Klaipėdietė prabilo apie klastingus priepuolius: nuo namų galėdavo nutolti vos 7 kilometrus

Klaipėdietė Gabija ilgus metus kentė panikos atakas, kurių metu kaskart bijodavo dėl savo gyvybės. Dėl jų atsirado ir nerimo sutrikimas. Jis buvo toks stiprus, kad mergina negalėjo nutolti nuo namų daugiau nei 7 km, nes bijojo, kad atsidūrus toliau būtinai kažkas nutiks.

4

Dabar Gabija su savo nerimu susidraugavo, o panikos atakos liko tik baisiu prisiminimu, todėl ji drąsiai dalijasi savo patirtimis su naujienų portalo tv3.lt skaitytojais. Tačiau, apie viską nuo pradžių.

Pirmasis panikos priepuolis Gabiją ištiko nakvojant geriausios draugės namuose, kai jai buvo maždaug 12 metų. Viskas įvyko prieš pat užmiegant – mergina pajuto stiprėjantį širdies pulsą, o tai buvo keista, nes įprastai pulso nejausdavo. Tai labai išgąsdino Gabiją – galvoje sukosi mintys, kad sustos širdis, ištiks infarktas arba paprasčiausiai nualps.

(4 nuotr.)
FOTOGALERIJA. Klaipėdietė bijodavo nutolti nuo namų daugiau nei 7 km

„Nieko nelaukdama pašokau iš draugės lovos ir nuėjau tiesiai į jau miegančių jos tėvų kambarį. Pasakiau „man bloga“. Iš tiesų, buvo labai baisu, nes fiziniai pojūčiai buvo labai stiprūs, o loginio paaiškinimo, kitokio nei kad „tuoj mirsiu“, tuo metu neturėjau.

Draugės tėvai davė lašiukų nuo širdies, o gal valerijono, ir parvežė mane namo. Važiuojant jutau, kad fiziniai pojūčiai rimo, širdis taip stipriai nebeplakė. Pamenu, pajuokavau mašinoje, kad gal grįžtam, gal viskas gerai“, – prisimena ji.

Kardiologas nukreipė pas psichologą

Vis dėlto grįžus namo pas išsigandusią mamą, Gabijos neapleido mintys, kad galbūt ji serga mirtina liga. Į tai ranka nenumojo ir jos mama – Gabija galėjo įžvelgti nerimą jos akyse, o mama bijojo palikti miegoti dukrą vieną. Kitą dieną prasidėjo kelionė po gydytojų kabinetus:

„Savaitę praleidau ligoninėje, kurioje buvau ištirta nuo galvos iki kojų. Prie mano širdies buvo pritvirtintas pulso matavimo aparatas, kuris fiksavo širdies veiklą. Pamenu, kaip kartu su mama nuėjome pas kardiologą išgirsti išvados – gydytojas su šypsena pažiūrėjo į mane, tada į mano mamą ir pasakė, kad mano širdis sveika ir man reikėtų apsilankyti pas psichologą“, – apie ligos paiešką pasakoja Gabija.

REKLAMA

Apsilankius psichologų ir psichiatro kabinetuose, Gabija su mama pagaliau išgirdo diagnozę, kurios numerį ji atsimena iki šiol – F41.0 – panikos sutrikimas.

„Natūralu, kad tiek pačiam vaikui ar suaugusiam, tiek jo artimiesiems, iš pradžių panikos sutrikimo diagnozė gali sukelti labai daug klausimų, išgąsčio, nežinomybės, frustracijos, baimės ir kitų nemalonių jausmų.

Kartais sunku patikėti, kad tai tikrai tai, o ne baisi fizinė liga. Todėl labai svarbi specialistų pagalba ne tik panikos sutrikimą turinčiam žmogui, bet ir jo artimiesiems – suprasti, kas tuo metu vyksta ir kaip geriausia padėti išgyvenančiam panikos atakas“, – sako Gabija.

Priepuolius patirdavo ir kiekvieną dieną

Daugumai žmonių pasiseka ir panikos priepuolį patiria tik kartą gyvenime. Kai kurie net nesupranta, kas įvyko, nes tai jiems buvo tiesiog vienkartinis įvykis. Tačiau Gabijai taip nepasisekė – panikos priepuoliai ją lydėjo 6 metus iki pilnametystės. Tą bauginantį jausmą ji jausdavo beveik kasdien, o jeigu pasisekdavo – bent kelis kartus per savaitę.

