„Tai buvo įvykis, apvertęs gyvenimą 180 laipsnių. Nuo tos dienos labai daug kas pasikeitė. Nors susilaužiau stuburą, bet nepasilaužė mano dvasia“, – atvirauja jis.
Studijų metais Vilniuje Edvinas gyveno nedideliame, lofto tipo bute Naujamiestyje, kuris žavėjo savo penkių metrų lubomis ir baltomis sienomis. Tačiau už šios estetikos slypėjo pavojus – ne vienas draugas laiptus, vedusius į antresolę, vadino „savižudžių laiptais“.
Atskleidė, kas įvyko lemtingąją dieną
Edvinas prisimena, kad į nuomojamą loftą atsikraustė pradėjęs studijuoti architektūrą Vilniuje. Butas jį traukė savo erdve – aukštomis lubomis ir šviesa, tačiau, kaip pats sako, jis buvo „protingai išplanuotas erdvės prasme, bet visiškai neprotingai saugumo atžvilgiu“.
„Laiptai buvo padaryti lyg iš dėžių. Ten buvo pusiniai laiptai, kur vieną pėdą reikia dėti aukščiau, kitą – žemiau“, – pasakoja vyras.
Studento gyvenimui būtinas darbo stalas tilpo tik antresolės aukšte, kur šalia čiužinio vos užteko vietos.
„Ten įtalpinau patį mažiausią stalą, kokį sugebėjau atrasti, ir pastačiau savo didelį kompiuterį. Vienintelė vieta buvo tokia, kad už manęs gal už 20 cm jau buvo laiptai – jokių turėklų, nieko“, – sako jis.
Lemtingo momento Edvinas neprisimena iki galo. Jis teigia, kad bandė stotis, tačiau slydo ir nugara krito į bedugnę – greičiausiai ant laiptų, nes patirti sužeidimai buvo nežmoniški. Jam lūžo stuburas keliose vietose, skilo pamatinis kaukolės kaulas.
Prognozės buvo kraupios: „Sakė, kad jei atsikelsiu, tai tik vegetacinėje stadijoje, o pradžioje pragulėjau komoje tris dienas.“
Tačiau Edvinas pasakoja nubudęs su netikėtu požiūriu: „Ačiū Dievui, aš atsikėliau ir atsikėliau pozityvus, su tokiais žodžiais: „Velniop tas kojas, aš bent jau gyvas“. Galvojau, kad bus trys mėnesiai ir aš jau atsistosiu ant kojų. Pasirodo, viskas truko daug ilgiau.“
Pasak jo, tik rugpjūtį jis pilnai suvokė, kokioje sunkioje situacijoje atsidūrė, tačiau jo pozityvumas niekur nedingo. Edvinas sako susitaikęs, kad sveikimas – itin lėtas procesas, tačiau kupinas mažų pergalių.
„Čia reikia labai džiaugtis smulkiais dalykais. Pavyzdžiui, pajutimas vieno kojos piršto. Minimalūs dalykai, bet jie sudaro visą saują“, – atskleidžia jis.
Dabar Edvinas geba pats savimi pasirūpinti ir tiki ateitimi, pabrėždamas, kad jo pasiekimai yra milžiniški, nors kitų akimis gali atrodyti tik kaip mažas pūkelis – jis žengia smulkiais žingsneliais į priekį ir nesiruošia sustoti.
Dabartinė Edvino gyvenimo kasdienybė
Pasak Edvino, šiandien jo kasdienybė po patirtos traumos yra be galo įtempta – jis jaučiasi dirbantis už keturis žmones. Didelę dalį laiko užima studijos, kuriose pirmą kartą gyvenime atsirado skolų. Anksčiau, studijuodamas bakalaurą, jis buvo visiškas pirmūnas savo kurse ir per visus ketverius metus gavo vos vieną devynetą, o dabar teko susidurti su kitokia realybe.
„O dabar esu tame momente, kad likau su skolomis, nes fiziškai nespėjau sutvarkyti tiek su mokslais, tiek su reabilitacija, nes niekaip neįvaizdavau, kad ji galėtų būt tokia intensyvi“, – pripažįsta jis.
Edvinas pasakoja, kad šiuo metu vyksta lėšų rinkimas jo sekančiam žingsniui – kelionei į Indiją. Pats sau tapęs reklamos ir marketingo vadovu, jis ėmėsi kūrybinės veiklos ir pradėjo gaminti džemperių bei marškinių liniją. Taip jis atsidėkoja aukotojams, nes nenori tiesiog prašyti pinigų – siekia atidirbti už kiekvieną paaukotą centą.
„Žmonėms tai patinka, nes jie, kažką atiduodami, ką nors gauna atgal“, – sako vyras.
Jo diena susideda iš daugybės skirtingų veiklų – rytais pirmiausia sėda prie mokslų, vėliau imasi spaudos darbų, planuoja dienos užduotis, vakare filmuoja turinį, o šalia visko dar iškyla ir šeimos reikalai.
Be to, kiekvieną dieną jis jungiasi į „TikTok“ tiesiogines transliacijas. Ten Edvinas dalijasi savo patirtimi, įkvepia kitus ir primena: „Aš žmonėms pasakoju, kad vežimėlis nėra galutinis taškas, o tik tarpinė stotelė. Dažnu atveju atsistoti yra įmanoma.“
Perduoda žinutę skaitytojams
Edvinas neslepia – didžiausias variklis, stumiantis jį pirmyn, yra žmonės, kurie tiki jo svajone ir prisideda prie jos įgyvendinimo. Aukotojams jis siunčia ypatingą padėką: už tikėjimą, už pasitikėjimą, už tai, kad jų parama tampa ne tik finansine pagalba, bet ir stipria emocine atrama.
„Žmonėms, kurie prisideda, – neapsakomai ačiū. Ačiū, kad tikite mano svajone, visais tikslais“, – sako jis.
Pasak vyro, būtent tikėjimas juo yra tas kasdienis spyris, verčiantis keltis iš lovos ir judėti į priekį.
„Žmonės, kurie tiki, pasąmonėje yra tie, kurie duoda spyrį, kad man reikia išsiridenti iš lovos“, – atvirauja jis.
Visgi kartu su palaikymu netrūksta ir išbandymų: internete jis neretai sulaukia neapykantos ir nors iš šono atrodo, kad „TikTok“ transliacijose vyrauja vien pozityvumas, už uždangos neretai slepiasi ir ašaros.
@edvinas.vygontas recovery in progress
♬ original sound - edited audios
Nepaisant to, Edvino pozityvumas įkvepia daugelį. Neseniai jo „TikTok“ paskyra perkopė 10 tūkst. sekėjų – skaičių, kurio jis pats niekada nebūtų įsivaizdavęs pasieksiąs.
„Gyvenime nebūčiau pagalvojęs, kad mano natūralus pozityvumas kažkam yra įkvėpimas stotis ant kojų“, – pripažįsta jis.
Norintys ir galintys prisidėti prie Edvino svajonės vėl atsistoti ant savo kojų gali tai padaryti:
„Edvino Vygonto labdaros ir paramos fondas“
Sąskaitos Nr: LT177189900010700330
Bankas: AB Artea
BIC/SWIFT: CBSBLT26
Pervedimo paskirtis: PARAMA
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
