Šiandien Diana – viena iš tų gydytojų, kurios darbą sunku vadinti tik profesija. Jai tai – pašaukimas, reikalaujantis ne tik žinių ir tikslumo, bet ir empatijos, kantrybės bei gebėjimo išklausyti. Kiekviena diena gydytojai yra ne tik naujas iššūkis, bet ir nauja kiekvienos moters istorija.
Diana naujienų portalui tv3.lt pasakoja, kaip atrado savo tikrąjį pašaukimą ir kas kasdien įkvepia ją dirbti šį jautrų, bet be galo prasmingą darbą.
– Ar jau vaikystėje svajojote tapti gydytoja? Kaip prasidėjo jūsų kelias į mediciną?
– Mano gydytojos kelias neprasidėjo nuo vaikystės, nes visada planavau tapti baleto šokėja – baletas man labai patiko. Lankiau baleto mokyklą nuo penkerių metų, tačiau vėliau, mokykloje, supratau, kad man geriausiai sekasi tikslieji mokslai. Mano mama yra chemijos mokytoja, todėl natūraliai pasukau šia kryptimi.
Pradėjusi medicinos studijas dar negalvojau, kad dirbsiu būtent ginekologijos srityje. Tačiau trečiame kurse, kai prasidėjo klinikiniai dalykai universitete, supratau, kad man labai patinka chirurgija – visada labiau traukė pilvo chirurgijos darbas. Didžiausias lūžis mano gyvenime buvo stažuotė Madride. Po jos supratau, kad mane be galo žavi ginekologijos sritis, o ypač onkoginekologija.
– Kaip toliau klostėsi jūsų profesinis kelias? Ką jums davė pirmoji patirtis ir kaip apsisprendėte dėl specializacijos?
– Stažuotė man paliko didžiulį įspūdį – supratau, kad ši sritis be galo įdomi. Žinoma, ji labai sudėtinga, reikalauja daug atsakomybės, tačiau kartu ir nenuspėjama, kupina iššūkių. Būtent tai mane ir patraukė.
Rezidentūrai pasirinkau akušerijos ir ginekologijos specialybę, kuri truko ketverius metus. Per tą laiką tenka pereiti įvairias subspecialybes – dirbti gimdykloje, poliklinikoje ir operacinėje. Mane labiausiai sužavėjo chirurginio darbo adrenalinas ir dinamiškumas. Situacijos nuolat keičiasi, o jausmas, kai operacija pavyksta ir viskas baigiasi gerai – nepakartojamas.
Vis labiau ėmiau domėtis onkoginekologijos sritimi. Jau nuo pirmo rezidentūros kurso papildomai įsidarbinau ir pradėjau dirbti operacinėje – taip galėjau dar labiau gilinti žinias ir kaupti praktinę patirtį.
– Dažnai žmonės nežino, kaip atrodo įprasta gydytojo darbo diena. Gal galėtumėte papasakoti, kaip prabėga jūsų diena?
– Mūsų diena prasideda labai anksti. Atvykus į darbą pirmiausia vizituojame pacientus, kurie buvo operuoti anksčiau – pasižiūrime, kaip jiems sekasi, pasikalbame, atsakome į klausimus.
Tada aplankome pacientus, kurie bus operuojami tą dieną – paimame sutikimus, aptariame visas detales, paaiškiname, kaip vyks procedūros. Po to vyksta mūsų gydytojų „penkminutė“, kurios metu aptariame per parą įvykusius atvejus ir suplanuojame dienos darbus.
Jau nuo aštuntos valandos ryto startuoja operacinė diena, kuri dažniausiai trunka iki ketvirtos ar penktos valandos popiet. Kartais operacijos užsitęsia ilgiau, pasitaiko ir ekstrinių atvejų, todėl mūsų specialybės minusas – laiko neapibrėžtumas. Ne visada žinome, kada išeisime iš darbo, o kartais tenka atšaukti ir asmeninius planus.
