Vakar po darbų užbėgau į parduotuvę paimti reikiamų produktų vakarienei. Patikėkit, kaip pasigailėjau, kad ėjau į didelį prekybos centrą, o ne į kokią mažą parduotuvėlę – praeiti neįmanoma, kiek pirkėjų.
Bet aš čia ne apie pirkėjų kiekį ir jų lipimą kitiems per galvas – prieš didžiąsias metų šventes visada taip būna ir nieko nebestebina.
„Gal jau gana?“
Man daug baisiau tai, kad žmonės eina su pilnut pilnutėliais vežimėliais. Realiai, jie tokie pilni, kad viskas jau kone krenta per viršų. O jau kas dedasi prie pagrindinių produktų, be kurių Velykos neįsivaizduojamos...
Prie kiaušinių lentynų visada sambrūzdis, vieni per kitus tiesia rankas, kad tik spėtų nusigvelbti kiaušinių dėžutę. Net ne vieną, o iškart kokias penkias. Gerai, gal susirinks didelė ir gausi šeima, bet su tiek, man atrodo, galima visą daugiabutį pamaitinti.
Dar juokingiau, kas vakar dėjosi prie majonezo. Įsivaizduokit, vaizdelis – stovi įvairiausių gamintojų majonezai, bet vieno gamintojo, kurio čia neminėsiu, likęs paskutinis stiklainėlis. Tai dvi moterys kone viena kitai į atlapus kibo, kuri tą majonezą pasiims.
Na, lietuvaičiai, gal jau gana? Kažkoks išprotėjimas! Argi šventės mums dabar tik apie kuo daugiau kiaušinių ir majonezo? Kaip tik esmė, kad visi pabūname kartu, vienybėje, svarbu, kad būtume geresni vieni kitiems. O čia atrodo pasiruošę bet ką padaryti, kad pagriebtų, ko reikia.
Ir kas iš to, kad prikimšit tuos savo skrandžius mėgstamu majonezu ir dešimtim kiaušinių, jei viduj pyktis, tuštuma ir visiškas nulis gerumo ir empatijos? Atrodo, nebemokam matuoti švenčių nusisekimo pagal žmogiškumą, o ne pilvo pilnumą...
Autorius: skaitytoja Vitalija
P.S Geležinė maitinimosi taisyklė - viena porcija - Jūsų stipriai sugniaužto kumščio dydžio. 5-6 kartai per dieną.
