Jau tapo įprasta, kad artėjant Mėnulio arba Saulės užtemimams Lietuvos žiniasklaidoje pasirodo gausybė rašinių vadinamosios astrologijos tema. Juose žmonės įspėjami apie esą artėjančius įvairius poveikius jų savijautai, sveikatai, gerbūviui ir net likimui. Ką apie tokius pranešimus mano paklausėme žinomą etnoastronomą Joną Vaiškūną, daugelį metų tyrinėjantį žinių apie dangaus šviesulius apraiškas kultūroje.
Ypatingas ženklas
J. Vaiškūnas patvirtino, kad nuo seno Saulės ir Mėnulio užtemimus žmonės sureikšmindavo kaip ypatingą ženklą, kurio buvo būtina paisyti. Senojoje pasaulėžiūroje ir tradicinėje kultūroje užtemimams bei kitiems dangaus reiškiniams buvo priskiriama tam tikra dvasinė religinė prasmė, pasirodantys ženklai priversdavo žmogų susimąstyti apie savo gyvenimą, elgesį, primindavo ūkines, dorovines ir dvasines visuomenės narių priedermes.
Pasak J.Vaiškūno, dabar gyvendami moksline pasaulėžiūra grindžiamoje žinių visuomenėje sureikšminančioje objektyvias, mokslo žiniomis grįstas tiesas ir astrologai bando prie to derintis, tad naudodamiesi šiuolaikinio mokslo sąvokomis dažnai mėgina astrologines žinias savotiškai objektyvizuoti, taip diskredituodami ir pačią astrologiją kaip atskirą įdomią pažintinę sistemą.
Šiuolaikinis išsilavinęs žmogus turėtų skirti astrologiją nuo astronomijos. Astronomija kalba apie fizinius reiškinius, tarkime Mėnulio užtemime astronomas temato tik Žemės šešėlio slinkimą Mėnulio paviršiumi, o astrologas siekia sureikšminti šį fizinį reiškinį priskirdamas jam tam tikrą mistinę, dvasinę, religinę reikšmę. Visuomenė priimanti šias reikšmes Mėnulio užtemimą išgyvena kaip savotišką ženklą – gebantį veikti mintis, nuotaiką, elgesį. Taip atsiranda užtemusio Mėnulio poveikis žmogui.
– Vadinasi poveikis yra ir į jį reikia atsižvelgti?
– Jei užtemimas laikomas ženklu ir visuotinai priimamas kaip ženklas, tuomet jis veikia visuomenę. Veikia taip kaip veikia raidės knygoje, kelio ženklai ir kitos ženklinės sistemos. Akivaizdu, kad bet kurių ženklų, taigi, ir dangaus ženklų, poveikis yra ne fizinis – o prasminis-sutartinis.
Ar ne juokinga būtų jums išgirsti, kad dabartinį mūsų gyvenimą palengvinantys ženklai – raidės knygoje, arba kelio ženklai – spinduliuoja galingas „energijas“, kuria stiprius „laukus“, atveria „karmines čakras“ ir panašiai įtakoja mūsų likimą?
Tuo tarpu didžioji žiniasklaida pilna tokių kliedesių.
Ar verta abejoti tuo, kad galimi technikos gedimai liepos 7 d. tikrai įvyks? Neverta – būtinai įvyks. Bet po šios „astrologės“ pranašystės – visiems jau bus aišku, kodėl jie įvyko ir kas gi teisus – J. Vaiškūnas ar L. Žukienė. Beliks tik plačiai išviešinti šią išsipildžiusią pranašystę paklausių naujienų ištroškusioje žiniasklaidoje ir nieko nerašyti apie tuos, kuriems niekas nesugedo, o gal net pasitaisė ir viskas gerai baigėsi…
Na o kas išdrįs prieštarauti tokiems „astrologės“ išaiškinimams, kad rugpjūčio 7 d. dalinis Mėnulio užtemimas primins, kad „reikėtų būti atidesniais keliuose, daugiau dėmesio skirti mažiesiems…“? Dar papildyčiau: „vyrams – nesmurtauti prieš moteris ir vaikus, viršininkams – nežeminti pavaldinių, laisvo elgesio moterims – neištvirkauti, Seimo nariams ir vagims – nevogti…“ Nes blogai baigsis.
Ženklų paskirtis
Viskas čia būtų tvarkoje. Pranašautojas naudodamasis ženklais (dangaus šviesuliais, kortomis, kavos tirščiais, debesų išvaizda ir tt., kas kam prie širdies) paragina mus stabtelėti, rasti laiko susimąstymui apie kasdienes mūsų žmogiškąsias priedermes ir amžinąsias vertybes, siekia pristabdyti mūsų svaigų lėkimą ir atvesti į protą, kol dar nesustabdė policininkas, daktaras ar Giltinė… Ir tai tiesa, jei pristabdysime arklius, pasėdėsime ir pamąstysime, daug ką suvoksime, daug ko išvengsime, daug ką patirsime. Ženklai atliks savo paskirtį. Tikras pranašautojas tai žino ir jo pranašystės yra švarios, grindžiamos tos srities ženklų sistema, nustatytomis jų naudojimo taisyklėmis ir žmonių bei visuomenės lūkesčiais ir poreikiais.