„Aš ir mano psichika labai išsigando panikos priepuolio sukeltų pojūčių ir daugelis kitų priepuolių kilo ne dėl išoriniu dirgiklių, bet dėl mano pačios baimės „o kas, jei ir vėl prasidės...“. Ir prasidėdavo“, – sako ji.

Panikos priepuolis Gabijai prasidėdavo nuo staigaus širdies pulso padažnėjimas, šlapdavo delnai, pėdos, strėnos, labai įsitempdavo raumenys – stovint vietoje širdis mušdavosi 140-150 kartų per minutę.

„Jausdavausi taip, lyg tuoj pat mirsiu – ištiks infarktas arba prarasiu sąmonė, „sprogs“ širdis. Viduje viskas taip „užsigazuoja“, kad atrodo, jog tikrai tikrai tuoj kažkas baisaus įvyks“, – tuos baisius jausmus prisimena ji.

REKLAMA

Varžė kiekvieną savo žingsnį

Pamažu jauna mergina save kaip reikiant apribojo – vengdavo kelionių, naujų potyrių, nakvynių pas drauges ir net ragauti naujus maistus:

„Viena vertus, panikos priepuolius iššaukdavo situacijos, kurias susiejau kaip keliančias man pavojų – nebenakvojau pas drauges, nes pirmasis priepuolis įvyko būtent taip. Bet iš esmės, paniką pajusdavau visur, kur neturėjau kontrolės kada noriu ir kaip noriu pasielgti, išeiti, pasišalinti, taip pat ir situacijose, kuriose potencialiai galėjo kilti grėsmė mano sveikatai.

Man panika kildavo liftuose, nes negali bet kada iš jų išlipti ir gali užstrigti, dideliuose prekybos centruose, nes išėjimai toli, namuose, jei būdavau viena, mieste, nes būdavau toli nuo namų, kelionėse autobusu, nes taip pat negali imti ir išlipti, apie keliones lėktuvu galėjau tik pasvajoti.

Bijodavau keliauti į tunelines automobilių plovyklas, keltis keltu, būti minioje žmonių, eiti kažkur viena be telefono, bijojau būti užrakinta viena namie (o kas, jei negalėsiu išeiti, o man kils panikos priepuolis), bijojau valgyti nežinomus produktus, nes galvodavau, kad gali kilti alergine reakcija ar galiu užspringti“, – pasakoja Gabija.

Ją ėmė gąsdinti viskas, nes panikos priepuolis galėjo prasidėti bet kur ir bet kada, todėl merginos galvoje pasaulis pasidarė pavojingas.

Pajutusi artėjant priepuolį – bėgdavo

Panikos atakos Gabijai truko neilgai – vos kelias minutes, o didžiausią piką pasiekdavo greičiau nei per minutę, tačiau to užteko, kad mergina šimtus kartus išsigąstų dėl savo gyvybės.

„Liekamieji pojūčiai, išsekęs organizmas, drebantys raumenys ir nerimas – kartais likdavo ne tik kelias valandas, bet ir kelias dienas po panikos atakos.

Ištrūkimui iš panikos atakos būdama paauglė naudojau kelis saugiklius: skambutį mamai bei arbūzo formos vaistinėlę, kurioje turėjau raminamųjų. Be jos neišeidavau į lauką – net vesdama šunį pasivaikščioti ar eidama pieno į parduotuvę turėdavau ją su savimi“, – pasakoja mergina.

REKLAMA

Tačiau kartais, kad nuvytų panikos priepuolį Gabija tiesiog imdavo bėgti, kad širdis gautų krūvio ir išsidegintų streso hormonas. Vėliau besilankydama psichoterapijoje ji išmoko dėmesio nukreipimo, raumenų atpalaidavimo, kvėpavimo technikų, be to, turėjo įveikos korteles, kuriose surašytos raminančios mintys, racionalūs faktai.

„Tik turiu prisipažinti, kad tą akimirką, kai tau panika, sunku imti ir ramiai kvėpuoti. Tau norisi ištrūkti – nežinia, ar nuo nematomo priešo, ar nuo pačio savęs. Bet tik nebūti ramiai. Ir turbūt labai svarbu suprasti, kad net ir nesiimant nieko – tiesiog būnant su tuo baisiu katastrofišku jausmu pilve, krūtinėje, galvoje – panikos priepuolis pasibaigs pats.

