Prie miesto eglės vilnietė pravirko: noriu mirti

Praėjusiais metais, besilaukdama pirmojo vaikelio, su vyru atvažiavau prie miesto eglės. Vilniuje ji tada atrodė stebuklinga. Mėgavomės iš dangaus krintančiomis snaigėmis, lepinomės gardumynais, kuriuos pirkome sostinės širdyje, prie eglutės, esančioje kalėdinėje mugėje.

Tada po mano širdimi plakė nauja gyvybė. Nors buvo pati nėštumo pradžia, tačiau jau tada su vyru vienas kitam pažadėjome, kad apsilankymas prie eglės mūsų gimtajame mieste taps jaukia tradicija, primenančia, kad šeima ir laikas kartu – didžiausia vertybė.

Lankysimės čia trise, lepinsime pirmagimį jaukiais kalėdiniais gardėsiais ir džiaugsimės galimybe būti kartu. Trise. Kaip visada to troškome.

Deja, mūsų svajonei nebuvo lemta išsipildyti. Ji dužo, kaip dužta į grindinį atsitrenkę gležni ir trapūs stikliniai eglės papuošimai. Ji subyrėjo į šipulius taip, kaip kad renkant šukes visu kūnu jauti, kaip aštrios žaisliuko dalelės sminga tau į rankas, pirštus, delnus.

Netrukus po praėjusių Naujųjų metų, kai, atrodė, sniegas ima tirpti, o gamta pamažėle atgimsta kartu su besibeldžiančiu pavasariu, manyje užgeso gyvybė. Užgeso tai, ko troškome ir kuo tikėjome. Ką mylėjome, dar negimus. Mano lauktas ir planuotas nėštumas baigėsi tragedija – prasidėjo kraujavimai, išskubėjau pas medikus, tačiau buvo per vėlu: po mano širdimi gyvybės nebebuvo.

Sunkios dienos, savaitės, mėnesiai. Dienos, kurias iki šiol prisimenu kaip didžiausią košmarą ir naktys, kuomet mano pagalvė buvo šlapia nuo ašarų...

Nebeprisimenu, kaip rinkau save iš mažų gabalėlių. Dabar negaliu suprasti, kaip sugebėjau pakilti iš lovos. Man skaudėjo viską – kūną, širdį, sielą.

Jaučiau, kaip mano širdis, dužusi į tūkstančius mažų gabalėlių, troško nustoti kvėpuoti. Žiūrėjau į tuos pliušinius žaislus, pirmąjį kraitelį ir verkiau – man buvo per skaudu ir sunku suprasti, kodėl likimas taip pasielgė su manimi.

REKLAMA

Kai jau išmokau arba pabandžiau mokytis gyventi su tuštuma ir skausmu, nejučia praslinko beveik metai – vėl atėjo žiema, o iš dangaus ėmė kristi snaigės. Atrodė, kad vėl patikėjau gyvenimu ir net išmokau be ašarų žvelgti į vaikiškus vežimėlius stumiančias mamas.

Bet, deja... viskas pasikeitė ir prisiminimai grįžo, kai vieną gruodžio vakarą nuvažiavau prie Kalėdų eglės.

Imbierinių meduolių kvapas, kalėdinė muzika, šventinis šurmulys man priminė tai, apie ką pernai, kone toje pačioje vietoje, mes su vyru kalbėjomės ir apie ką svajojome.

Tik, kad ir kaip bebūtų gaila, šiandien aš čia stovėjau visiškai viena – jaučiau gilią tuštumą savyje, o kūnas, rodėsi, skrodžiamas šaltų lietaus lašų, susipynusių su padrikomis snaigėmis, skrodė mano kūną.

Žvelgdama į kalėdinę eglę ir matydama šimtus laimingų šeimų aš pravirkau. Pravirkau supratusi, kad neturiu nieko. Tą akimirką pasaulis slydo man iš po kojų. Noriu mirti. Tenoriu dingti. Visam laikui.


Rašyti komentarą...
A
Aurelija
2018-12-13 19:36:50
Pranešti apie netinkamą komentarą
Sveiki,
Norėčiau su Jumis susitikti ir pasikalbėti. Žinau, kad mintys apie savižudybe nėra lengva atlaikyti. Jus ne viena. Aš noriu Jums padėti.
Atsakyti
-4

T
Tada
2018-12-13 19:18:34
Pranešti apie netinkamą komentarą
Labai atjaučiu,suprantu skausmą jaunos moters, netekusios pirmagimio.Tačiau negalima gyventi,galvojant vien apie netektį.Gal Viešpats pagailėjo ir Jūsų,ir galimai su kokia nors negalia gimsian čio vaikelio. Reikia turėti viltį,kad ateityje bus viskas gerai.Turite saugoti save.Su ateinančiomis
šv. Kaledomis!
Atsakyti
-1

M
Mantas
2018-12-14 07:53:32
Pranešti apie netinkamą komentarą
Nu as manau tau gyvenimas siunte isbandyma ir tu ji turi atlaikyti pyk nepyk bet tas vyras nevertas buvo taves turejo tave laikyti uz rankos iki sios dienos o nepabegti kaip visi daro jai visada tai visada kas ir benutiktu turi vienas kita palaikyt bent as taip manau, matyt taip turejo but netas zmogus buvo tau skirtas ir ne su tuo zmogum turejai buti viskas savo laiku atsistosi rasi tikra savo zmogu ir gyvensi laiminga!!!
Atsakyti
-2

SKAITYTI KOMENTARUS (11)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų