lietuvos, o jis – „Wow, yeah? Okay, from now on I’m gonna love Lithuania.“ (liet. vau, tikrai? Gerai, nuo šiol aš mylėsiu Lietuvą.)
„Kevinas Costneris buvo tiesiog normalus. Benas Affleckas – pirmasis garsus žmogus, su kuriuo tiesiogiai susidūriau kino pasaulyje. Jis tuomet filmavo „Rūkstantys tūzai“ (angl. „Smokin’ Aces“). Per tą filmavimą aš dalyvavau masinėje scenoje, kurioje išsprogsta dangoraižis. Atsimenu, kai kvietė ten filmuotis – aš tuoj pat užsirašiau. Per tą sceną netgi stovėjau pirmoje eilėje.
Kai filmą rodė, su draugais laukėme tos vietos, kur pasirodysiu, bet, deja, buvau „blure“, neryškus – kamera fokusavosi tik į pagrindinius veikėjus. Visi juokėsi, kad nieko nesimato. Bet Benas Affleckas paliko labai gerą įspūdį.
Beje, jis turėjo savo dublerį, kuris atrodė kaip jo dvynys. Tas vaikinas eidavo į klubus, kabindavo lietuves, lenkes ir apsimesdavo esąs Benas Affleckas – visos tikėdavo. Aš žinojau, kad jis tik dubleris, tai buvo labai juokinga stebėti.
Tiek Jordanas, tiek Affleckas negalėdavo laisvai vaikščioti po kazino – juos persekiojo žmonių virtinės. Suprantu, kodėl Jordanas kartais atrodo paniuręs – jis tiesiog neturi privatumo. Net kavos ar sumuštinio ramiai nenusipirksi.“
Proveržis Holivude
Neseniai Mantas su savo komanda baigė filmuoti pilno metro filmą, kurį pradėjo filmuoti dar per pandemiją – tai antrasis jo ilgametražis filmas „Solidarumas“. Tai filmas, paremtas jo anksčiau sukurtu trumpo metro filmu, kuris buvo filmuotas dar 2014-aisiais, o dabar, 2025-aisiais, jis virto pilno metro kūriniu. Komanda dirbo dešimt metų, kol viską įgyvendino:
„Tai būtų pirmasis Holivudo filmas, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka lietuvis aktorius – ir jis vaidina lietuvių imigrantą, o ne kokį rusą ar kitą tautybę. Mano personažas yra mėsininkas iš Lietuvos. Filmo partnerė – garsi meksikiečių aktorė Elpidia Carrillo, kuri kadaise vaidino filme „Grobuonis“ su Arnoldu Schwarzeneggeriu. Tai tarsi jos sugrįžimas į Holivudą po ilgos pertraukos.
Be to, filmą prodiusuoja Darrenas Aronofsky – vienas garsiausių Holivudo režisierių. Jis režisavo „Juodoji gulbė“ (angl. „Black Swan“) su Natalie Portman (už kurį ji gavo „Oskarą“) ir „Banginis“ (angl. „The Whale“) su Brendanu Fraseriu, kuris taip pat laimėjo „Oskarą“. Darrenas pamatė mūsų filmą, susidomėjo, paklausė: „Kas čia tas pagrindinis aktorius?“ Kai sužinojo, kad lietuvis, labai nustebo – pats turi lietuviškų šaknų. Jis sakė: „Visada norėjau padaryti filmą su lietuviu.“ Taip jis prisijungė prie mūsų projekto.“
Filmas bus siunčiamas į festivalius šiais metais, o kitąmet Mantas planuoja kino teatrų premjerą – tiek Amerikoje, tiek Lietuvoje. Jis tikisi, kad tai bus tas ilgai lauktas lūžis, nors šioje profesijoje niekada negali žinoti – reikia ir daug sėkmės.
Atskleidė, kokie žmonės įkvėpė
„Kai buvau vaikas, svajodavau apie Arnoldą Schwarzeneggerį – netgi miegodavau su jo kultūrizmo žurnalais po pagalve. Ir kai išvykau studijuoti į Santa Monikos koledžą, įvyko kažkas neįtikėtino – sutikau jį! Gavau progą daryti interviu su pačiu juo. Tuo metu jis buvo Kalifornijos gubernatorius ir atvyko pas mus į koledžą skaityti paskaitos apie lyderystę. Aš tuo metu kaip tik lankiau lyderystės kursą – viskas tiesiog idealiai susidėliojo.
Dėstytojas pasakė, kad atvyksta ypatingas svečias, ir paklausė, kas norėtų su juo padaryti interviu. Pagalvojau: „Čia mano šansas, turiu jį išnaudoti.“ Iš daugiau nei dvidešimties studentų atrinko mane ir dar vieną vaikiną. Ir štai aš gavau progą pasikalbėti su žmogumi, apie kurį visą vaikystę svajojau.
Kai priėjau prie jo su mikrofonu, buvau toks susijaudinęs, kad vos neišmečiau jo iš rankų. Mano anglų kalba tada dar nebuvo tobula, bet jis mane nuramino – paėmė mikrofoną ir pasakė: „Nesijaudink. Susikaupk. Klausk, ko tik nori. Kai buvau tavo metų, irgi nemokėjau gerai kalbėti.“ Tai buvo labai įkvepianti akimirka. Jis – pozityvumo įsikūnijimas, labai nuoširdus ir šiltas žmogus.
Iki šiol jis man – autoritetas. Trečiasis mano filmas galbūt netgi bus susijęs su juo – svajoju kažką kartu padaryti. Jis gyvena netoli manęs, sportuoja čia pat, tad gal kada atsiras tas „kabliukas“, kuris viską suves. Jis ir Sylvesteris Stallone – žmonės, kurie įkvėpė mane išvykti į Ameriką. Taip pat Šarūnas Marčiulionis, pirmasis lietuvis NBA. Ant mano sienų kabėjo jų plakatai ir aš visuomet svajojau apie gyvenimą Kalifornijoje, apie bandymą save realizuoti.“
Ne visos įžymybės malonios
Kalbant apie įžymybes – jų čia, Los Andžele, pilna. Kartais tai žmonės, kurių Lietuvoje gal ir nežino, bet Mantas juos atpažįsta, nes yra tikras kino entuziastas – žino jų gimimo datas, filmus, kuriuose atliko vaidmenis, kolekcionuoja nuotraukas. Filmai – tai visas aktoriaus gyvenimas. Jis jais gyvena, kvėpuoja bei domisi be perstojo.
„Dar vienas įdomus susitikimas – su aktoriumi Patricku Kilpatricku. Mano draugė Ieva 2024 metų gruodžio 30-ąją surengė naujametinį vakarėlį savo studijoje ir jis ten pasirodė. Niekas jo nepažino, bet aš iškart atpažinau – jis vaidindavo „blogiukus“ koviniuose filmuose. Nors dabar jau senstelėjęs, bet vos jį pamatęs iškart prisiminiau jo vaidmenis. Pasikalbėjome porą valandų apie filmus, jis pasirodė labai šiltas ir įdomus žmogus.
Jis man davė savo telefono numerį ir sakė, kad jei reikės pagalbos – kreipčiausi. Kadangi dabar ieškau naujo agento, naujos reprezentacijos (nes mano filmas netrukus pasirodys), paskambinau jam. Tačiau jis pasikeitė – pasiūlė už 500 dolerių prisijungti prie jo aktorystės klasės. Aš pasakiau: „Aš jau baigęs aktorinį, man to nebereikia.“ Pasakiau, kad esu pagrindinis aktorius filme, kurį režisuoja Darrenas Aronofsky. O jis net nežinojo, kas tai. Supratau, kad jis – iš „senosios mokyklos“, šiek tiek atitrūkęs nuo dabartinio kino pasaulio. Tarsi Orlauskas Lietuvoje – juokauju, žinoma.“
Vienas iš žmonių, kurį Mantas taip pat sutiko vakarėlyje, buvo aktorius Martinas Kove’as. Jis vaidina vieną pagrindinių vaidmenų „Netflix“ seriale „Cobra Kai“, kur atlieka blogiuko – sensėjaus vaidmenį. Mantas susipažino su juo, pasikalbėjo, Martinas davė lietuviui savo ir savo agento kontaktus.