Mūsų organizmas paprasčiausiai neturi tiek resursų, kad tokioje aukštos aktyvacijos būsenoje išbūtų ilgą laiką. Vis dėlto suprantu, kad nieko nedaryti per panikos priepuolį yra turbūt sunkiausias dalykas žemėje“, – pripažįsta ji.

„Gabija yra nerimastinga“

Po pirmojo panikos priepuolio Gabiją ėmė lydėti ir padidėjęs nerimas. Nerimas ją gąsdindavo savo intensyvumu ir iki šiol kartais stiprias (net ir geras) emocijas Gabija sumaišo su nerimu.

„Anksčiau nerimas man siejosi su silpnumu, galvojau, kad esu nepakankama, man jis būdavo kaip pavojaus signalas, kad tuoj prasidės panikos priepuolis. Tiesa, labai susitapatinau su faktu, kad „Gabija yra nerimastinga“ ir visada norėjau nejausti nerimo.

Paradoksalu, bet kuo labiau nori kovoti su nerimu, tuo daugiau žmogui jo kyla. Todėl vis dar mokausi priminti sau, kad turiu nerimastingą dalį savyje, tačiau nesu tik tai ir esu jai dėkinga – už siunčiamus signalus, kad kažkokie mano poreikiai nepatenkinti, kad laikas atsigręžti į savo vidų ir paklausti, o kaip dabar jaučiuos iš tikrųjų?

Dažnai nerimas slopina ir dangsto po juo pasislėpusias kitas, grynąsias emocijas – stiprų pyktį, dideles širdgėlas, kaltę ar gėdą. Kai mes neleidžiame šiems jausmams būti matomiems, nerimas mums beldžia į duris. Todėl tik šiandien, po daug metų psichoterapijos ir darbo su savimi, galiu padėkoti nerimui ir į jį pažvelgti ramesniu žvilgsniu – nors vis dar būna sunkių dienų ir nereikėtų galvoti, kad esu pasiekusi kažkokią „zen“ būseną“, – šypteli ji.

REKLAMA

Nenutoldavo nuo namų

Tas nerimas pamažu sukūrė saugaus namų burbulo įvaizdį ir neleido Gabijai nutolti nuo namų toliau nei 7 km. Kai ji gyveno Klaipėdoje, būtent 7 km skyrė jos namus ir miesto centrą. Mergina šypteli, kad keistas sutapimas – 7 yra jos laimingas skaičius ir gimimo diena.

„Buvau labai apribojusi savo paauglystę ir tai, ką leidau sau ir maniau galinti veikti. Bijodavau būti toli nuo namų, nes ten nebus mamos, o jei nebus mamos – nebus ir vieno iš mano saugiklių. Todėl pas užmiestyje gyvenančias drauges nevažiuodavau.

Tačiau kartais išdrįsdavau imtis to, ko bijau. Pavyzdžiui, klasės ekskursijos į Vilnių. Tai daug daugiau nei septyni kilometrai, bet nenorėjau būti ta, kuri gyvena diktuojama nerimo. Ryte prieš išvažiuojant verkiau, o mama ramino, sakydama, kad neprivalau važiuoti“, – prisimena Gabija.

Tačiau mergina išvažiavo. Įvažiuojant į autostradą Gabija pajuto atslenkančią didelę nerimo bangą, todėl išgėrė tabletę raminamųjų, ėmė bendrauti su klasiokėmis ir taip nukreipus dėmesį, ji nė nepastebėjo, kaip pasiekė Vilnių.

„Vilniuje dar kartą patyriau panikos priepuolį, tačiau ta kelionė man iki šiol yra palikusi labai šviesius atsiminimus – apie vasarėjantį Vilnių, saulėtą Bernardinų parką ir mano svajones, kad galbūt kažkada galėsiu gyventi toliau nuo tėvų ir būti savarankiška su mažiau nerimo. Po trejų metų Vilnius tapo mano namais“, – sako ji.

Visi jausmai yra normalūs

Dabar Gabija su nerimu apsiprato, nors atsakymų, kaip priimti save nerimaujančią, dar nerado:

„Dažnai keliame sau labai didelius jausminius reikalavimus – visada jaustis pakiliai, produktyviai – tada savimi džiaugiamės. Kai jaučiamės liūdnesni, nerimastingi, sutrikę – imam savęs nekęsti, kitaip sakant mušam jau ir taip gulintį. Bet juk kai jaučiamės blogai – esame verti dvigubai daugiau meilės, o ne mažiau.

REKLAMA

Todėl tai bandau sau priminti kiekvieną kartą, kai ir vėl jaučiu stiprų nerimą. Prisimenu, kad nerimas – signalas ir jis nėra „tiesiog“. Pabandykime į tą „tiesiog“ įdėti truputį turinio ir konteksto – kas šiandien ar šiuo metu vyksta mano gyvenime, kur jaučiuosi gerai, o kur – man sunku, skaudu ar pikta“.

Kai mintys tampa labai įkyrios, ji tiesiog rašo – be taisyklių, be išankstinių lūkesčių. Apie savo nerimą ji pasakoja ir „Instagrame“ – skatina žmones išsinerti iš nerimo ir parodo, kad su šiais pojūčiais suduria beveik visi.

Gabija atskleidžia, kad sulaukia gausybės žinučių iš kitų žmonių, kurie prašo patarimų, kaip kovoti su juos kankinančiu nerimu.

„Mane labiausiai paveikė tos žinutės, kuriose atsispindėjo palaikymo trūkumas, artimųjų nesupratimas. Mano šeimoje visi mažiau ar daugiau patiria nerimo, mes apie tai dalijamės vieni su kitais, o juk pasidalintas skausmas tampa dvigubai mažesnis. Todėl man buvo šokas išeiti iš savo „nerimautojų“ burbulo ir susidurti su skaudžia realybe, kur nerimas yra stigmatizuojamas, nurašomas, nuvertinamas ir nevertinamas kaip stiprus, skaudus ir sunkus išgyvenimas.

Dažnai sakoma, kad nerimas yra šių laikų pandemija. Man – tai mūsų laikmečio, kuriame žmonės turi kažką daryti, kad būtų vertingi, atributas. Kaip tu nejausi nerimo, kai šiuo metu socialiniuose tinkluose gali matyti pusės žemės gyventojų kasdienybę, jų tobulybės ir įspūdžių kolekcionavimą, kai gali daugiau nei žinai, ko nori. Todėl nerimastinga visuomenė, man atrodo, yra mūsų laikų problema, kurios egzistavimas paskatino mane kurti @isnerkisnerimo, dalintis savo istorija. Svarbu vis labiau atsigręžti į psichologinės sveikatos gerinimą bei švietimą“, – sako ji.

Netarnaukite nerimui

Susiduriantiems su panašiomis emocijomis Gabija pataria prisiminti, kad taip nesijausite visada – jūs nesate nerimas ir neturite jam dirbti.

„Kai nerimauji, įsivaizduok, kad esi draugas, kuriam norėtum pagelbėti. Žiūrėti į save su meile ir prisiminti, kad viskas – žingsneliais, nebūti sau blogiausiu vadovu ir pikčiausiu diktatoriumi. Blogiausias dalykas, ką galite daryti, kai nerimaujate – tai bandyti atsipalaiduoti. Tačiau jūs galite pastebėti, kad nerimaujate ir pagalvoti „ooo, įdomu, tačiau mintys ir jausmai – nėra faktai“. Tai, kaip jūs jaučiatės, nepasako, kas jūs ir koks esate, ar ką turite daryti.

Kai mane ima valdyti nerimas, einu pasikalbėti su žmonėmis, kuriais pasitikiu. Tada išlendu iš savo tunelinio mąstymo ir šiek tiek lengviau atsikvepiu. Labai svarbu sau pasakyti, kada jau nerimas trukdo gyventi ir kreiptis į specialistus.

Svarbiausia atrasti tai, kas jums jaučiasi gerai ir aklai nesivadovauti net ir mano rekomendacijomis. Ir, kaip visada sakau – jei nerimauji, vadinasi esi gyvas, o tai išties didelė proga džiaugtis“, – šypsodamasi pokalbį užbaigia mergina.


Rašyti komentarą...
L
Lina
2021-04-11 20:43:47
Pranešti apie netinkamą komentarą
Pazistamas jausmas.
Atsakyti
-2

H
Henrikas
2021-04-11 21:10:52
Pranešti apie netinkamą komentarą
Ir man tas pats
Atsakyti
-2

N
No problem
2021-04-11 23:26:49
Pranešti apie netinkamą komentarą
Manau nežinai, kas čia per liga.. Baisus žmogus esi.
Atsakyti
-4

SKAITYTI KOMENTARUS (6)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų