Šiandien susikaupę sunkumų debesys sklaidosi, 22-ejų sūnus vėl pradeda vaikščioti, grįžta į įprastą gyvenimą, tačiau tai, ką teko praeiti, visam laikui paženklino ir jo, ir mamos gyvenimą. Dabar kiekvieną dieną džiugina tai, kad šiai dienai viskas gerai, tačiau kas laukia ateityje nežino niekas.
Problemos prasidėjo dar 16-ikos
M. Vabolienė pasakoja, kad sūnaus sveikatos problemos prasidėjo kai jam buvo tik 16 metų ir jau tada suprato, kad kažkas negerai.
„Aš puikiai supratau, kad tai nenormalu – iki 16 metų vaikas augo kuo puikiausiai, o nuo 16 metų pradėjo krypti, atsirado skausmai, jis sunkiai vaikščiojo, krypuodamas, šlubuodamas“, – prisimena ji.
Nuo pat tada ji su sūnumi pastoviai lankėsi pas medikus Kaune, bandė ieškoti sveikatos problemų priežasties, tačiau visada sulaukdavo vienintelio atsakymo – nepatikslinta diagnozė.
„Akivaizdžiai matėsi, kad jis, vaikas, pradėjo krypti, jam labai skaudėjo dubenį, dešinę koją. Papuolėme į sanatoriją, kur labai nuostabi daktarė rekomendavo kreiptis į klinikas Vilniuje. Papuolėme ten, paguldė savaitei laiko.
Aišku, niekas konkrečiai netyrė, tik darė rentgeno nuotraukas. Kai mus išrašė, jam jau buvo 18 metų. Jam nustatė įgimtą kojų nevienodumą. Iki 16 metų vaikas buvo sveikas, o nustatė diagnozę, kuri protu nesuvokiama“, – apmaudo neslepia pašnekovė.
Nežinioje, kas vyksta su sūnumi, šeima gyveno iki 2019 metų lapkričio 17 dienos – 19-mečiui sūnui įvykus kojos traumai, yla išlindo iš maišo.
„Pas jį rado auglį, nustatyta osteosarkoma. Daktaras paėmė biopsiją, lygiai tris savaites laukėme atsakymo. Po jų sužinojome, kad situacija labai bloga, vėžys labai agresyvus“, – ašaras sunkiai tramdo M. Vabolienė.
Diagnozavus onkologinę ligą, situacija jau buvo itin prasta: „Pas jį dešinėje pusėje nebuvo absoliučiai nieko, tuščia ertmė. Tiek subyrėjęs kaulas... Nebuvo nei dubens, gaktikaulis, kryžkaulis paliestas, šlaunikaulio visiškai nebebuvo. Jis buvo gulintis ligonis.“
Suspindusi viltis
Nieko nelaukus, sūnui paskirtas pirmasis chemoterapijos kursas, trukęs 6 mėnesius, o į Vilnių jų atlikti sūnus gabentas tik greitosios pagalba – kitos išeities nebebuvo. Miglė atvirai pasakoja, kad tiek jos, tiek sūnaus psichologinė būklė buvo be galo sunki: vėžys nustatytas pažengusioje stadijoje, chemoterapija sūnų vargino fiziškai, o mamą psichologiškai.
„Buvo baisu, palikdavau jį klinikose ir verkdavau, prašydavau, būkite geri, pasirūpinkite juo – jis nevaikštantis, vieną palikti buvo be galo baisu. 4-5 dienas nieko nevalgydavau, nes labai važiavo stogas.
Aš pirmą kartą savo akimis pamačiau, kaip žmogus rankoje nenulaiko šakutės, nes neturi jėgų. Aš jį maitindavau, duodavau gerti, nes jis ištisai miegodavo“, – atvirauja pašnekovė.
Situacijos nelengvino ir tai, kad nors chemoterapinis gydymas veikė, auglys mažėjo, rodėsi, kad vienintelė likusi išeitis tebuvo amputuoti dešinę koją, nes kaulai buvo sunykę.
„Gegužės 20 dieną važiavome į klinikas amputuoti visą dešinę pusę nuo pat dubinkaulio, kadangi gydytojas sakė, kad nemato kitos išeities. Bet jis yra savo darbo menininkas – viską atvėręs jis pamatė, kad dar yra galimybė“, – sunkiausius momentus atmena M. Vabolienė.
Suspindus vilčiai, sekė 10 valandų trukusi sudėtinga operacija, kurios metu įdėtas donorinis kaulas, į dubenį įstatytas protezas, viskas sutvirtinta plokštelėmis.
„Mano sūnus yra tikras stebuklas... Stebuklas, kad jis vaikšto. Praėjus trims dienoms po operacijos, kai jis buvo atvežtas į palatą iš reanimacijos, jis man sako: „Mama, nesupratau, kas įvyko – jaučiu koją, man ją išsaugojo? Juk važiavome, kad ją nupjautų“. Kai daktaras išsaugojo koją, jam atsirado jėgų toliau kovoti, jam tai buvo paspirtis kabintis į gyvenimą“, – graudinasi Miglė.
Svarbiausia neprarasti tikėjimo
Po operacijos laukė ir netrumpa reabilitacija – pusę metų sūnus buvo gulintis ligonis, todėl visi raumenys buvo sunykę. Pasibaigus reabilitacijai laukė dar vienas pusę metų trukęs chemoterapijos kursas, kad neliktų nė dalelės, keliančios grėsmę ligai atsinaujinti.
„Dabar gyvename nežinioje, kas bus toliau, pastoviai važinėjame į klinikas magnetinio rezonanso tyrimams, kompiuterinėms tomografijoms. Ištisai esame stebimi“, – apie savo šiandieninę kasdienybę pasakojo pašnekovė.
Vis tik, čia dar ne pabaiga, sūnaus ateityje dar laukia operacijos: „Šiai dienai situacija tokia, kad apatinė dubens dalis nuo protezo sutrupėjo, gali būti, kad protezas nepriima donorinio kaulo. Viršutinė dubens dalis kuo puikiausiai priaugusi.
Ateityje yra numatyta vėl daryti operaciją, keisti donorinį kaulą. Bet, kaip gydytojas sakė, tai yra tik mechanika. Sūnus dabar vaikšto tik ramento pagalba, gali trumpus nuotolius paeiti ir be jo, bet saugo dubenį.“
M. Vabolienė sako, kad šiandien abu su sūnumi džiaugiasi tuo, kad jis vaikšto ir bent šiai dienai gali pasakyti, kad liga atsitraukė. Jei ne kolegų ir aplinkinių palaikymas ir pagalba, kruopštus ir atsakingas medikų darbas, nežinia, kokia situacija būtų dabar.
„Ačiū Dievui, išgyvenome, dabar nėra dienos, kada nesimelsčiau eidama į darbą. Net neleidau sau galvoti, kad aš jį laidosiu, vydavau lauk tokias mintis, kad jis mirs. Ir tikrai savo pasiekiau.
Baimė vis dar išlikusi, bet aš tikiuosi, kad viskas bus gerai. Prieš ligą sūnus nejautė jokio skausmo, kraujo tyrimai visiškai nieko nerodė, o jau trečios stadijos sarkoma... Patikėk, kad nori. Dabar kraujo tyrimai kuo puikiausi, viskas gerai. Ir žinau, kad viskas bus gerai“, – šypteli M. Vabolienė.
Nors gyvenimas neklotas rožėmis, teko patirti daug sunkumų, išgyventi juodžiausius laikotarpius, Miglė sako, kad vadovaujasi viena mintimi: „Niekas manęs nepalauš“. Lygiai tuo pačiu ji siūlo vadovautis visiems, nes net sunkiausi gyvenimo momentai praeina, svarbiausia tikėti ir nepasiduoti.
