Nuo pirmųjų apsilankymų kaimo bibliotekoje iki daugiau nei trijų dešimtmečių darbo Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje – tai istorija apie žmogų, kuris ne tik seka praeities pėdsakais ir padeda kitiems rasti informaciją, bet ir kuria jaukumą augalų žaluma, dalijasi gamtos dovanomis ir tiki, kad net mažiausia kompozicija gali įkvėpti.
Šiame pokalbyje – apie bibliotekininkystę kaip pašaukimą, kraštotyrą kaip nuolatinį atradimą, apie gėles, kurios žydi tarp knygų lentynų, ir svajones, kurios auga kartu su augalais.
Kelias į biblioteką
Vitalija, koks buvo Jūsų kelias į Alytaus Jurgio Kunčino viešąją biblioteką?
Kartais pagalvoju – galbūt pirmoji pasakų knygelė, Vinco Pietario „Lapės gyvenimas ir mirtis“, vaikystėje man skaityta artimųjų, paliko tokį gilų įspūdį, kad nulėmė gyvenimo kryptį – buvimą šalia knygų. Kol dar nemokėjau skaityti, man skaitė tėvai ir seneliai. Vėliau pati dažnai užsukdavau į kaimo biblioteką – ten, tarp lentynų, knygų, jaučiausi lyg namuose. Mėgstamas knygas skolindavausi į namus, skaitydavau ir svajodavau.
Besimokydama Miroslavo vidurinėje mokykloje, jau paskutinėse klasėse žinojau, kokios profesijos sieksiu. 1991 m. baigiau Vilniaus universiteto Istorijos fakultete Bibliotekininkystės ir bibliografijos studijų programą.
Grįžusi į Alytų pradėjau dirbti Alytaus miesto savivaldybės Kultūrinės sportinės veiklos skyriuje, Etninės kultūros sektoriuje. Tai buvo pažinties su miestu, jo kultūriniu gyvenimu, žmonėmis, gamta metai.
1993 m., kai buvo įkurta Alytaus miesto viešoji biblioteka, širdis savaime traukė ten, kur knygos... Ir taip jau 32 metus dirbu Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje.
Kokios yra Jūsų pagrindinės pareigos Informacijos ir kraštotyros skyriuje?
Dirbu Informacijos ir kraštotyros skyriuje vyresniąja bibliografe, o šios pareigos man prasmingos ne tik profesine, bet ir asmenine prasme.
Atsimenu, kai dar studijų laikais, grįždama savaitgaliais iš Vilniaus, dažnai apsilankydavau Alytaus centre, vaikštinėdavau, užsukdavau į knygyną.
Kartą ten aptikau naują Jurgio Kunčino knygą „Vainikas soscinei“, išleistą 1989 metais. Ji sužavėjo ir puikiai supažindino su Alytumi, jo apylinkėmis. Autorius pats gražiai aprašė Alytų ir citavo kraštietį dailininką Antaną Žmuidzinavičių, kuris knygoje „Paletė ir gyvenimas“, išleistoje 1961 m., rašė:
„Ar jūs žinot, kas tai yra Alytus? Ne, turbūt nežinote, nes kitaip mes jus visus, atvykę į Alytų vasarą, čia rastume... Alytaus apylinkėse prie Nemuno, miške, ant piliakalnio, ant pylimo ar kur kitur. Čia yra visur taip gražu, sveika, malonu, kad stačiai neišmanymas to puikaus kampo nelankyti...“
Tada dar nežinojau, kad mano profesinis kelias bus taip glaudžiai susijęs su šiuo kraštu – rinksiu, sisteminsiu, aprašinėsiu pagal LIBIS (Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos) analizinės bibliografijos kūrimo standartus iš knygų, laikraščių, kitų leidinių informaciją apie Alytų, Dzūkiją, jų istoriją, kultūrą, tradicijas, žmones.
Su kitomis skyriaus kolegėmis rengiame įvairius teminius kraštotyrinius aplankus: apie žymius žmones, istoriją, meno, muzikos kolektyvus, švietimą, kultūrą, gamtą, paveldą ir kitus. Rengiame spaudinių parodas apie įžymius kraštui nusipelniusius žmones.