Jis iš karto suprato, kas yra Darrenas Aronofsky, buvo labai informuotas – juk pats yra dirbęs su Sylvesteriu Stallone filme „Rembo“. Vyrai pasidarė keletą nuotraukų, pokalbis buvo labai malonus. Martinas pasakė: „Čia mano el. paštas, susisiek su agentu, pasakyk, kad nuo manęs.“ Tačiau Mantas bandė – bet nieko. Neatsiliepė:
„Konkurencija čia beprotiška. Kad į tave imtų žiūrėti rimtai, turi būti jau kažką nuveikęs, turi būti „kažkas“. Kitaip – tu niekam neįdomus. Ir visa tai labai dirbtina, netikra. Los Andžele reikia labai atsargiai rinktis, kam atveri širdį. Atrodo, kad visi nori tave išnaudoti. Pavydas čia – pagrindinis dalykas. Visi nori atrodyti draugai, kol vakarėlyje esi, bet paskui, kai nori susisiekti kitą dieną, jie tiesiog dingsta. Turiu, deja, ir labai nemalonių patirčių net su žinomais lietuviais, kurie nėra linkę padėti, nes mato tave kaip konkurentą.
Aš visada buvau kitoks. Visuomet man patiko sveika konkurencija. Dabar rašau savo pirmąjį scenarijų ir supratau vieną dalyką: jeigu nori kurti filmą – pradėk ne nuo verslo partnerio, o nuo draugo. Ieškau žmonių, su kuriais jausčiau ryšį – tada atsiranda pasitikėjimas ir galima kurti. O kai kas pradeda klausinėti: „Kiek kainuos? Koks atlyginimas?“ – man tai jau signalas, kad šis žmogus žiūri tik per naudą, ir tuomet atsitraukiu. Los Andželas – kaip džiunglės. Reikia būti labai atsargiam. Niekas tau nepadės. Tikrai niekas.“
Per 10 metų vienintelė iš lietuvių, ištiesusi pagalbos ranką – tai Živilė Galego. Ji – nuostabi prodiuserė, tikinti kylančia žvaigžde ir jo projektu. Ir tai, pasak Manto, yra labai reta, nes kiti žiūri tik su pavydu.
„Esu buvęs net išmestas iš lietuvių bendruomenės susitikimų, nes „ką tu čia nori Lietuvą garsinti?“, „yra ir kitų garsių lietuvių“, „tu neturi sekėjų, socialinių tinklų“. Ir tai, kad dirbome su Darrenu Aronofsky, kad mūsų projekte yra trys „Oskaro“ laureatai – kompozitorius ir du prodiuseriai, įskaitant Richardą Rufusą, kuris laimėjo „Oskarą“ už vokiečių filmą – vis tiek nieko nereiškia. Tu vis tiek – niekas.
Iš pradžių tai žeidė. Kai buvau jaunesnis, labai skaudėjo. Bet vėliau išmoksti. Ir eini toliau. Supranti, kad svarbiausia – tikėjimas savimi. Ne kitais. Tik savimi.“
Kalbant apie Jeaną Claude’ Van Dammą, Mantas labai gerai pažįsta jo sūnų – jie bendrauja per „Instagram“, siunčia vienas kitam balso žinutes. Aktorius bandė įtraukti jį į savo filmą kaip investuotoją, kadangi biudžetas mažas, Manto teigimu, tik pusė milijono.
Jam viskas patiko, net anonsinis filmukas, bet galiausiai atsisakė, nes nenorėjo būti tik investuotoju – norėjo vaidinti.
„Jo tėvo šlovė jam našta – nenori būti matomas tik per tėvo prizmę. Jis pats mokėsi animacijos, bet kaip žmogus – labai fainas, labai nuoširdus. Buvome susitikę koledže, bet jis manęs tada nepažino. Dabar, galvoju, galbūt kitam filmui pasiūlysiu jam vaidmenį“, – tikina Mantas.
Persikėlus į Los Andželą pasitiko netikėtumas
Kai Mantas persikėlė gyventi iš Lake Tahoe į Los Andželą, patyrė visišką kultūrinį šoką. Tuomet nebuvo nei GPS, nei interneto, o jis ką tik atvažiavo iš mažo miestelio, kur tėra viena gatvė ir keli tūkstančiai gyventojų, kur dirbo kazino.
„Susikroviau daiktus, sėdau į automobilį ir atvykau į Los Andželą – miestą su 11 milijonų žmonių, greitkeliais, dangoraižiais. Bet žinai, yra toks posakis: „Tyli kiaulė gilią šaknį knisa.“ Tai aš – lėta kiaulė. Esu labai lėtas visur: ir su anglų kalba, ir su integracija, viskas man užtrunka ilgiau nei kitiems. Kai dirbau Lake Tahoe, visi aplinkui laisvai kalbėjo angliškai – lenkai, filipiniečiai, visi. O aš – visiškai susikaustęs. Buvo labai sunku.
Kai pradėjau mokytis Santa Monikos koledže aktorystės, irgi buvo šokas. Visa sistema, paskaitos – viskas atrodė labai sudėtinga. Bet kai reikėdavo vaidinti – aš visuomet eidavau pirmas. Pasitikėjimo turėjau per akis. Tikėjau savimi kaip aktoriumi. Žinojau, kad tai mano kelias. Niekada nebijojau lipti į sceną. Taip, su anglų kalba buvo bėdų, su vairavimu taip pat, bet su vaidinimu – niekada. Tai, manau, buvo mano Dievo dovana“, – atvirauja aktorius.
O jei apie juokingas situacijas... Mantas turi jų tikrai daug – juk daro ir „stand-up“ pasirodymus, kartais pasirodo „atviro mikrofono“ (angl. „open mic“) renginiuose. Vyras tikina svajojantis grįžti į Lietuvą ir surengti „stand-up“ šou kaip priedą prie filmo „Solidarumas“.
„Būtų labai įdomu lietuviams papasakoti visus tuos kuriozus iš Holivudo. Esu šiek tiek klounas, man nuolat nutinka absurdiškų dalykų, bet gal pasiliksiu šituos juokelius kitam kartui. Jei viskas pasiseks – apie tai dar parašysime“, – sako vyras.
Vis dėlto paprašytas, jis pasakoja apie savo pirmą dieną Holivude:
„Atvykau, apsigyvenau, susikroviau daiktus ir išvažiavau „pasižvalgyti“, kaip atrodo tas garsus Holivudas. Priparkavau automobilį prie „McDonald’s“, sėdžiu, žiūriu pro langą – wow, pirma diena, viskas taip įdomu.
Ir staiga prieina benamis. Eina link mano mašinos. Priėjo, pabeldė į langą, aš pravėriau... ir jis man trenkė į veidą. Iš nosies pasipylė kraujas, o jis tiesiog apsisuko ir nuėjo. Aš laikau nosį, kraujas bėga, ir sakau sau: „Welcome to Hollywood, Mantas.“
Dabar tokių benamių Los Andžele dar daugiau. Miestas smarkiai pasikeitė, ekonominė situacija sunki, socialinės problemos gilėja. Norėtųsi, kad politikai imtųsi pokyčių.“
Į Lietuvą aktorius stengiasi grįžti per Kalėdas. Paskutinį kartą buvo užpraėjusiais metais. Nuo tada, kai tapo Amerikos piliečiu, Kalėdos – metas, kai stengiasi būti su tėvais.
Su komanda Mantas greitu metu ruošiasi atvežti filmą „Solidarumas“ į Lietuvą, parodyti jį Lietuvos kino ekranuose. Tai filmas apie emigraciją, apie tai, ką reiškia būti lietuviu Los Andžele. Ypač vyras nori, kad šį filmą pamatytų jaunimas – nes jis apie svajones ir apie tai, kaip jas galima įgyvendinti.
„Aš dar devintoje klasėje, per matematikos pamoką, kai reikėjo anketoj parašyti, kuo noriu būti užaugęs, parašiau, kad noriu sukurti filmą apie lietuvį Los Andžele. Ir dabar aš – pagrindinis aktorius, vaidinu lietuvį, ne gangsterį, ne rusą, bet lietuvį. Man tai labai svarbu. Kaip ir kita mano svajonė – sukurti kovinį filmą, tokį kaip „Rokis“ su Stallone. Ir trečia mano svajonė – grįžti į Lietuvą ir sukurti filmą čia, savo šalyje.
Tad jei straipsnį perskaitys kas nors iš kino industrijos Lietuvoje – būtų nuostabu, jei susidomėtų bendradarbiavimu. Noriu dalintis tuo, ką išmokau Los Andžele, su Lietuvos jaunimu, aktoriais, kūrėjais“, – kalba kylanti žvaigždė.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