Visą dieną operuojame arba asistuojame kolegoms. Operacijos būna labai įvairios – nuo trumpų, trunkančių vos 15 minučių, iki sudėtingų, išplėstinių chirurginių intervencijų, galinčių trukti net septynias valandas.
– Kokias operacijas dažniausiai atliekate ir kuo jos skiriasi viena nuo kitos?
– Aš operuoju tiek gerybines, tiek piktybines patologijas. Vis dažniau atliekame laparoskopines operacijas, kurios vyksta per mažas skylutes, kamerų kontrolėje atliekant chirurginius veiksmus. Po tokių operacijų moterys paprastai greičiau atsigauna, o skausmas būna mažesnis.
Žinoma, ne visada galime pasirinkti tokį metodą, operuojame ir tradiciškai, per pjūvį. Taip pat atliekame išplėstines operacijas, kurios reikalauja kruopštaus paciento ir komandos pasiruošimo. Tokiu atveju operacinėje dažnai dirba multidisciplininė komanda – pilvo chirurgai, urologai, plastikos chirurgai, angiochirurgai ir kiti specialistai. Tik bendradarbiaujant tokiai komandai pavyksta užtikrinti saugų ir efektyvų gydymą pacientui.
– Pasitaiko akimirkų, kai gydytojo kelyje susiduriama su situacijomis, kurių nepavyksta pakeisti. Kokie skaudžiausi atvejai išliko jūsų atmintyje per tiek metų darbo?
– Skaudžių atvejų mums dažnai pasitaiko. Yra situacijų, kai, nepaisant visų mūsų pastangų ir taikyto gydymo, onkologinė liga nepasiduoda gydymui arba vėl atsinaujina. Kai supranti, kad pacientui nebegalime padėti ir jam nebelieka kitų galimybių, tai yra labai liūdna ir skaudu.
Mes taip pat prisirišame prie pacientų, todėl labai svarbu išlaikyti balansą – būti empatiškiems, bet neperžengti ribų. Tik taip galima išlikti stipriems, kad galėtume toliau padėti kitiems ir nepalūžti, susidūrus su sunkiausių likimų istorijomis.
– Jūs minėjote, kad planuoti laiką darbe dažnai yra sudėtinga. Su kokiais kitais iššūkiais susiduriate savo profesinėje veikloje?
– Vieni didžiausių iššūkių – didelis darbo krūvis ir nenuspėjamos, „extra“ situacijos, kurios reikalauja maksimaliai susitelkti. Kartais pasireiškia nuovargis ar motyvacijos stoka, tačiau reikia prisiminti, kad pacientas svarbiausias, nepaisant to, kas vyksta mūsų asmeniniame gyvenime.
Reikia mokėti atsiriboti nuo aplinkinio pasaulio ir būti „čia ir dabar“, ypač operacinėje. Taip pat iššūkis – adrenalinas, komandinis darbas ir gebėjimas efektyviai susikalbėti su kolegomis, kad operacijos vyktų sklandžiai ir saugiai pacientui.
– Darbe susiduriate su dideliu krūviu ir emocine įtampa. Kaip pavyksta atsiriboti nuo darbo ir rasti pusiausvyrą?
– Sportas man labai svarbus ne tik kūnui, bet ir protui. Rytais, prieš darbą, skiriu laiką fizinei veiklai, o ypač mėgstu banglentes – tai puikus būdas visiškai susikoncentruoti į akimirką ir pamiršti visus kitus rūpesčius. Vanduo padeda atsipalaiduoti, o adrenalinas ir judėjimas atgaivina kūną bei mintis.
Be sporto, man labai padeda knygų skaitymas, buvimas gamtoje su šeima, pasivaikščiojimai miške su vaiku ar artimaisiais, kelionės. Tai puikus būdas „restartuoti“ emocijas, įkvėpti naujos energijos ir rasti vidinę pusiausvyrą.
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