Sulaukiame įvairiausių užklausų – apie senąjį Alytaus elektrinės pastatą Vilniaus g., tarpukario Alytaus sporto mokyklą, Alytaus rajone, Pupasodyje, esantį parką „Dainavos legenda“, Alytaus krašto, Dzūkijos žolininkus, užkalbėjimų tradicijas šiame krašte ir dar daug kitų.
Padedame lankytojams ne tik kraštotyriniais klausimais, kartais prireikia profesionalios pagalbos ieškant mokslo ar darbo reikalams svarbios informacijos, kurią ne taip lengva rasti. Tokiais atvejais tampame savotiškais gidais – parodome paieškos kelius, rekomenduojame šaltinius.
Duodame ne žuvį, o meškerę. Dirbame su bibliografinėmis ir visatekstėmis duomenų bazėmis (INFOLEX.LT, EBSCO ir kt.), naudojamės žinynais, bibliografiniais leidiniais, internetu.
O kas gi ta bibliografija? Tai – mokslo ir praktikos sritis, apimanti informacijos apie dokumentus rinkimą, sisteminimą, teikimą ir tyrimą. Žodis „bibliografija“ kilęs iš graikų kalbos biblion – knyga + graphō – rašau.
Kas Jus pačią labiausiai žavi kraštotyros veikloje? Kokias įdomiausias istorijas ar atradimus teko patirti dirbant šioje srityje?
Žavi gilesnis savo krašto, miesto pažinimas. Kraštotyra leidžia atrasti vietos istoriją, žmones, papročius, architektūrą. Tai padeda geriau suprasti, kas esi, iš kur kilęs, kokios tavo šaknys. Dirbdama su praeitimi, kitaip vertini dabartį. Įdomu surasti nežinomą faktą ar užmirštą informaciją.
Tai, ką surenkame, tampa istorijos šaltiniu. Tokiais atvejais tampame savotiškais tyrėjais – ieškome, atrandame, sujungiame faktus. Labiausiai džiaugiamės, kai lankytojams pagelbėjame surasti prieš daugelį metų rašytą, užmarštin nukeliavusią informaciją.
Sulaukiame skambučių ir iš kitų miestų, neseniai vienai moteriai iš Lazdijų suradome jai svarbią informaciją apie šeimą, spausdintą prieš trisdešimt metų „Alytaus naujienose“.
Ar jaučiate, kad bibliotekos lankytojų poreikiai ir domėjimosi sritys keičiasi? Kaip tai veikia Jūsų darbą?
Per darbo metus keitėsi ir biblioteka, ir lankytojų poreikiai. Šiandien biblioteka yra daugiau nei knygų išdavimo vieta – tai informacijos, kultūros ir bendravimo centras, kur vyksta edukacijos, mokymai, susitikimai. Lankytojams padedame ne tik kraštotyriniais klausimais.
Dažnai teiraujamasi, kaip naudotis elektroninėmis paslaugomis, duomenų bazėmis, kaip susirasti mokslo, darbo ar teisinių dokumentų. Kartais tenka padėti prisijungti prie e. valdžios sistemų, užpildyti dokumentus.
Tai darbas su žmonėmis – įvairaus amžiaus, įvairių poreikių. Tokiam darbui reikia ne tik žinių, bet ir nuolatinio profesinio tobulėjimo – dalyvaujame mokymuose, seminaruose, dalijamės patirtimi tarpusavyje.
Augalai bibliotekoje
O kaip prasidėjo Jūsų rūpinimasis bibliotekos augalais?
Meilė gamtai ir augalams manyje gyvena nuo vaikystės. Atmintyje – pavasarinių upelių čiurlenimas, žolynais apaugusios pakrantės. Netoliese rasdavau ankstyvą pavasarį sužydėjusių raktažolių, purienų. Prie namų mama augino narcizus, tulpes, bijūnus, lelijas, flioksus.
O pačios gražiausios vaikystės gėlės – žibutės. Ir dabar prie namų auginu pora krūmelių šių pavasario šauklių. O kur dar visos pievų gėlės, apie įvairiaspalvius žiedus skraidantys drugeliai. Tą nors mažą dalelę augalų, jų žalumos, žiedų norėjosi matyti ir bibliotekoje. Taip viena po kitos patikusios ir prisitaikiusios prie aplinkos gėlės įsikurdino tarp lentynų, knygų, ant palangių.
