Iš svajonės apie japonišką krosnį gimė neeilinis projektas – namas iš molio, šiaudų ir žvyro, kuriame moteris gyvena jau apie 20 metų.
Nuo japoniškos krosnies iki molinio namo
D. Penkinski kelias į Gojaus kaimą prasidėjo ne nuo namo statybų, o nuo vienos išties ypatingos krosnies.
Kaip pasakoja menininkė, ši istorija prasidėjo nuo anagamos – senovinio japoniško keramikos pečiaus, kurio istorija siekia 2000–3000 metų.
„Tai yra malkinė krosnis, kuriai reikia daug vietos ir tūkstančių malkų, o pastatyti ją labai sudėtinga ir brangu. Tad aš ją pastačiau tiesiog viduryje lauko, kuriame anksčiau buvo auginamos bulvės“, – prisimena keramikė.
Šis sprendimas netrukus paskatino kitą – apsigyventi šalia krosnies. „Tai brangus ir didelis daiktas, kuriam reikia nuolatinės priežiūros. Negali jo tiesiog palikti likimo valiai“, – sako D. Penkinski.
Tuo metu visos jos santaupos jau buvo investuotos į krosnį, tad naują būstą reikėjo sukurti iš to, kas buvo pasiekiama. Taip gimė mintis lipdyti molinį namą – iš medžiagų, kurias menininkė gerai išmanė ir galėjo gauti bene nemokamai.
„Darbas su moliu yra tai, ką moku geriausiai, – nusijuokia pašnekovė, – todėl statyti namą būtent iš jo atrodė kaip akivaizdus sprendimas.“
Tiesa, molinio namelio idėja keramikės galvoje pirmą kartą užgimė dar anksčiau – su dukra bei žentu vaikštinėjant po mišką, kur stovėjo mažytis, apvalus molinis namelis, nulipdytas vienuolio.
„Bizen“ keramika
Krosnis anagama keramikei buvo reikalinga dėl specifinės keramikos rūšies, kuria ji norėjo užsiimti – Bizen. Tai itin sena japoniška technologija, kuria ji ypač žavėjosi.
„Į Panevėžį kartais atvažiuodavo meistrai iš užsienio, atveždavo savo darbus, ir man ta keramika labai patiko. Bet tuo metu net neįsivaizdavau, kaip man būtų įmanoma pačiai nuvykti į Japoniją jos mokytis“, – prisimena pašnekovė.
Lemtingas susitikimas su japonų meistru, kuris atvyko į Lietuvą mokyti anagamos technologijos, tarsi pakeitė jos gyvenimą.
„Iš pradžių nesupratau, kodėl jis sakė, kad labai sunku išmokti tokios keramikos, bet kai pati pradėjau ja užsiimti, supratau – tai tikrai labai sunki technologija“, – pasakoja moteris.
Namas, pastatytas rankomis
Mintis gyventi šalia krosnies greitai virto realybe. Tačiau statybos metodas, kurį pasirinko D. Penkinski, buvo tikrai neįprastas, ypač Lietuvos kontekste.
„Tokios statybos namų Lietuvoje niekas nestato ir net senovėje taip nestatė. Mes jį statėme be klojinių – be jokio medinio ar plytinio karkaso, tik iš molio masės, šiaudų, smėlio ir žvyro“, – aiškina keramikė.
Negana to, toje vietoje, kur „išdygo“ keramikės namelis, molio visai nebuvo – tik žvyras, todėl molį teko atsivežti... iš Kauno.
„Tuo metu žmonės, kai kasė tvenkinius ar duobes, molį išmesdavo, nes jiems jo tiesiog nereikėdavo. Tai iš ten ir gavau jį, teko susimokėti tik už atvežimą“, – su šypsena prisimena pašnekovė.
Statybose – moteriška bendrystė
D. Penkinski prie namo statybų dirbo ne viena – jai talkino draugės, atvažiuodavusios savaitgaliais. „Pavasarį, kai atšildavo orai, iki pat rugsėjo galo lipdydavome sienas“, – pasakoja ji.
„Pagrindinis tikslas tuo metu buvo išmokti keramikos degimo, o kai likdavo laiko – lipdydavome namo sienas“, – tęsia menininkė.
Pamatus jos nameliui padarė vietiniai kaimo vyrai, o sienos buvo lipdomos pačios Dormantės ir kelių jos draugių rankomis.
„Moterys tikrai gali be vyrų pagalbos padaryti šitokį darbą, – tikina keramikė. – Aišku, kai kurių draugių vyrai padėjo mums su įvairiais medžio darbais, bet viską, kas buvo susiję su moliu, darėme pačios.“
Statybos truko apie dvejus metus. 2004 metais buvo pradėti darbai, o jau 2005-aisiais Dormantė įsikraustė į savo molinį namą. Tiesa, gyventi per žiemą jis dar nebuvo tinkamas.
Jo plotas – apie 60 kvadratinių metrų. Daug būtinų daiktų į namą atkeliavo iš kitų žmonių, kaip dovanos:
„Žmonės man atiduodavo viską: senas duris, langus, stiklo paketus. Juos tiesiog įtvirtinau į molines sienas be jokių rėmų. Kai kur sienose įlipdyti net stiklo buteliai – atrodo labai įdomiai.“
Gyvenimas moliniame name
Iš pradžių D. Penkinski moliniame name nakvodavo tik šiltuoju sezonu, tačiau nuo 2007 metų pradėjo ir žiemoti.
Menininkė šiuo metu dirba mokytoja Senuosiuose Trakuose bei Rūdiškių amatų mokykloje. Kasdien ji važinėja į darbą iš savo pamilto kaimo.
„Iš pradžių dirbau Vilniuje, bet vėliau pabėgau iš miesto – dabar čia mano vieta. Kai gyveni kaime, tokie atstumai kaip 15-20 kilometrų visai nebeatrodo dideli“, – tikina D. Penkinski.
Nors dabar keramikė namelyje gyvena viena, taip buvo ne visada.
„2007 metais iš Izraelio grįžo mano vyras, Jurgis. Jis taip pat labai prisidėjo prie namo įrengimo – įrengė vandentiekį, tualetą“, – pasakoja ji. Deja, vyrui palikus šį pasaulį dar šių metų pradžioje, keramikė namelyje gyvena viena.
Šis namas reikalauja nuolatinės priežiūros, tačiau D. Penkinski to nesibaimina:
„Taip, čia visą laiką kažką reikia taisyti. Iš naujo tinkavome sienas jau ne vieną kartą – iš pradžių rudai, o vėliau su dukros pagalba nutinkavome baltai.“
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
