Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Lapkričio 11 diena nuo seno protėviams buvo labai svarbi – tai ne tik buvo paskutinioji rudens šventė ir priešžiemio pradžia, bet ir leisdavo nuspėti, kokia žiema laukia. Bažnytiniame kalendoriuje ši diena įrašyta Šv. Martyno vardu.

Lapkričio 11 diena nuo seno protėviams buvo labai svarbi – tai ne tik buvo paskutinioji rudens šventė ir priešžiemio pradžia, bet ir leisdavo nuspėti, kokia žiema laukia. Bažnytiniame kalendoriuje ši diena įrašyta Šv. Martyno vardu.

REKLAMA

Etnologas, profesorius Libertas Klimka pasakoja, kad ši diena parodydavo, kokia žiema laukia, o papročiai ir tradicijos buvo labai linksmi, tik gaila, kad vis dažniau pamirštami.

Pagal gamtą spėjo orus

Šv. Martyno diena – paskutinioji rudens šventė, kuomet visi rudens darbai pabaigti, derlius sukrautas į jam skirtas vietas ir lieka laukti žiemos.

„Apskritai Šv. Martynas yra tokia svarbi sezoninės orų kaitos riba, kad neretai vadinta ir paskutiniąja rudens švente. Po jos prasideda fenologų vadinamasis priešžiemis, iki susidarys pastovesnė sniego danga arba neatsileidžiantis gruodas“, – pasakojo L. Klimka.

Per svarbiausias metų šventes, senoliai atsisukdavo į gamtą – lapkričio 11 dieną ji parodydavo, kokia žiema laukia.

„Iš šios dienos orų būdavo spėjama žiemos pradžia. Ogi tokiu gražiu pastebėjimu: „Jei per Martyną žąsis ant vandens, per Kalėdas bus ant ledo. Ir atvirkščiai“. Taigi šiltas Martyno dienos oras žada šaltą žiemos pradžią“, – aiškino etnologas.

REKLAMA

Toji žąsis, apie kurią kalbama pastebėjime, būdavo kepama šventiniam stalui, su obuoliais ir džiovintomis slyvomis ir buvo tradicinis patiekalas, atsisveikinant su rudeniu. Valgydami žąsį žmonės taip pat spėdavo, kokia žiema ateis:

„Iš žąsies krūtinkaulio vėlgi galima paspėlioti apie žiemos orus: daugiau baltos spalvos – daugiau sniego ir speigų; daugiau rudos – atlydžių.“

Reikia sulaukti pirmojo sniego

Žvelgdamas į gamtoje matomus požymius, etnologas sako, kad lapkritis išliks niūrus – retai kada prasišvies saulė, dažnai gali pasirodyti smulkus lietutis.

„Panašiai gali būti – viena diena šiek tiek šviesesnė, o 2-3 tokios apniukusios, su smulkiu lieteliu. Toks lietus vadinasi „kiaulinis“, kai smulkiai lyja mažais lašeliais, o „kiaulinis“, nes jis vis tiek kiaurai persmelkia, pavyzdžiui, rūbus“, – pasakojo profesorius.

Kalbėdamas apie tai, kokia žiema laukia, žiūrint į šiandienos orus, etnologas sako, jog yra nemaža tikimybė, kad žiemos pradžios sulauksime su sniegu:

REKLAMA
REKLAMA

„Panašu, kad bus bent jau pradžia žiemos su sniegeliu, nes šiandien atrodo šiltas rytas toks palyginti, šalnos nėra. Nežinau, ar visur Lietuvoj, bet Vilniuje pliusinė temperatūra ir ledo ant balų nėra. Tai rodytų, kad Kalėdos jau gali būti ir baltos.“

Profesorius pasakoja, jog anksčiau sakyta, jog tikroji žiema ateina prabėgus mėnesiui po to, kai iškrenta pirmasis sniegas. Tiesa, tik tas, kuris neištirpsta vos iškritęs.

„Jeigu pirmas sniegas iškris šiom dienom, tada sakydavo, kad mėnesiui praėjus jau būna žiemiški orai, po pirmo sniego. Bet tas sniegas turi ne tai, kad krenta ir ištirpsta, bet bent dieną pabūna – tada jau ženklas kad po mėnesio bus rimtesnė žiema. Toks yra liaudiškas pastebėjimas“, – kalbėjo pašnekovas.

Tiesa, atėjusi žiema neturėtų kaustyti dideliu šalčiu – tą parodė Vėjų diena, minima rugsėjo 29-ąją.