Kiek iš viso – neskaičiavau, vien tik Informacijos ir kraštotyros skyriuje šiuo metu prižiūrime 25 augalėlius. Skaičius kinta, vieni atkeliauja, kiti iškeliauja, gal sąlygos nepalankios, nenori augti, klestėti, kaip bebūtų gaila, tenka atsisveikinti.
Viena gėlė dar iš Vilniaus studijų laikų. Ypač mane žavi sanpaulijos, liaudiškai vadinamos žibutėmis, jos trapios, trumpaamžės, bet nepaprastai jaukios – kaip vaikystės prisiminimas.
Ar kolegos ir lankytojai pastebi augalus, domisi, galbūt teiraujasi patarimų?
Gėles dažniausiai pastebi lankytojai, kurie patys jas myli. Klausia patarimo, kaip juos prižiūrėti, dauginti, paprašo patikusios gėlės atžalėlės. Kolegės taip pat myli gėles, augina joms labiausiai patinkančias: vienos kaktusus, sukulentus, kitos mini orchidėjas. Vienai prižiūrėti tokį „žaliąjį ūkį“ būtų sudėtinga, tad pagelbėja kolegės.
Kaip manote, kokią reikšmę bibliotekos atmosferai kuria augalai?
Augalai sukuria jaukią, estetišką, raminančią aplinką – tiek bibliotekoje, tiek namuose. Gėlės puošia interjerą, spalvomis, praskaidrina nuotaiką. Esame gamtos žmonės ir žalioji oazė yra neatsiejama mūsų gyvenimo dalis, buvimas tarp jų mažina stresą, pakelia nuotaiką. Gėlės – ne tik grožis, bet ir emocija.
Biblioteką puošia ir Jūsų sukurtos kompozicijos. Ar jas komponuojate pagal metų laikus, šventes, specialius bibliotekos renginius?
Kartais norisi bent dalelę gamtos perkelti į darbo aplinką. Mano kompozicijos – tai tiesiog mažas paprastas akcentas, perkeltas iš gamtos į biblioteką, kad sukurtų ryšį su gamta: primintų lankytojams apie sezoniškumą, įkvėptų sustoti ir pajusti aplinką.
Laiką leidžiant gamtoje, pasivaikščiojant po miestą, grybaujant miške ar keliaujant dviračiu po apylinkes, akys visada pastebi vienokius ar kitokius „gamtos stebuklus“, kuriuos norisi perkelti į interjerą. Taip į biblioteką atkeliauja pagal metų laikus gėlių puokštės ar kompozicijos.
Idėjų augalų kompozicijoms semiuosi iš gyvenimo – iš to, kas auga aplink, iš bibliotekoje gaunamų žurnalų, knygų iš interneto. Įkvepia pievų ir laukų gėlės, miško augalai, šakos, lapai. Gamta – neišsemiamas įkvėpimo šaltinis. Spalvos, formos, tekstūros – visa tai tampa puikia kūrybos baze.
Tikiu, kad nuotaikai ir jaukumui sukurti pakanka ir minimalistinio stiliaus – būtent toks man ir artimiausias.
Viena iš kompozicijų, kolegės pavadinta „Grybų darželis“, gimė miške. Vaikščiojant po Varėnos miškus (jie mano širdžiai mieliausi, nes ten, Ūtos kaime, vaikystėje praleidau daug vasaros atostogų), grybaujant, grožintis gamta, ir kilo noras mažą lopinėlį to grožio parvežti į biblioteką, kad dalelė miško džiugintų ir lankytojus. Arba pamačius javų lauką, kilo mintis surišti puokštę „Rugių pėdas“.
Bevaikščiodama netoli namų, pievose aptikau karšulio stiebų su žiedais bei laukinių morkų žiedynų. Karšulių stiebai elegantiški, o žiedynai subtilūs, kartais net ažūriniai, tad, pagalvojau, tikrai verti floristikos dėmesio. Laukinės morkos – dar viena gamtos dovana.
