Laima neslepia, kad jos širdį labiausiai pavergė bijūnai ir dekoratyviniai česnakai, tačiau vis daugiau vietos atranda ir hortenzijos, su kuriomis ji ilgai nedrįso draugauti. Šiandien jos sodas – tai ne tik augalai, bet ir moters meilės, atkaklumo bei ieškojimų veidrodis.
Atskleidė, kaip kilo idėja sukurti sodą
Laima pasakoja, kad sodo atsiradimas prasidėjo nuo nuosavos sodybos. Ją visada traukė savas kiemas, namai ir gamta – mieste moteris pragyveno vos penkerius metus.
„Tik užauginusi vaikus ir susidūrusi su gyvenimo išbandymais, kai teko daugiau būti namuose, pradėjau kurti sodą savo malonumui. Palaipsniui, mažais akcentais, viso to paieškose gimė ši erdvė – širdžiai, nusiraminimui“, – prisimena ji.
Anksčiau Laima augalams negalėjo skirti tiek laiko, tačiau meilė jiems visada išliko. „Jaučiau jiems ypatingą potraukį“, – sako moteris.
Ji prisimena, kad augalai vazonuose jai atrodė tarsi kankinami – kaip gyvūnai zoologijos sode: „Man svarbiausia buvo jų laisvė – norėjosi juos išlaisvinti, pasodinti į žemę, kad galėtų augti natūraliai, o aš juos tik prižiūrėčiau, bet neperspausčiau.“
Kai atsirado sveikatos problemų, Laima rimtai svarstė visai atsisakyti gėlynų – net buvo sukūrusi grupę, kur žmonės dovanoja augalus.
„Tačiau galiausiai jų neatidaviau – palikau dukrai. Dabar matau, kad jai taip pat įskiepijau meilę augalams. Ji su tokia pačia šiluma prižiūri gėles, ieško, kur galėtų įterpti naujų augalų savo gėlyne“, – šypsosi pašnekovė.
Moteris atskleidžia, kad labiausiai ją džiugina bijūnai ir dekoratyviniai česnakai, o visi kiti augalai į sodą įsikrausto pamažu. Vis dėlto ne visi augalai jai paklūsta taip lengvai – kai kurie pareikalavo daugiau kantrybės ir laiko. Vieni tokių – hortenzijos.
„Mano sode dirvožemis yra nedėkingas – gyvenu ant kalno, kur vyrauja molis. Kažkada bandžiau auginti šilauoges, bet nesėkmingai, todėl ilgai vengiau ir hortenzijų.
Vis dėlto su šluotelinėmis susidraugavome ir dabar bandau jų auginti kuo daugiau. Aišku, palyginus su tais, kurie jas augina jau dešimtmetį, mano hortenzijos dar mažos“, – atvirauja ji.
Šiandien Laimos sode galima rasti apie 20 rūšių bijūnų. Po žiemos, kai akys išsiilgusios spalvų ir žiedų, pirmiausia pražysta tulpės, tačiau gražiausiais augalais moteris laiko būtent bijūnus ir dekoratyvinius česnakus.
Iššūkiai augalų priežiūroje
Paklausta apie augalų priežiūrą, Laima sako, kad svarbiausia neleisti įsiveisti puviniui. Pasak jos, augalams reikia suteikti šiek tiek laisvės, pamulčiuoti žolėmis, o kartais tiesiog juos „pamylėti“.
„Česnakus būtina kiekvienais metais kasti, nes jie greitai išsmulkėja. Norint didelio, gražaus žiedo, reikia vaikučius atskirti ir pasilikti. Kartais net verta didesnius sugrupuoti į vieną vietą, kad sukurtum ryškesnį akcentą“, – dalijasi ji.
Nors dėl sveikatos Laimai judėti nėra paprasta, ji sako, kad sodas jai tapo savotiška terapija.
„Žmonės, sužinoję, kad turiu sodą, dažnai klausia: „Kam tau to reikia?“ O aš darau tai savo širdies atgaivai – kad turėčiau nusiraminimo minutę, galėčiau pakalbinti žiedą“, – šypsosi moteris.
Sodo darbai jai jokiu būdu nėra prievolė – tai būdas judėti ir pasisemti geros energijos.
„Fizinė veikla man turėtų būti ribojama, o sodas man suteikia galimybę judėti natūraliai. Kartais paprastas pratimas ar mankšta man būna sudėtingesni nei darbas gėlyne. Draugystė su gėlėmis verčia priimti judesį gražiai, įsilieti į gamtą ir iš to pasisemti malonumo, gerų emocijų“, – atvirauja Laima.
Moteris pasakoja, kad stengiasi kuo mažiau ravėti – vietoje to ji renkasi mulčiavimą.
„Faktiškai negaliu pritūpti prie kiekvieno augalėlio, todėl daugiausia mulčiuoju. Pati žolė tampa trąša, o mulčias kartu padeda išlaikyti proporcingus augalus bei tvarkingus tarpus tarp jų“, – aiškina ji.
Siunčia patarimą kitiems
Paklausta apie ateities planus, Laima šypsosi – dažniausiai žmonėms ji sako, kad savo sodą mažina, tačiau aplinkiniai vis tiek pastebi vis naujus kampelius ir gėlynus.
„Visi sako: „Tu pleti“. O iš tiesų augalai auga savaime, plečiasi, ir tada atsiranda poreikis juos išlaisvinti – vienoje vietoje susispaudę, kitoje – jau prašosi daugiau erdvės. Tai tarsi vaikų darželis, kuris išauga į mokyklą – taip sodas po truputį kinta“, – pasakoja moteris.
Vis dėlto ji patikina, kad didelio plėtros plano neturi.
„Labai plėstis tikrai neplanuoju. Brandžius, didesnius augalus prižiūrėti lengviau, o su truputį pasenusiais tenka ir atsisveikinti“, – atvirauja Laima.
Sodo šeimininkė turi ir patarimą kitiems, kurie nori susikurti savo žaliąją oazę. „Kai žmogus sako: „Nemoku to daryti“ arba „nesuprantu“, aš visada atsakau viena – reiškia, jis per mažai nori.
Reikia bandyti, bandyti ir galiausiai pavyks. Su noru viskas įmanoma. Man pačiai fiziškai kai kas yra sudėtinga, bet jei labai noriu – gal nepavyks iš pirmo karto, bet iš dešimto tikrai padarysiu“, – įsitikinusi pašnekovė.
Pasak jos, šiandien galima pastebėti tikrą sodininkystės atgimimą.
„Dabar toks renesansas – pats sodinimo metas. Žmonės nebebijo vadinamųjų „močiutiškų“ gėlių – jas drąsiai sodina, perduoda iš kartos į kartą. Ir tame slypi ypatingas grožis“, – šypsosi Laima.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