Bėdos kyla tada, kai šiuolaikinių gamtos mokslų autoriteto slegiamas pranašautojas pradeda savo veiklą objektivizuoti ir legitimizuoti, bandydamas ją pridengti šiuolaikinio mokslo sąvokomis. Tuomet ir paaiškėja, kad toks „astrologas“ neišmano ne tik astronomijos ir fizikos mokslų, bet ir pačios astrologijos mokymo.
Štai, kad ir cituotoji „astrologė“ L. Žukienė, mėgindama sureikšminti dalinio Mėnulio užtemimo poveikį, pasitelkia fizikos mokslo sąvoką „energija“ ir pažada mums „stiprių energijų laiką (!)“. Įdomu, kokias „energijas“ ir kaip išmatavo šį pranašė menkai išmananti ne tik fiziką, bet ir astronomiją. Tai aišku jau iš pirmųjų „specialistės“ sakinių apie jos aptariamą rugpjūčio 7 d. dalinį Mėnulio užtemimą:
– Taip, bet juk sakoma, kad astrologija senas mokslas, sukaupęs daug žinių apie dangaus kūnų ir žmogaus ryšį. Jūs pats tuos ryšius juk tyrinėjate ir dažnai apie tai kalbate ir rašote žiniasklaidoje?
– Pirmiausia turėtume šiandien aiškiai skirti mokslinę veiklą nuo kitų žmogaus pažintinių veiklų. Astronomija yra mokslas tiriantis dangaus kūnus ir Visatą. O astrologija – tai sena žmogaus pažintinės veiklos sritis, kilusi iš senosios pasaulėžiūros, kurios esmę sudarė dangaus ženklų aiškinimas, o ne dangaus kūnų tyrimai.
Pabrėžiu, ženklų – ne dangaus kūnų. Ženklai reikšmingi mums ne kaip fizinė, o kaip kultūrinė – informacinė tikrovė. Kai kas nors yra ženklu – tai reiškia, kad tam dalykui priskiriama tam tikra svarbi žmogiškoji perkeltinė prasmė, dėl to už ženklo ir jį įkūnijančio materialaus reiškinio slypi nešantis žinią kultūrinis turinys. Fizinę realybę tirianti astronomija jau seniai atsiskyrė nuo astrologijos. Ir nevalia dabar painioti šių dviejų pažintinių sistemų – ezoterinės ir gamtamokslinės.
Astrologas žmogiškąją prigimtį ir santykius tarp žmonių aiškinantis per dangaus ženklus gali tai daryti itin meistriškai ir tobulai visai neišmanydamas šiuolaikinės astrofizikos, nes jo veiklos tikslas – ne dangaus kūnų fizinės raiškos, o vaizdžiai tariant, mūsų žmogiškosios prigimties, mūsų gyvenimo sėkmės gairių nustatymas ir skelbimas naudojantis tam skirtais astrologiniais terminais ir ženklais.
Tad astrologija yra įdomi ne tik kultūros istorikui, antropologui, mitologui, bet ir psichologui, kaip sena pažintinė mūsų žmogiškosios kultūros veiklos sritis, kaip žmogaus bandymas kosmografiją ir ciklišką dangaus šviesulių dinamiką pritaikyti žmogaus medžiaginio ir dvasinio gyvenimo poreikiams tenkinti.
Antra vertus, išmanant šio seno amato taisykles, įmanoma ir šiandien užsiimti specifinių šios srities žinių panaudojimu šiuolaikinio žmogaus pažintinių poreikių tenkinimui. Bėdos atsiranda tada, kai šiuolaikinis astrologas žinias apie „dangaus ženklus“ nejučia pradeda maišyti ir skiesti jo menkai išmanomomis astrofizikos mokslo žiniomis apie „dangaus kūnus“ bei religinių žinių nuotrupomis.
Tada čia atsiranda „energijos“ ir „laukai“, „gravitacijos“ ir „perturbacijos“, „bangos“ ir „fluidai“, „karminiai mazgai“ ir „čakros“… Visi savo srities pažintinėse sistemose buvę reikšmingi terminai galiausiai sulydomi į vimdančio pseudomokslo surogatą, kuriuo mūsų smegenis ir maitina šiuolaikinė Lietuvos žiniasklaida, kurioje vis tyliau skamba mokslininkų balsas, kad Mėnulio užtemimas „jokių energijų neaktivizuos“ ir „čakrų neatidarys“.