Jų balti, nėriniškos formos žiedynai puikiai atrodo tiek šviežiose, tiek džiovintose kompozicijose ir suteikia lengvumo pojūtį. Sujungus šiuos du augalus, gimė dar viena kompozicija. Kartais pagalvoju – gerai, kad ne visos pievos nušienautos!
Bibliotekos renginiams papuošti sutelkiame jungtines pajėgas, mūsų kolektyve yra daugiau mėgėjų kurti grožį. Pasidalijame idėjomis, aptariame, kokie augalai tuo metu gamtoje ar gėlynuose žydi, kuriuos galėtume panaudoti papuošimui.
Ką patartumėte žmogui, kuris norėtų papuošti savo darbo vietą ar namų erdvę augalu, bet neturi daug patirties? Koks augalas būtų pradedančiajam gėlininkui?
Tiems, kurie dar neturi patirties su augalais, bet norėtų pradėti, norėčiau patarti – išsirinkti tokį augalą, kuris mielas širdžiai ir nereikalauja ypatingos priežiūros. Grožis – subjektyvus dalykas: vienus traukia žydintys augalai, kitus – vešli išraiškinga lapija, dar kitus – smulkūs sukulentai ar kaktusai. Svarbiausia – apdovanoti jį meile ir rūpesčiu, kruopščiai prižiūrėti. Tuomet augalas taps ne tik namų ar darbo vietos puošmena, bet ir džiugins širdį kiekvieną dieną.
Augalininkystė už bibliotekos ribų
Ar augalai ir jų priežiūra yra svarbi Jūsų laisvalaikio dalis ir už bibliotekos ribų?
Užburiančia augalų žaluma laisvalaikiu džiaugiuosi ir namuose – juos puoselėjame kartu su šeima. Aš rūpinuosi gėlėmis, šiltnamio augalais. Vyras – medeliais, dekoratyviniais krūmais. Laisto, karpo, formuoja. Kiekvieną pavasarį pasitinka mėlynžiedės žibutės, narcizai, tulpės, raktažolės, katilėliai, rusmenės, šilingės, lelijos, levandos, kardeliai, verbenos, na, ir, žinoma, rožės – tikros gėlių aristokratės.
O kaip be vasaros karalienių ryškiaspalvių pelargonijų ir surfinijų, kurios džiugina akį savo įvairiaspalviais žiedais. 2020-aisiais mūsų sodyba tapo Alytaus miesto savivaldybės tradicinio kasmetinio aplinkos tvarkymo konkurso prizininke – buvome įvertinti už originaliai prižiūrimą aplinką. Toks įvertinimas dar labiau paskatino nesustoti ir toliau kurti bei puoselėti žaliąją erdvę.
Kokios dar svajonės ar idėjos Jus lydi, susijusios tiek su darbu bibliotekoje, tiek su augalais?
Svajonė turbūt ne mano vienos – tai viso mūsų kolektyvo ir ištikimų lankytojų viltys: kad biblioteka įsikurtų naujose, šviesiose, erdviose patalpose.
Tokiose, kur jaukumas būtų ne tik tarp knygų lentynų, bet ir tarp langų, sklidinų šviesos, kur galėtų klestėti augalai, o žaluma kurtų ramybės ir kūrybos oazę. Norisi, kad tokia aplinka įkvėptų ir skaityti, ir kurti, ir tiesiog pabūti.
Turiu ir asmeninę svajonę – leistis į kelionę po Lietuvą gėlių takais. Išbandyti tai, ką dabar vadina gėlių turizmu – pamatyti, kaip skirtinguose regionuose žydi įvairūs augalai, kaip gamta kalba per spalvas, kvapus, nuotaikas. Norėčiau sustabdyti akimirką, kai žydi visa šalis – kai kiekvienas žiedas tampa mažyčiu stebuklu.
Tikiu, kad svajonės pildosi – gal ne iš karto, bet tada, kai tam ateina tinkamas laikas. O kol kas – svajoju, kuriu, rūpinuosi, dalinuosi tuo, kas man artima.
Šaltinis: Alytaus miesto savivaldybės Komunikacijos skyriaus informacija
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
