Iškeliavo gyventi ir dirbti į Kiprą
Naujoji Akmenė Ritai laimės neatnešė, o nuolatinis pojūtis, kad yra stebima, ragino ją kuo greičiau iš ten bėgti. Rita norėjo dirbti masažuotoja, nes juto, kad tai jos pašaukimas, o jai nuolat buvo siūloma susirasti darbą fabrike.
„Aš nenorėjau dirbti fabrike. Aš mokiausi masažo, dirbau šį darbą, myliu šį darbą. Man atrodė, kad niekas nesupranta, ko aš noriu iš gyvenimo“, – dalijosi ji.
Kadangi per Jehovos liudytojus Rita susipažino su nekilnojamojo turto agente, vieną dieną ji pamatė, kad moteris paskelbusi akciją, jog kažkas gali laimėti kelionę ir tris dienas pagyventi jos viloje Kipre. Užsiregistravusi šiai avantiūrai pašnekovė netrukus sulaukė šios moters žinutės: „Rita, tu laimėsi“.
„Man buvo labai keista, klausiau, iš kur ji tai žino, bet tuo metu buvau tokioje situacijoje, kad griebiausi bet kokios galimybės. Galvojau: gal tai ženklas, gal reikia važiuoti, nes tuo metu jau nebegalėjau normaliai gyventi Naujojoje Akmenėje“, – sakė ji.
Priėmusi sprendimą vykti į Kiprą Rita į jį žiūrėjo rimtai – vaikų mokykloms ir darželiams pranešė, kad nuo rudens jie ugdymo įstaigų nebelankys. Pašnekovė turėjo leistis į savo pirmąją kelionę į užsienį.
Nors atvykus į Kiprą pašnekovę šalis sužavėjo – skirtingos tautos, įvairios kultūros ir žmonės, tačiau visai netrukus paaiškėjo, kad viskas klostysis ne taip, kaip ji įsivaizdavo.
„Iš pradžių galvojau, kad būsiu priimta kaip artima viešnia, galvojau, kad bus tam tikra pagalba, palaikymas, bet greitai supratau, kad viskas atrodys kitaip. Po kelių dienų pasidarė aišku, kad turiu pati spręsti, kur gyvensiu, ką valgysiu ir kaip išsilaikysiu. Aš net anglų kalbos normaliai nemokėjau, nebuvau pasiruošusi tokiam savarankiškumui“, – pasakojo ji.
Didžiausios pagalbos sulaukė iš moters, pašalintos iš Jehovos liudytojų bendruomenės
Išėjusi iš šių namų Rita su dviem vaikais buvo atsidūrusi keblioje padėtyje – nei darbo, nei namų, nei kalbos. Ji pasakojo, kad teko spręsti buitinius klausimus, tvarkyti dokumentus, rūpintis vaikais, o viso to atrodė per daug. Vis tik lemtingu metu pagalbos ranką jai ištiesė buvusi Jehovos liudytoja.
„Aš nenoriu viešinti jos vardo, nes labai gerbiu jos privatumą, tačiau būtent ji man ištiesė pagalbos ranką. Tuo metu buvau atskridusi su vaikais ir turėjau gal šimtą eurų, daugiau nieko. Lietuvoje būčiau pasakiusi, kad man padės broliai ir sesės, tuo tikėjau visa širdimi.
Kai baigėsi tos trys dienos, kurias buvau laimėjusi, supratau, kad reikia galvoti, kas bus toliau, o tada prisiminiau tą moterį ir jai paskambinau. Ji pasakė: „Rita, sėsk į autobusą. Atvažiuok. Aš tave pasitiksiu.“
Ji mane priėmė labai šiltai. Aš buvau pripratusi girdėti, kad pašalinti žmonės yra blogi, pavojingi, kad su jais negalima bendrauti, o čia atsitiko priešingai. Ji mane apsikabino su ašaromis akyse. Pasakė: „Ritute, priimsiu tave. Jeigu reikės, ir ant grindų miegosim, kažką pasitiesim, kažką sugalvosim.“
Ji pati buvo labai daug išgyvenusi, pašalinta iš bendruomenės dėl rūkymo. Pasakojo, kad po pašalinimo daug žmonių su ja nutraukė ryšius, o ji liko viena svetimoje šalyje“, – pasakojo ji.
