M. Adomėnienė senatvę leidžia rūpestingai globojama vienturtės dukros, tačiau skausmo būta tiek daug, kad prisiminimuose daugiausia iškyla ne šviesūs laikai, o patys sunkiausi praeities metai.
Partizano dukra
Gimė M. Adomėnienė (prieš santuoką – Banionytė) Baleliuose. Augo gausioje 7-ių vaikų šeimoje Buvo vyriausia, taigi teko tėvams padėti globoti visus mažuosius vaikus. Prisimena, kad tokie darbai labai vargino ir nepatiko.
Šeimos tėvas Jonas Banionis buvo Lietuvos patriotas, savanoris, priklausė Šaulių sąjungai, už tai tarpukario valdžios buvo apdovanotas nemažu žemės sklypu.
Vertėsi tėtis batsiuvio amatu. Jo pėdomis norėjo sekti ir dukra – labai anksti išmoko siūti ir pradėjo uždarbiauti. Deja, sunkūs pokario metai šeimai buvo tragiški.
Tėvas, kaip šaulys, savanoris, pateko sovietų valdžios nemalonėn – buvo suimtas. Tačiau vežant link Jonavos, kur turėjo būti pasodintas į traukinį ir išvežtas į tremtį, pabėgo. Tai padaryti padėjo pažįstami partizanai.
Tėvas pasislėpė savo ūkyje. Atvykusiems jo ieškoti enkavedistams namiškiai aiškino: „Patys jį išvežėt, nieko mes nežinom.“
Prasidėjo tardymai
J. Banionis nuo tada namuose nebesirodė – įsiliejo į Užulėnio miške partizanavusių vyrų būrį.
Batsiuvio amatas partizanaujant tapo labai reikalingu – juk apavas buvo labai svarbus daug keliaujantiems vyrams. Dėl to, kad daug laiko praleisdavo žeminėse taisydamas bendražygių avalynę, J. Banionis turėjo Kurmio slapyvardį.
Taujėnų stribai įtarė, kad J. Banionis ir į mišką taip pat pasitraukęs jo brolis slapstosi ne per toliausiai – vietiniuose miškuose, tad ėmėsi artimųjų tardymo.
Daugiausia įtarimų jiems kėlė vyriausia Banionių dukra Monika – įtarė ją palaikant ryšį su tėvu.
„O Dievuli, kaip mušė, kaip spardydavo. Būdavo išveža į Taujėnus, uždaro, rėkia, daužo. Kai paskui pro tą vietą pravažiuodavau, net šiurpas nukratydavo“, – pasakoja moteris, atmintyje vis grįždama prie mušimų, šaukimų, daužymo per rankas. Sako, kad buvo pagauta ir tardoma ne vieną kartą.
Savo namuose tada jau nebegyveno – keliaudavo iš kaimo į kaimą, kad tik neįkliūtų. Ji tapo pagrindine šeimos maitintoja – žmonėms siūdavo drabužius, už duoną ir bulves dirbdavo padienius darbus. „Neduok Dieve, kaip sunku buvo“, – vis kartoja baisių įvykių liudytoja.
Slapti susitikimai
J. Banionio-Kurmio dukra šiandien prisimena trumpus pasimatymus su tėvu ir kitais partizanais. Susitikdavo, kaip sako, labai gerų žmonių, senukų, gyvenusių miškų apsuptyje, namuose. Ten paimdavo partizanų būrio nešvarius drabužius, atnešdavo išskalbtus, siūdavo kareiviškų milinių apykakles.
Prisimena, kad suvyniotus partizanų drabužius palikdavo krosnyje. Pas tuos žmones darydavo kratas, bet nieko nerado.
Tėvo žūtis
Ilgą laiką buvo manyta, kad J. Banionis-Kurmis žuvo 1945 m. sausio 12 d. Užulėnio miške NKVD kariuomenei apsupus Juozo Krikštaponio vadovaujamą būrį.
Vėliau nustatyta, kad Vyčio apygardos partizanas J. Banionis-Kurmis žuvo 1945 m. sausio 15 d. Panevėžio apskrityje, Raguvos viensiedyje, Vėjeliškių kaime, pievose, kartu su bendražygiu Kostu Pupeliu-Piliakalniu, Nemunu. Apie tai rašoma Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro dokumentuose.
Partizano dukra pasakojo, kad enkavedistai nušauto jos tėvo nežinia kodėl iš nužudymo vietos neišvežė. Gavus žinią apie tai, ji su mama išskubėjo pasiimti kūno.
Kad būtų saugiau, nutarė vykti atskirai – Monikos mama tiesiai miškų keliukais, o ji pati – aplinkui. Atvažiavus pas nurodytus žmones mamos nerado. Prisimena, koks siaubas ją tada apėmė – manė, kad neteko ne tik tėvo, bet ir mamos. Iš baimės pamena net apalpusi. Bet laimei, paaiškėjo, kad mama tiesiog paklydo.
Slaptos laidotuvės
Įvykių liudininkė sako, kad tėvui į veidą buvo suvaryta, kaip visi kalbėjo, daug kulkų – iš veido nieko nelikę. Nakties metu artimieji kūną pasiėmė ir palaidojo, pasak Monikos, vietinių vadintose Balaliukų kaimo kapinėse.
Ji pati laidojant tėvą nedalyvavo – tuomet labai dažnai alpdavo, tad buvo liepta nevykti. Moteris prisimena, kad tėvelio sesuo ant kapo vėliau pastatė mažytį paminkliuką ir uždėjo kryžiuką.
Moteris prisimena, kad į partizanus buvo pasitraukęs ir jos tėvelio brolis – jis atsisakė eiti į rusų kariuomenę. Žuvo jis labai liūdnomis aplinkybėmis – buvo išduotas vienos ryšininkės.
Skausmas ir baimė
Sunku net įsivaizduoti, koks siaubas ir baimė pokariu kaustė šią šeimą. Šiandien, kai Lietuva laisva jau daugiau kaip trys dešimtmečiai, minint konkrečias pokario laikų detales senolės balse juntamas nepasitikėjimas – ar tikrai gali kalbėti?
Pasakodama apie savo ilgą gyvenimą ji vėl ir vėl grįžta prie enkavedistų smurto – kaip aptikę šeimą nakčia prikeldavo, daužė, kaip koją nuspyrė vos pradėjusį vaikščioti broliuką.
Prisimena, kai spyrė stribas, net kartu buvęs „ruskis“ pasibaisėjęs jam sakė: „Ar tu savų vaikų neturi, kuo jis kaltas.“ Paskui ilgą laiką brolio kojytė mėlyna buvo…
Ją uždarytą ne kartą marino badu. Laikydavo uždarytą, paskui paleisdavo. Kankinant buvo privedę prie minčių šokti po sunkvežimio ratais. Nuo jų atbaidė tik rūpestis dėl mamos.
Prisiminimuose vis iškyla ir didžiulė kaustanti baimė būti sugautai ir kankinamai.
Kadangi buvo liaudies priešo dukra, susirasti darbą buvo sudėtinga. Moteris vėliau taip niekur ir nepradėjo dirbti – uždarbiavo siūdama drabužius.
Monika vėlai ištekėjo – buvo jau gerokai perkopusi per tris dešimtis. Jos vyras buvo dar gerokai vyresnis. Pasakojo, kad vyras truputį partizanavo. Jau vien už tai už jo ištekėjo.
Pora ilgą laiką gyveno Vidiškių seniūnijoje, netoli Radiškio, augino gyvulius, sutuoktinis dirbo kelininku. Jiems gimė vienturtė dukra Vida.
Gyvena su dukra
Šimtametės dukra Vida Gedzevičienė pasakoja, kad pas tėvus užaugusi viena, todėl norėjo gausesnės savo šeimos – susilaukė trijų vaikų. Du iš jų šiandien gyvena gana egzotiškuose kraštuose: sūnus – Indijoje, dukra – Jungtiniuose Arabų Emyratuose, antras sūnus – Lietuvoje, tačiau irgi ne šalia namų.
V. Gedzevičienė pasakoja daugiau kaip prieš 20 metų parsivežusi abu tėvelius pas save. Tėvelis tada jau buvo sunkus ligonis – dėl ligos amputuotomis kojomis. Netrukus jis mirė. Anksti palaidojo savo vyrą bei našle tapo ir pati Vida. Dabar ji gyvena su mama.
Moteris pasakojo, jog prieš penkerius metus, per pandemiją, mama pargriuvo ir susilaužė koją. Teko operuoti, o tuo metu lankyti pacientų ligoninėje nebuvo leidžiama, tad gydymas buvo sunkus tiek fiziškai, tiek emociškai. Ypač žmogui, niekada gyvenime negulėjusiam ligoninėje, nesirgusiam jokiomis sunkiomis ligomis.
Grįžusi po ligoninės Vidos mama daugiau taip ir nebevaikščiojo – bijojo, kad vėl nugrius, vėl susilaužys. Dabar dienas šimtametė leidžia gulėdama ar sėdėdama lovoje, jai reikia visokeriopos pagalbos.
Jasiuliškių socialinės globos namuose dirbanti V. Gedzevičienė per pietų pertrauką visada atskuba pas mamą ja pasirūpinti, pamaitinti.
Nors labai prastai mato ir prastai girdi, leidžia dienas lovoje, šimto metų sulaukusi M. Adomėnienė turi puikią atmintį ir yra Lietuvai žiaurių okupacijos laikų liudininkė. Nors laikas iš atminties ir ištrynė kai kurias datas, niekada nepamirš patirto smurto.
Kasdieną – su malda
Daugiausia laiko šiandien senolė praleidžia maldose – klauso „Marijos radijo“ laidų, kalba rožinį. Anksčiau žiūrėdavo televizijos laidas, bet suprastėjus regėjimui – nebe.
Garbaus amžiaus žmonių visada klausiama, kokia jų ilgaamžiškumo paslaptis. Ir dažniausiai atsakoma, kad ilgaamžis žmogus sunkiai dirbo, prastai maitinosi.
Panašiai mano ir senolės dukra. Sako, kad daug vargo patyrusi jos mama visada buvo labai guvi, ilgiausius atstumus nueidavo pėsčiomis, o valgė paprastą, riebų kaimo žmonių daugiausia vartojamą maistą.
Pati M. Adomėnienė savo ilgais metais labai nesidžiaugia, sako: „Nepasikeliu, nematau, negirdžiu, koks čia gyvenimas?“ Ir priduria: „Kuo didesnis skausmas, tuo ilgiau gyveni – tokia Dievo galybė.“
100-o metų sukakties proga M. Adomėnienę sveikino ne tik artimieji. Garbingo jubiliejaus sulaukusią ukmergiškę pasveikino Ukmergės rajono savivaldybės meras Darius Varnas, Seimo narės Indrės Kižienės patarėjas Darius Krogertas, mero patarėja Goda Juzėnaitė, Socialinės paramos skyriaus vedėja Asta Leonavičienė.
Svečiai jubiliatei linkėjo stiprios sveikatos, gražių kasdienių akimirkų, artimųjų meilės ir šilumos. M. Adomėnienei buvo įteiktos Savivaldybės dovanos – gėlių puokštė, mero sveikinimas, simbolinė atminimo dovanėlė bei vienkartinė 700 eurų išmoka.
Autorė: Vilma Nemunaitienė
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