„Vėjų diena nerodė, kad ypatingai šalta žiema būtų, gal tokia permaininga šiek tiek, su kontrastais. Gali būti kelios dienos ir šiltesnės ar kokia savaitė, bet kad ištisai tokia gili žiema, speiginga būtų, tai to nerodė“, – kokia žiema laukia sakė L. Klimka.

REKLAMA
REKLAMA

Paklaustas, ar senoliai turėjo kokį būdą nuspėti, kada iškris pirmasis sniegas, profesorius patikina, kad tokio liaudiško spėjimo nėra – per daug sunku nuspėti, kada iškris pirmosios snaigės, o ir kasmet jos pasirodo skirtingu laiku.

Šv. Martynas – paskutinis laikas atiduoti skolas

Ši diena buvo paskutinis terminams duoklėms ir skoloms atiduoti, dar gyvenant feodalinėje sanklodoje. Kadangi derlius nuo laukų nuimtas, aruodai pilni, pirmiausia atiduodama tai, kas priklauso kunigaikščiui ir dvarui.

„Grūdais taip pat atpildavo už visų metų triūsą malūnininkui, kalviui, račiui, visiems kitiems kaimo amatininkams. Ir net kaimo „bobutei“ – pribuvėjai. Per Šv. Martyną būdavo mokamas karčemų lankymo mokestis, susitariama dėl dvaro žemės nuomos“, – pasakojo profesorius.

Rinkti ir kaimo seniūnai, o jaunus vaikinus ir merginas jau samdydavo ūkio darbams. Įdomu tai, kad mediniuose liaudiškuose kalendoriuose ši diena žymėta dviejų besikapojančių gaidžių ženklų – gaidys kaime yra tvarkos simbolis. Etnologas sako, kad tame galime įžvelgti ir šilto bei šalto sezonų priešpriešą.

REKLAMA
REKLAMA

Viena iš Šv. Martyno dienos tradicijų – pjauti gaidį. Tai buvo auka dievybei, globojančiai gyvulius, krauju taškytos ir arkliams duodamos avižos, kad šie per žiemą būtų sveiki:

„Sėlos“ muziejuje Biržuose vienoje iš salių eksponuojamas labai įdomus suolas. Jo ornamentuotoje atkaltėje išpjaustinėtos tų švenčių simbolinės figūros: Šv. Jurgis joja žirgu, o priešais – Šv. Martynas, pasigavęs gaidį. Mat pabaigus laukų darbus, žmonėms nebereikės keltis „su gaidžiais“.

Šventės simboliu laikytas baltas oželis

Lapkričio 11-ąją pasibaigdavo piemenėlių darbai, paaugę vaikai ruošdavosi į mokyklas. Norėdami į šiltą mokyklos suolą, šie imdavosi bandyti greičiau prišaukti žiemą ir šalčius. Etnologas pabrėžia, kad anksčiau ši diena vadinta Baltojo oželio švente, būtent dėl vyravusių papročių.

„Tada piemenukai, kad greičiau pašaltų ir pasnigtų, imdavosi burtų: apie pamiškės beržą vesdavo baltą oželį ar ožką. Tai žiemos šauktuvės. Baltas beržas, baltas oželis – greit visur aplinkui nuo sniego bus balta... Du piemenys čiupdavo gyvulį už ragų, o mažiausią piemenuką užsodindavo raitą.

Veda, beje, būtinai tris kartus, ir ta kryptimi, kaip saulė eina aplink dangų. Atseit, spartina laiką, artina žiemą. Ir tikėdavo, kad rytoj, na vėliausiai už trijų dienų pasnigs. Kitur ožį tempdavo net aplink tris beržus ir devynis kartus – tie skaičiai iš archajiškojo mėnulio kalendoriaus. Tada vyriausias iš piemenų įsilipdavo į beržą ir sakydavo juokų pamokslą. Pradėdavo taip: „Vardan varnų, pilvan šarkų, vardan kiškių – lapatiškių, kakton – taukšt!”, – senąsias tradicijas primena L. Klimka.

apie gaidžius ir ožius pasakoja, o tai kokia bus ta žiema taip ir nepasakė, tik tiek, kad ,,nelabai šalta,,
Ačiū, gerb.profesoriui. Visada įdomiai paaiškina ir aprašo papročius. O kas nesupranta - jų pačių bėda.
Daug parašyta,bet konkrečiai nieko.Kad sniegas ištirpsta,ar pabūna keletą dienų,ką tai reiškia nereikia būti profesorių,visa tai girdėta.Bla,bla kaip visada.Taip ir nesupratau tai kokia bus žiemą.
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų