Kaip pasakoja architektai, užsakovui pavyko šiame kvartale įsigyti būstą, nes viena šeima, kuriai nuo neatmenamų laikų priklausė namas šiame rajone, nusprendė parduoti kelis butus. Taip užsimezgė bendradarbiavimas su dabartiniu buto šeimininku. Didžiulė buto erdvė, skirta vienam žmogui gyventi, suformavo ir būsto pobūdį.
Ypatingas dėmesys buvo skirtas komfortui. Ploto ar erdvės stoka nevaržė funkcinių interjero sprendimų, todėl pagrindiniai rekonstrukcijos darbai vyko toje dalyje, kur anksčiau buvo virtuvė. Vietoj jos pavyko įgyvendinti seną šeimininko svajonę turėti atskirą erdvų vonios kambarį su balkonu.
O pagrindiniai kambariai, išdėstyti puslankiu ir atsiveriantys į holą,buvo koreguojami minimaliai,tik atvertas takas į židinio kambarį, siekiant sukurti perspektyvą per visas tris patalpas (virtuvės, svetainės, židinio kambario) ir neribotos erdvės iliuziją.
Viename iš trijų pagrindinių kambarių įrengta svetainė, virtuvėje suprojektuotas ilgas skulptūriškos formos baras-stalas, prie kurio gali susėsti visas būrys svečių. O židinio kambarys, skirtasmaloniam pasibuvimuiirkaip svetainės tęsinys, retkarčiais atlieka papildomo miegamojo vaidmenį.
Visus tris kambarius savotiškai sujungia sienoje paliktos durų dydžio pereigos. Sumanymas papildomai paryškinamas angokraščiuose įrengus veidrodines plokštumas.
Svarbiausia interjero koncepcijos ašis, kaip pasakoja architektai, buvo atskirti nauja ir autentiška. To pasiekta spalvomis: tai, kas nauja, yra tamsaus atspalvio, o kas sena, –balta.
„Rekonstrukcijos metu atsirado ir kitokių spalvinių derinių bei niuansų, tačiau esminę seno ir naujo kompoziciją pavyko pabrėžti, – sako architektai.– Norėdami sukurti kontrastą tarp esamų puošybos elementų ir įvairių mažesnių elementų: langų, durų, radiatorių, grindjuosčių, sienų spalvą pasirinkome tamsesnę. Kartu taip pabrėžiama klasikinio buto vertė. Tai buvo savotiška drobė, ant kurios palikom senuosius tapinius“.
Bute išlikę dekoratyvūs elementai, senieji gipsiniai lubų ir sienų lipdiniai kruopščiai restauruoti stengiantis išsaugoti vertingas detales taip, kadneatsirastųnaujų, jas imituojančių. Deja, senoji grindų danga jau buvo itin nudėvėta, vietomis nelygi, todėl, išlyginus pagrindą,dangaiparinktas deginto ąžuolo masyvas ir suklotas klasikine eglute.
Tai visiškai atitiko šeimininko norus irinterjero autorių sumanymą. Hole ir vonioje architektai pasiūlė praktiškesnę ir lengviau prižiūrimą grindų dangą – plyteles.Dvi zonos – šlapioji (vonios kambario, holo – ten, kur gali būti purviniau) ir jaukioji, su mediena (ten, kur ilsimasi ir norėtųsi vaikščioti basomis kojomis), aiškiai atskirtos planinėje buto struktūroje.
Sprendimų tvarumas, projektuojant šį interjerą,taip pat buvo ne mažiau svarbus.
„Amerikiečių architektas Louisas I. Kahnas yra pasakęs: „Aš negaliu projektuoti tik tau, nes šiuose namuose kažkas gyvens ir po tavęs“. Teoriškai mes irgi tikime šia nuostata, todėl ir neatskleidėme akivaizdžių užsakovo pomėgių ar hobių“, – sako projekto autoriai.
Autorė Aušra Narkeliūnienė.
