Naujienų portalui tv3.lt sodybos įsigijimo ir atnaujinimo istoriją papasakojo Gražvydas Kontaras. Jis atskleidė, kad jiedu su Elzbieta anksčiau jau buvo „ragavę“ didmiesčio gyvenimo, tad norėjo erdvės, kuri būtų skirta tik jiems ir pripildyta meilės, bendruomeniškumo bei nuoširdumo.
Didmiesčiuose pajuto žmonių susvetimėją
Gražvydo pasiteiravus, kaip judviejų su Elzbieta gyvenimas atrodė iki atsikeliant gyventi į sodybą, jis pasakojo, kad jiems teko pagyventi tiek pajūryje, tiek sostinėje.
Savo jaunas dienas jie abudu leido Klaipėdoje, o vėliau persikėlė gyventi į Vilnių. Taip kelis kartus „pasimatavus“ abu miestus, po studijų Vilniuje buvo nuspręsta grįžti gyventi į Klaipėdą.
„Klaipėdoje mes kokius penkis metus pragyvenome daugiabutyje. Šiame mieste dirbdavome, o savaitgaliais išvykdavome. Mums nepatiko gyventi Klaipėdoje, mes ten neradome savęs, tad vis stengdavomės ištrūkti į gamtą, į miškus“, – pasakojo Gražvydas.
Pagrindinė priežastis – sutuoktinių pora norėjo užsiimti amatais. Pasak Gražvydo, bute tai realizuoti buvo labai sunku, reikėjo erdvės.
„Ten buvo sovietinis butas, tad sienos kiauros. Jei tik vakarais kažką darydavai, tai jau į radiatorius kaimynai barbendavo, kad triukšmaujame.
Taip pat mes norėjome auginti gyvulius, bet negi tu balkone vištas laikysi? Nu nelaikysi, nėra kaip ir kur“, – dar viena priežastimi dalijosi pašnekovas.
Pasak jo, taip pat didmiestyje nebuvo lengva susirasti savo bendruomenę. Anot jo, kartu su žmona jiedu netruko pastebėti, kad bendravimas ten – tik paviršutiniškas.
Gražvydas tikino, kad ne kartą atkreipė dėmesį į tai, jog kiekvienas didmiestyje visuomet žiūri tik savo gyvenimo, tad megzti ryšius buvo sunku.
„Taip supratome, kad norime gyventi atskirai nuo žmonių, netgi vienkiemyje. Nenorėjome su žmonėmis bendrauti, nes nesimegzdavo ryšys.
Atrodydavo, kad žmonės gatvėje yra vienokie, o įėję į savo butus – visiškai pasikeisdavo. Tai stipriai kirsdavo, nes iš pradžių norėdavosi su kažkuo bendrauti, bet po tokių patirčių norėjome nuo visų šių žmonių pabėgti“, – prisipažino jis.
Praėjo ilgą kelią surandant sodybą
Neilgai trukus sutuoktiniai suprato – jiems reikia persikelti gyventi į vienkiemį. Gražvydas aiškino, kad tuo metu su Elzbieta jie pasidarė sodybos kriterijų sąrašą.
Šis sąrašas buvo tikrai nemažas – pora norėjo seno vienkiemio, sodybos, kurią būtų galima remontuoti, nenorėjo arti kaimynų, svajojo apie šalia esantį natūralų gamtos telkinį, mišką, norėjo, kad juos suptų ne plyni laukai, o išskirtinis gamtos reljefas, o šalia – jokio žvyrkelio.
„Esame išgirdę, kad čia nesąmonė, kad tokių dalykų nėra, kaip mes čia be kelio... Iš tiesų mums norėjosi savos oazės, tad tokie buvo mūsų tikslai“, – kriterijus pakomentavo Gražvydas.
Jis neslėpė, kad paieškų procesas užtruko. Jiedu su Elzbieta pernelyg nuo pajūrio nutolti nenorėjo, o sodybų skelbimų buvo visai nedaug. „Kuo giliau ėjome į mišką, tuo labiau supratome, kad grybų nėra“, – sakė Gražvydas.
