Apie mirties kultūrą, ką mums reiškia kapai, kaip atrodo lietuviška vėlė ir kitomis, artėjant Vėlinėms, aktualiomis temomis „Žinių radijo“ laidoje „Persona grata“ Raigardas Musnickas kalbino etnologę, lietuvių tautosakos, baltų religijos ir mitologijos tyrinėtoją Radvilę Racėnaitę.
Etnologė naktį po kapines nevaikšto
Mirties, likimo, kapų kultūros temas nagrinėjanti etnologė, paklausta, ar bijo naktį eiti į kapines, sako to nebepraktikuojanti – supratusi, kad geriau neprovokuoti kapinių „gyventojų“.
„Na, gal ne pačią giltinę, bet gal kokias neramias vėles (galima išprovokuoti – aut. past.)“, – sako etnologė.
Pasirodo, nuo seno vakarais net būdavo draudžiama lankyti kapus, o jei einant kapinėse nutikdavo vienas dalykas, tai buvo pavojingas ženklas.
„Labai man graži šita mūsų Vėlinių tradicija – šie Vėlinių vakarai ar Visų šventųjų, kai vis einam pasivaikščioti vakare į kapines ir visi kalneliai šviečia žvakėm. <...>
Bet tradiciškai tais vakarais niekas nevaikščiojo – buvo draudžiama vaikščiot, nes būtent buvo tikima, kad tuo metu vėlės ateina į žemę iš „ano svieto“, renkasi į bažnyčias melstis, ir jeigu tu vakare eisi, o ypač jeigu kojos klius, tai reiškia, kad tu spardai vėles ten kažkur pažeme – kurios kaip rūkas, kaip kažkokie rudeninio rūko tumulai veliasi aplink kojas – ir tai yra pavojinga“, – pasakojo R. Racėnaitė.
Seniau tikėta ir tuo, kad vėlės gali „pakąsti“, o atsiradusi mėlynė ar kitoks požymis buvo laikomas užkratu, nuo kurio vėlės „pakąstas“ žmogus gali mirti. Tai buvo dar viena priežastis, kodėl šią dieną protėviai į kapines neidavo.
Kapinių kultas – pastarųjų dešimtmečių naujovė
Dabar tradicijos keičiasi ir, anot etnologės, tai – natūralu dėl miestų plėtros, globalizacijos, urbanizacijos procesų, visuomenės modernėjimo, sekuliarizacijos. Mūsų tradicijas „koregavo“ ir sovietmetis – kai kurios tradicijos užsimiršo, kitos tapo nebesvarbios.
Įdomu tai, kad kaimiškoje tradicijoje anksčiau apskritai nebuvo įprastas kapinių lankymas: kapinės būdavo aptvertos akmenine tvora, kapai užželdavo žole, o tik medinis kryžius, kol stovėdavo ir nesutręšdavo, buvo ženklas, kad toje vietoje palaidotas atitinkamas žmogus.
„Kapinės vis tiek buvo nesaugi, pavojinga vieta, nes ten vis tiek gali ir pats kažkokią tai „mirties bacilą“ pasigauti“, – pridūrė tyrinėtoja.
Kapinių lankymas buvo aukštosios, miestietiškos, bažnytinės tradicijos dalykas, o kapinių kultas, išryškėjęs pastaraisiais dešimtmečiais nuo Lietuvos nepriklausomybės atgavimo, anot R. Racėnaitės, yra naujas dalykas – ir net tyrėjams trūksta distancijos, kad galėtų tai teoretizuoti.
Anksčiau ir kaimo kapinės su mediniais kryžiais ir su akmeniniais paminklais buvo natūralios – niekas „taip jų neravėdavo, nečiustindavo“, kas dabar yra svarbi kapų lankymo dalis.
Etnologės teigimu, tai gali būti susiję su žmonių mobilumu, emigracija – nesant galimybei lankyti kapų, jie dengiami plokštėmis, samdomi žmonės, tvarkantys kapus.
Gimimas ir mirtis – pagrindiniai gyvenimą įrėminantys įvykiai
Vis tik vienas esminis dalykas nesikeičia – mirtis ir laidotuvės išlieka vienu konservatyviausiai suvokiamų reiškinių.
„Iš esmės gimimas ir mirtis – du pagrindiniai žmogaus gyvenimą įrėminantys įvykiai, ir jeigu gimimas dar turi perspektyvą, tai mirtis – jau viskas, yra pabaiga, ir jau kaip nugyvenai, toks gyvenimas ir lieka.
Iš esmės visame pasaulyje nėra tautos, nėra kultūros, nėra religijos, kur nebūtų labai kažkokio sankcionavimo būtent mirties momento: kaip elgtis mirštant, kaip kitam žmogui mirštant, kaip marint, kaip karšint, kaip elgtis po mirties, kaip tą kūną tvarkyt, kaip šarvot, kaip laidot, šalintis ar nesišalint artimųjų, nes irgi tarsi užsikrėtę mirtim, gedėjimo periodas – viskas yra labai aiškiai nusakyta“, – kalbėjo tyrinėtoja.
Pašnekovės manymu, lietuviai šiuo atžvilgiu išlaikę neregimą, giluminį ryšį su senąja tradicine mirties kultūra – pagarbų, orų santykį su mirtimi, tik šis įgavo ryškias formas ir susiformavo kapinių kultas. Vis tik COVID-19 pandemija prisidėjo prie pokyčių: atsisveikinimai supaprastėjo, padaugėjo kremacijų, atsisakyta tam tikrų atsisveikinimo dalių, pavyzdžiui, gedulingų pietų.
Ką reiškia sapnuoti mirusįjį?
Kita vertus, karantino laikotarpis folkloristams buvo „aukso kasyklos“ – išjudino gelminius mitologinius klodus. Socialiniuose tinkluose, pokalbių svetainėse, forumuose pasirodė daugybė medžiagos, atliekančios modernių mitologinių tikėjimų funkciją.
R. Racėnaitė pastebi, kad vis tik viena senosios tradicijos dalis iki šiol išliko itin gyvybinga – sapnai apie mirusiuosius. Bet ką reiškia sapnuoti mirusįjį?
„Įprastai mirusieji sapnuojasi tada, kai kažkas yra negerai. <...> Pavyzdžiui, kas buvo per laidotuvių ritualą ne taip padaryta – aprengė ne tuo kostiumu, kurį žmogus buvo atsidėjęs, ir jis sapnuojasi ir sako: „Kodėl tu man neužvilkai, nedavei to kostiumo, kurio aš prašiau?“
Ir ką daryt? Juk neisi, nekasi į kapą to kostiumo – tradiciškai būdavo rekomenduojama tiesiog užsakyti mišias ir tokiu simboliniu būdu tą skriaudą panaikinti.“
Per karantiną prie sapnų aptarimo grupių socialiniuose tinkluose prisijungusi tyrinėtoja pastebi, kad įvairių pasakojimų apie mirusiųjų sapnavimą apstu – ir į tai žmonės reaguoja natūraliai. Tai rodo, kad nors laikai keičiasi, sapnuoti mirusiuosius iki šiol yra „gyvybinga, būdinga tradicija“.
Mirties, laidotuvių ritualizavimas nedings, bet bus kitoks
Vis tik besikeičiančios tradicijos etnologės visai nešokiruoja. Jos teigimu, esame prisirišę prie klasikinės tradicijos sampratos, kad tai yra „tai, kas pastovu, nekinta, nusistovėję, konservatyvu“, bet tradicija yra susijusi su kaita. Jei jos nebūtų, galbūt iki šiol gyventume remdamiesi akmens amžiaus papročiais ir gyvenimo būdu.
„Dabar iš tiesų tradicijos niveliuojasi, globalėja, darosi panašios visame pasaulyje. Taip pat, man atrodo, čia yra bendra tendencija – tas toksai orientavimasis į praktiškumą, į racionalumą“, – sako R. Racėnaitė.
Ji pastebi, kad pasikeitė pats santykis su mirtimi – senovėje kaime būdavo daug mirčių dėl žemo medicinos lygio: mirdavo ir gimdyvės, ir vaikai, bet mirtis buvo priimama natūraliai. Dabar mirčių yra nepalyginamai daugiau, tačiau ji nuo žmogaus yra tarsi per atstumą.
„Viskas keičiasi, bet žiūrėsim, kur tai nuves. Aš tikrai nemanau, kad kažkaip dings mirties, laidotuvių ritualizavimas – tiesiog jis bus kitoks, bus kitokie sprendimai“, – priduria pašnekovė.
Pavyzdžiui, senų senovėje kremavimas buvo įprasta tradicija, vėliau mastai sumažėjo, o dabar vėl sugrįžtame prie to – jei po kelių šimtų metų dar bus tyrinėjančių mūsų tradicijas, apie šį laikotarpį gali būti kalbama kaip apie kremacijos bangą.
Iš tarpukario – neįtikėtinos istorijos apie laisvamanių laidotuves
Tradicijos keičiasi – vienos grimzta praeitin, kitos įgauna kitokias išraiškas, tačiau istorijoje nugula įvairūs įdomiausi atvejai. Pavyzdžiui, laisvamanių judėjimas tarpukario Lietuvoje. Tarpukariu civilinės metrikacijos nebuvo – ir tuoktis, ir laidoti žmogų buvo galima tik pasikvietus kunigą ir su jo palaiminimu.
Laisvamaniai siekė išsireikalauti teisę tai pakeisti – net steigtos atskiros laisvamanių kapinės, o to meto spaudoje aprašytos „beprotiškos istorijos“.
„Numirė laisvamanis. Kol atvažiavo artimieji jo laidot, kaimynai subėgo, pasikvietė kunigą, staigiai jį palaidojo kapinių žemėje su visom apeigom, nes kaip – negalim laidot be apeigų.
Arba priešingai – baisus skandalas: policija nustatė, kad tokio ir tokio laisvamanio mirė mama, ir jis, negavęs leidimo jos palaidoti be kunigo, palaidojo ją kieme po obelim. Na ir, reiškia, ekshumacija – kūną iškasa, žmogų nubaudžia, mamą perlaidoja jau katalikiškose kapinėse. <...>
Negali žinot, ar čia tokios jau mitologizuotos istorijos, ar tikros, bet jos aprašytos kaip faktiškai vykusios tarpukario Lietuvoje“, – pasakojo R. Racėnaitė.
Šiuos žmonės laidodavo kapinių tvoros išorėje
Tyrinėtojos teigimu, lietuviai neturėjo daug drastiškų tradicijų, bet, pavyzdžiui, kai kuriuos žmones laidodavo už kapinių tvoros – pavyzdžiui, savižudžius ar vaikus, mirusius iki krikšto, bijant, kad šie sugrįš persekioti ar gąsdinti kaip vaiduokliai.
„Savižudžių labai bijodavo. Aplamai bijodavo nesava mirtim mirusių žmonių, nes vėlgi yra neišsipildęs gyvenimas – dar likęs tarsi laikas, kurį turėjo nugyvent – ir būtent jie virsdavo pavojingais viduliais, vaiduokliais, kurie gali grįžti, kažkaip kenkti, gali persekioti, gali naktimis vaidentis.
Čia gal labiau slavams būdinga – tokius žmones net išveždavo kur nors į pelkes ir vadindavo „apdėtaisiais numirėliais“: įmesdavo į pelkę, užversdavo šakom, užversdavo akmenim, kad jau tik jis iš ten neišsikabarotų ir negrįžtų persekiot artimųjų.
Lietuvoje tokių drastiškų tradicijų galbūt būdavo mažiau. Savižudžius tada jau kažkur laidodavo arba prie kapinių tvoros išorėje, arba bent jau kapinių pakraštyje – pašventintame žemės lopelyje, bet tas toks neigiamas požiūris buvo“, – dalijosi tyrinėtoja ir pridūrė, kad dabar požiūris jau pasikeitęs.
Kalbėdama apie pasikeitusias tradicijas, R. Racėnaitė sako, kad nebeliko ir „stalų kėlimo“ kapinėse, kuris dažniausiai vykdavo rudenį, baigus žemės ūkio darbus, taip padėkojant vėlėms. Vis tik susibūrimas tėvų, senelių ar arčiausiai kapinių gyvenančių giminaičių namuose, bendras susėdimas prie stalo – kitokia šio papročio išraiška, skirta ne tik sušilti ar pavalgyti, bet ir pabūti bendrystėje.
Visą „Žinių radijo“ laidą „Persona grata“ galite žiūrėti čia:
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