Nors pagalbos ranką jai ištiesė nebe bendruomenės narė, Rita vis dar giliai širdyje palaikė organizaciją ir ją gynė. Savo pagalbininkei pašnekovė sakydavo, kad reikia stengtis ir sugrįžti į organizaciją.
„Tuo metu aš dar nebuvau pasiruošusi visko matyti taip, kaip matau dabar. Tuo metu dar tikėjau, kad ten yra mano tikroji šeima. Pamenu, kai nuėjau į Jehovos liudytojų bendruomenę Kipre. Atėjau ir sakiau: „Broliai, sesės, aš esu viena su dviem vaikais. Gyvenu pas pašalintą žmogų, man reikia pagalbos.“
Aš tikrai tikėjau, kad kažkas pasakys: ateikite i pagyvenkite pas mus, bet neatsirado nė vieno žmogaus. Jie man pasakė, kad dar reikia įsitikinti, ar aš tikrai esu Jehovos liudytoja. Buvau šoke.
Pasakiau jiems, kad du dešimtmečius buvau organizacijoje, giesmes moku atmintinai, pasikrikštijau, tarnavau, veikiau jų labui, o jie pasakė tik tiek, kad susisieks su Lietuva, bus tikrinami dokumentai, ataskaitos, ar tikrai priklausau bendruomenei. Man tai pasirodė absurdiška“, – dalijosi Rita.
Ryžosi nutraukti savo ryšius su bendruomene
Šis susitikimas ir bendruomenės narių abejingumas tapo rimto Ritos nusivylimo priežastimi. Ji pasakojo, kad negalėjo patikėti, jog tariami jos broliai ir seserys atsuko nugarą motinai su dviem vaikais.
Vis tik pašnekovė dar bandė kreiptis pagalbos į organizaciją. Ji sakė, kad ieškojo darbo, būsto, nes su padėjusia moterimi gyveno labai kukliai. Iš bendruomenės prašė elementarių dalykų – ryžių, cukraus, makaronų, kad vaikai turėtų ką valgyti.
„Atsakymas buvo toks: „Mes nežinome, ar jūsų šaldytuvas tikrai tuščias.“ Man tai nuskambėjo kaip pasityčiojimas. Sakiau, atvažiuokit ir pažiūrėkit, patikrinkit – atidarysiu šaldytuvą, atidarysiu spinteles, parodysiu.
Man buvo labai skaudu, nes tuo metu jau buvau daugiau nei dvidešimt metų organizacijoje. Skelbiau, tarnavau, gyvenau pagal visas taisykles ir staiga supratau, kad jiems esu niekas.
Tada viduje kažkas galutinai lūžo. Pamenu, pagalvojau apie palyginimą iš Biblijos apie gerąjį samarietį. Praėjo vienas, praėjo kitas, nepadėjo, o pagelbėjo tas, iš kurio pagalbos niekas nesitikėjo. Lygiai taip buvo ir mano gyvenime.
Man padėjo ne tie žmonės, kurie visą gyvenimą kalbėjo apie meilę ir brolybę, o padėjo žmogus, kurį organizacija laikė netinkamu. Po to pokalbio pasakiau: „Aš jums daviau pakankamai laiko pasitaisyti. Dabar jau viską supratau.“ Ir tada prasidėjo mano galutinis atsitraukimas“, – kalbėjo ji.
Tuo metu pašnekovė daug mąstė apie prabėgusius metus organizacijoje – tėvų mirtis, vyro mirtį, santykio su savo šeima nebuvimą. Ji atskleidė, kad viskas pamažu pradėjo dėliotis į vietas ir tuos pačius dalykus ji pamatė kitomis spalvomis.
