„Čia – ir mano Turkija, ir Palanga. Nereikia jokių kurortų, nes geriausiai mano širdis atsigauna prie gėlių“, – šypsodamasi sakė Onutė, aprodžiusi savo išpuoselėtus gėlynus.
Išėjus į pensiją atsirado daugiau laiko sodui
Jų įvairovė ir gausa stebina. Nuostabą kelia ir tai, kiek darbo reikalauja visų augalų priežiūra. Kaip moteris visur suspėja?
„47 metus pradirbau buhaltere ir tik birželio pabaigoje jau galutinai išėjau iš darbo. Yra tekę girdėti kai kuriuos žmones sakant, kad tik sulauks pensijos, ir tą pačią dieną išeis iš darbo, o aš vis kartodavau, jog dirbsiu tiek, kiek norėsiu, kiek laikys. Darbas man patiko, valandų neskaičiuodavau.
Bet vaikai pradėjo klausinėti: mama, kada tu pailsėsi ir pasidžiaugsi gyvenimu? Tad nors anksčiau laiko pritrūkdavo ir net nepastebėdavau, kai kokia gėlė peržydėdavo, dabar jau namų aplinkai galiu skirti pakankamai dėmesio ir tuo tiesiog mėgaujuosi“, – pasakojo alytiškė.
Onutė gėles mylėjo, jomis žavėjosi visuomet. Kadangi vaikystėje augo kaime, tai pamena, kad kone prie kiekvienos sodybos būdavo gėlynėlis, taip vadinamas močiutės darželis. Taip moteris dabar vadina ir savo pačios gėlyną.
Patinka įvairovės kupini sodai
„Šiais laikais sodai dažnai šiuolaikiški, atitinkamai sukomponuoti. Kai kam talkina dizaineriai, apželdintojai – ir vaizdas išties būna labai gražus. Tačiau pas mane yra kitaip: nemėgstu vienodumo, gėlių auga daug ir pačių įvairiausių. Būtent tas „miksas“ ir žavi – tarsi močiutės darželyje“, – sakė moteris.
Prieš kelerius metus ji bandė skaičiuoti, kiek gėlių rūšių turi, ir jas užrašyti. Pasiekė skaičių 205, bet po to vis prisimindavo, kad kažko dar sąraše neįterpė.
Onutė juokavo, kad parduotuvėse, turguje, pro gėles negali ramiai praeiti ir jų nepirkti. Tačiau stengiasi atsilaikyti, nes lieka vis mažiau vietos, kur jas sodinti. Jau ir daržą teko susimažinti.
„Vieną iškasu, kitą sodinu. Vis ką nors pakeičiu. Darbo nemažai, bet išeinu į gėlyną – ir širdis atsigauna, mintys tarsi persikrauna. Kai dirbau buhalterės darbą, gėlių priežiūra buvo labai geras būdas atsipalaiduoti. Tačiau būdavo sunku visur suspėti. Grįždavau iš darbo – ir lėkte per gėlyną.
Na, o dabar jau niekur nereikia skubėti, tad ir tuos gamtos pokyčius savo darželyje labiau pastebiu. Matau, kas pasikeitė, kas sužydėjo, kam reikia daugiau dėmesio“, – kalbėjo O. Andriukevičienė.
Žiedai džiugina kone visus metus
Žydėjimas ją džiugina kone ištisus metus, mat būna tik pora mėnesių, kuomet prie namų niekas nežydi. Jau sausio pabaigoje, kada dar buvo sniego, nedrąsiai žiedelius ėmė skleisti erantis. Pavasarį, vasarą visu grožiu sužydi kitos gėlės. Žiedų dar būna ir lapkričio mėnesį.
Alytiškė netgi savo rytą pradeda ne nuo kavos puodelio, o išėjimo į kiemą, gėlyno apžiūrėjimo. Moteris sako, kad jos netraukia važiuoti į kurortus, nes viskas, ko jai norisi, yra čia pat: gėlynai, gamta, tik perėjus gatvę – Nemunas. Nors gyvena mieste, tačiau namus supa visiška ramuma, tyla, automobiliais pravažiuoja tik aplinkiniai gyventojai. Pojūtis – lyg būtum kaime.
Onutė teigė neįsivaizduojanti savo gyvenimo bute. Tiesa, jame pagyventi kažkada teko, bet moteris jautėsi kaip ne savo rogėse, trūko kiemo, erdvės.
„Augau kaime, laksčiau po pievas, tad man toji gamta labai artima širdžiai. Tekdavo ir kaimiškus darbus nudirbti, tad dabar moku viską, nebijau susipurvinti rankų, reikia – imu ir darau. Manau, žmogus labai daug ką sugeba pats pasidaryti, tik aišku, reikia laiko ir noro“, – sakė alytiškė.
Jos gėlynus neretai pastebi ir pasivaikščioti prie Nemuno išėję praeiviai. Pasitaiko, kad paprašo užeiti į kiemą, nori iš arčiau apžiūrėti augalus.
„Man tikrai negaila. Jeigu žmogų tai žavi, vadinasi, jis irgi myli gėles. Pati aplinkui stengiuosi matyti kuo daugiau pozityvių ir gražių dalykų. Gėlės žiedeliai, nutūpęs drugelis, spalvos, kvapas – viskas gražu! Net ir smulkmenose galima tą grožį, akimirkos žavesį įžvelgti“, – kalbėjo moteris.
Autorė: Raimonda Bernatavičienė
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