Pasak jo, visi skelbimai būdavo arba pernelyg brangūs, arba toli nuo gimtojo krašto, tad paieškos truko penkerius metus.
Jis pridėjo, kad jiedu su Elzbieta, nors niekuomet nebuvo tokie atviri bendravimui, tačiau netgi pradėjo važinėtis po aplinkines apylinkes Žemaitijoje ir ieškoti norimos sodybos.
„Mes pasidarėme skelbimų, klijuodavome juos kaimeliuose, miesteliuose, vietinėse parduotuvėlėse. Juk jeigu kažką norėdavai sužinoti, tai reikdavo klausti pas kaimo pardavėjas, jos viską žinodavo. Tad klausdavome, gal kas planuoja ką parduoti.
Mes vis pamatę kokią ir tinkamą sodybą eidavome pas gyventojus pasiklausti, pasikalbėti“, – sakė jis.
Po tokių ilgų paieškų jiedu skelbimų puslapyje rado pasibaigusio galiojimo skelbimą. Pamačius jį pora nieko nelaukė – susėdo į automobilį ir išvažiavo.
Gražvydas pasakojo, kad iki sodybos nebuvo įmanoma privažiuoti, tačiau jiedu apylinkėse sutiko moterį, kuri sutiko pasidalinti skelbimą įdėjusio žmogaus kontaktais. Taip į jų rankas papuolė Purvaičių kaimo sodyba.
„Įdomu tai, kad jauni žmonės iš Klaipėdos norėjo ją pirkti, bet jie su pardavėju kažko susiginčijo ir pirkti atsisakė. Taip mes susitarėme nupirkti šią sodybą, mums pasisekė.
Kai atvažiavome, supratome, kad mums ten patinka, ten ir įsikursime“, – apie pradžią su šypsena veide kalbėjo Gražvydas.
Įsigijo bene 250 metų sodybą
Pasiteiravus pašnekovo, koks vaizdas sodyboje pasitiko juos su Elzbieta, jis tikino, kad magiškas. Pasak jo, vieta turėjo savitą aurą, kuri jiems labai patiko.
„Vieta mus pakerėjo, buvo gera ten būti. Dauguma tokių sodybų būdavo stipriai apleistos, griūnančios, atrodo, kad nieko iš jų nebūdavo likę, o čia atėjome, ji atrodė geros būklės.
Atrodė, kad va tuoj išlįs kokia bobulytė iš namo ir pasisveikins, nors joje jau šešerius metus niekas negyveno. Tad mes perpirkome tą sodybą“, – dalijosi jis, pridurdamas, kad sodybos aplinka taip pat buvo pakankamai gerai prižiūrima.
Gražvydas atskleidė, kad jiems su Elzbieta patiko ne tik sodybos išvaizda, tačiau ir jos istorija. Pasak jo, sodyba buvo užregistruota dar 1780 metais.
„Anksčiau gyventojai ten nesikeitė, gyveno tik viena giminė, tad mes po jų esame antri. Tai buvo tikrai įspūdinga. Ypač smagu, kad ta troba vis dar egzistuoja, kad joje buvo gyvenama bene iki šiol.
Paaiškėjo, kad anksčiau tai buvo turtingo ūkininko sodyba, anksčiau čia stovėjo kur kas daugiau pastatų“, – sakė jis.
Gražvydas pridūrė, kad jau tvarkant namą paaiškėjo, jog sodybos statymo metu namą sudarė du kambariai ir virtuvė, o likę kambariai buvo pristatyti vėlesniu laiku.
Pasak jo, senovėje tai buvo įprasta, nes didėjant šeimai, keičiantis žmonių skaičiui, reikdavo didesnių gyvenamųjų patalpų.
Gyvenimo sodyboje pradžia nebuvo lengva
Purvaičių kaimo naujakurių po sodybos įsigijimo laukė dar ilgas ir tolimas kelias siekiant įsikurti tokius namus, kuriuose būtų patogu gyventi.
Gražvydas pasakojo, kad dar pusmetį po sodybos įsigijimo jiedu su Elzbieta važinėdavo savaitgaliais iš Klaipėdos į Plungės rajoną tvarkytis, vis tik po to suprato, kad norint greitesnių rezultatų, reikia būti vietoje.