Rita prisipažino, kad buvo keista pranešti apie tai, kad nebenori turėti su organizacija nieko bendro, nes visą laiką ji gyveno baimėje, kad kažką padarys ne taip.
Tik pranešusi apie išėjimą ji tikino pamačiusi, kaip greitai gali nutrūkti ryšiai su organizacija, su kuria buvo bendrauta daugiau nei 20 metų. Rita pasakojo, kad netgi prašė oficialaus patvirtinimo apie savo išėjimą, norėjo galutinai užantspauduoti šio gyvenimo etapo baigtį.
„Žinoma, kartais dar sulaukdavau skambučių ar kvietimų į renginius, bet man jau buvo aišku, kad nebegrįšiu. Po tiek metų pirmą kartą norėjau gyventi savo gyvenimą. Priimti savo sprendimus. Nebegalvoti, ką apie juos pagalvos bendruomenė“, – sakė ji.
Labiausiai gaila dėl dukters
Šiuo metu išėjimą iš bendruomenės Rita vertina kaip reikšmingiausią savo sprendimą, nes turėjo šansą susikurti save iš naujo. Ji dalijosi, kad žmonės, kurie nėra gyvenę tokioje sistemoje, retai kada supranta, ką reiškia tokia patirtis.
Ji aiškino, kad tarsi vaikas ėmėsi pirmųjų savęs kūrimo darbų – išmokti pasitikėjimo savimi, išmokti pačiai priimti sprendimus be bendruomenės nuomonių. Visa tai buvo naujas ir dar nepažintas pašnekovės pasaulis.
„Dabar jaučiuosi kitaip. Dirbu savo mylimą darbą, pati planuoju savo laiką, pati atsakau už savo gyvenimą. Nebereikia nuolat aiškintis, kodėl kažko nepadariau ar kodėl kažkur nenuėjau. Pirmą kartą gyvenime jaučiu, kad pati esu savo gyvenimo šeimininkė“, – džiaugėsi Rita.
Tiesa, ji pridėjo, kad suvokti, jog vaikams, o ypač vyresniajai dukrai, reikėjo praeiti tikrą pragarą dėl mamos Jehovos liudytojos, yra sunku. Ji pasakojo, kad kai dukra buvo maža, Rita visa širdimi tikėjo, kad dėl jos daro visa, kas yra geriausia, veda ją teisingu keliu, vis tik suaugusi dukra pasidalijo savo patirtimi.
„Ji man pasakė: „Mama, aš nenorėjau būti skelbėja. Aš tai dariau dėl tavęs ir dėl brolių spaudimo.“ Man buvo labai sunku tai išgirsti. Vienas brolis buvo labai susitelkęs į ją.
Kadangi aš buvau našlė ir stengiausi pati būti aktyvesnė bendruomenėje, buvo nuolat kalbama, kad dukra irgi turi įsitraukti, skelbti, liudyti mokykloje.
Ji buvo labai jautri, labai uždara mergaitė, intravertė, o iš jos buvo tikimasi, kad ji eis pas žmones, kalbės apie Jehovą, neš žurnalus mokytojams ir bendraklasiams“, – sakė ji.
Dukra vėliau taip pat prabilo apie patyčias mokykloje iš bendraklasių, klasiokės netgi buvo ją užpuolusios, tačiau dukra mamai apie tai nepasakojo.
Pašnekovė dalijosi, kad tam tikrais keliais jos dukra bijodavo pareiti namo, nes bijojo kitų vaikų, o mamai išgirsti apie tokias patirtis buvo be galo sunku.
„Dabar dukros dažnai atsiprašau, sakau jai: „Atleisk man. Aš nežinojau.“ Bet man vis tiek skaudu. Kai išėjau iš organizacijos ir pradėjau skaityti kitų buvusių liudytojų istorijas, įvairias knygas, pradėjau daug ką suprasti kitaip.
Pamačiau, kiek dalykų anksčiau laikiau normaliais, nors jie tokie nebuvo. Tada supratau, kad ne tik aš gyvenau toje sistemoje. Joje augo ir mano vaikai“, – baigė pokalbį Rita.
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