„Vėliau gavau darbą Plungėje ir mes ryžomės persikelti gyventi į sodybą. Supratome, kad yra kaip yra, reikia joje gyventi.
Kol kėlėmės ten nieko nebuvo – tik elektra ir vanduo. Sienos kiauros, langai perpučiami. Žiemos buvo šaltos, gyvenom taip, kaip anksčiau žmonės gyveno.
Rytais pasikurdavome pečių, o komfortiška temperatūra namuose būdavo 10 laipsnių šilumos“, – atskleidė Gražvydas, pridurdamas, kad taip jiedu pragyveno maždaug dvejus-trejus metus.
Vis tik, kadangi daugiau laiko leido sodyboje, jiedu taip pat galėjo daugiau į ją investuoti bei skirti jai laiko.
Pasak Gražvydo, dabar gyvenimas joje, palyginus, tikra pasaka, nes yra įvestas vanduo, įrengtas tualetas, namas aptvarkytas iš pagrindų.
„Dabar mes esame labai daug pasidarę, nors kiti galbūt sakytų kitaip. Vis tik mes susitvarkėme, stabilizavome namą, sutvarkėme pamatus, apšildėm sienas, pakeitėme langus. Aišku, langus darėme beveik tokius pat, kaip anksčiau, pagal užsakymą, kad išlaikytume autentiką.
Dar sudėjome stogą, norėjome skiedrinio, bet jis galėjo ilgai nelaikyti, tad teko statyti skardinį stogą, padarėme moderniai“, – teigė pašnekovas.
Dabar susikūrė savo šeimos oazę
Šiuo metu, pasak Gražvydo, jiedu su Elzbieta džiaugiasi. Pasak jo, vien galėjimas nueiti į tualetą ar apsiprausti namuose jiems reiškia komfortą.
Į laiką, kuomet teko nemažai pavargti sodyboje siekiant didesnio gėrio, jis žiūri pozityviai. Pašnekovas teigė, kad tai buvo tikras nuotykis.
„Pojūčiai buvo įdomūs, su tuo gyventi mums anksčiau nebuvo tekę, tad kai taip pagyveni kokius metus, tai įdomu.
Tampi mažiau išrankus, vertini tai, ką gauni, atsiranda daugiau drąsos. Tada kitų nepatogumų nebesureikšmini, bet, žinoma, per laiką tai išvargina.
Paskutinius metus jau buvome nuo to pavargę, bet vis tik mums pavyko pasigerinti kasdienybę“, – šyptelėjo jis.
Pasiteiravus pašnekovo, kokių patarimų turėtų kitiems, kurie svajoja įsigyti ir restauruoti seną sodybą, Gražvydas ragino atkreipti dėmesį į kelis aspektus.
Pirmiausia, jis siūlė išsigryninti, ko norima iš sodybos. Pasak jo, svarbu žinoti, ar joje bus tik vasarojama, ar ir gyvenama.
Taip pat pašnekovas pabrėžė, kad toks projektas – ne investicija. Anot jo, iš finansinės pusės tuo užsiimti neapsimoka, tačiau jiedu su Elzbieta atrado savo vietą, kurioje jautėsi laimingi.
„Iš tiesų, čia dar yra daug klausimų, bet patarčiau iškart įsivertinti savo jėgas – lėšas, jėgas, norą ir tai, ar aplinka padėtų. Gali greit rankos nusvirti, nes toks projektas reikalauja daug specifinių žinių, negalima visko daryti atmestinai.
Mes tam ruošėmės, buvome nusiteikę, kad mums niekas nepadės, turėsim patys darytis. Jei padės kas – smagu.
Na, ir svarbu nusiteikimas. Jeigu einate kaip šeima, kaip partneriai, bet vienas nori labiau, o kitas mažiau, tai tada žmonės pavargsta, patogumas vis tik tampa svarbesnis. Visa tai normalu, nes procesas atnaujinimo link – tikrai sudėtingas“, – paaiškino ir užbaigė pokalbį jis.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
