Gimusį sūnų vilnietė pamatė tik po 8 valandų: su mirtimi kovojo tiek mama, tiek kūdikis

Viena iš didžiausių vaikelio atėjimo į pasaulį laukiančių mamų svajonių – paimti ką tik gimusį kūdikį ant rankų ir priglausti prie savo kūno. Šį troškimą prieš kelerius metus puoselėjo ir vilnietė Aistė Fernandez, tačiau likimas jai buvo paruošęs kitokį planą. Placentos atšoka, kraujo klane gulintis kūdikis, skubus jo gabenimas į naujagimių reanimaciją ir kraujo perpylimas pačiai Aistei – visa tai ir dar daugiau jai teko patirti per gimdymą. Šiandien blogiausia jau praeityje, o didžiausias moters džiaugsmas – namuose bėgiojantis aktyvus ir sveikas sūnus Pijus.

Aistės kūdikis mirties grėsmę įveikė net keliskart (nuotr. asm. archyvo)
5

„Sakoma, kad gyvenime patiri tiek išbandymų, kiek gali ištverti, matyt, mudu su vyru buvome tam pasirengę...“, – dalijimąsi nelengva, tačiau laimingai pasibaigusia patirtimi pradeda moteris.

Ji prisimena, kad pati nėštumo pradžia buvo pakankamai sklandi, tačiau pirmą kartą dėl savo gyvybės kūdikiui teko kovoti, kai jam buvo vos 6 savaitės.

„Iki 6 nėštumo savaitės jokių nusiskundimų neturėjau ir tiesiog mėgavausi nauju gyvenimo etapu, bet vėliau pradėjau kraujuoti ir teko nuolat lankytis dienos stacionare. Iš pradžių medikai įtarė, kad man gresia persileidimas, o kiek vėliau paaiškėjo kraujavimo priežastis – gimdoje (šalia sūnaus) buvo didžiulė hematoma“, – pasakoja Aistė.

REKLAMA

(5 nuotr.)
FOTOGALERIJA. Aistės kūdikis mirties grėsmę įveikė net keliskart

Medikai moteriai paaiškino, kad jei hematoma iš gimdos pasišalins pati, dėl to jokių komplikacijų nekils:

„Ačiū Dievui, taip ir atsitiko. Po trijų savaičių nežymaus kraujavimo viskas susitvarkė ir galėjau vėl džiaugtis sparčiai augančia nauja gyvybe.“

Kūdikio kardiograma atrodė lyg siūlas

Vilnietės gimdymas buvo numatytas lapkritį, tačiau ją jau rugsėjo pabaigoje sunerimti privertė taip, kad kūdikis, anksčiau buvęs tikras nenuorama ir nenuilstamai judėjęs pilve, staiga nustojo tai daryti. Aistė suprato, kad kažkas yra ne taip, ir nieko nelaukdama kreipėsi į medikus.

„Mane paguldė į Nėštumo patologijos skyrių ir ten visą savaitę atidžiai stebėjo. Kadangi medikai įtarė priešlaikinį gimdymą, subrandino sūnaus plaučius, išnagrinėjo ankstesnių operacijų išrašus“, – dalijasi moteris.

Po savaitės ligoninėje ją savaitgaliui išleido namo, tačiau pirmadienį Aistė vėl turėjo vykti pasitikrinti. Būtent ta diena ir tapo lemtinga jos gyvenime:

„Sūnaus kardiograma atrodė tarsi siūlas, buvo akivaizdu, kad reikia kuo skubiau jį gelbėti. Susirinko medikų konsiliumas, buvo nuspręsta nedelsiant operuoti.“

Moteris kaip stebuklą įvardija tai, kad ligoninėje tuo metu kaip tik budėjo jos nėštumą prižiūrėjusi gydytoja. Ši žinia Aistę itin nuramino – ji neabejojo, kad pateko į patikimas rankas, todėl apie blogiausius scenarijus negalvojo.

„Iki pokalbio su gydytoja jaučiausi labai vieniša, nes vyras nekėlė ragelio, neatsakinėjo į žinutes ir net neįtarė, kas vyksta. Juk vykau tik pasikrinti...

Vyras buvo ką tik pradėjęs dirbti naujame darbe ir palikęs telefoną spintelėje, kad niekas netrukdytų. Jam prisiskambinau tik likus minutei iki operacijos“, – prisimena vilnietė.

Pavojus gyvybei grėsė abiem

Moteriai dėl rando gimdoje jau anksčiau buvo planuota atlikti Cezario pjūvį, todėl pačios procedūros ji nebijojo ir sąlyginai buvo tam pasiruošusi. Jai šiokį tokį šoką kėlė tik tai, kad operacija atliekama anksčiau, 34 nėštumo savaitę, tačiau net ir apie tai pernelyg daug galvoti laiko nebuvo – viskas vyko labai greitai.

„Tai, kad man atšoko placenta, gydytoja pamatė tik pačios operacijos metu. Mano berniukas gulėjo kraujo klane, atsimenu, kaip gydytoja pasikvietė kolegą parodyti, kiek daug kraujo...

Placentos atšoka pavojinga ir mamos, ir vaikelio gyvybei. Tiesą sakant, tuo metu dar nesupratau, kad viskas taip rimta, tik grįžusi namo radau jėgų pasidomėti, kas iš tiesų mums grėsė“, –  dalijasi moteris.

Tačiau placentos atšoka buvo ne vienintelis pavojų kėlęs dalykas.

„Operuodama gydytoja pastebėjo, kad po anksčiau buvusios operacijos labai išplonėjusi gimda, taigi man realiai grėsė dar ir gimdos plyšimas... O aplink kūdikį tris kartus su spaudimu buvo apsivyniojusi virkštelė“, – sunkias akimirkas prisimena Aistė.

Aistės kūdikis mirties grėsmę įveikė net keliskart

Apie liūdniausias baigtis negalvojo

Ji pasakoja, kad didžiausias noras – priglausti gimusį vaikelį prie krūtinės – neišsipildė, nes sūnus iš karto buvo išneštas į reanimaciją.

„Man jo net neparodė. Nebuvo kada – juk gimė pridusęs, neišnešiotas ir reikėjo skubiai jį gelbėti...

Atsimenu, kad operacijos metu vis klausinėjau apie sūnaus būklę kartu buvusio personalo, bet niekas nieko dar nežinojo. Jei atvirai, ta nežinia ir buvo pati žiauriausia“, – atvirai kalba vilnietė.

Aistė po gimdymo sūnelį pamatė tik praėjus beveik 8 valandoms. Moteris neslepia, kad visas laukimo laikas buvo nepaprastai slogus, tačiau tą akimirką, kai savo akimis išvydo kūdikį, ji instinktyviai suprato – viskas turi būti ir bus gerai.

„Nors jis buvo šildomoje lovytėje, prijungtas prie daugybės aparatų, vamzdelių ir panašiai, svarbiausia, kad jis gyvas, saugus ir gydomas pačių geriausių specialistų. Žinojau, kad Pijus yra tikras kovotojas – vieną kartą įveikęs mirties grėsmę, jis lengvai nepasiduos“, – pasakoja Aistė.

Ji sako, kad liūdniausių scenarijų nesvarstė dar ir dėl to, kad gydytojų prognozės buvo džiugios ir teikė vilčių. Tačiau moteris prisipažįsta, kad pirmą naktį po gimdymo jai niekaip nepavyko sulaikyti ašarų.

„Pirmą naktį po Pijaus gimimo praleidau kalbėdamasi su panašaus likimo palatos kaimyne ir verkdama – miegoti, kai nežinai, kaip sūnus, pernelyg sudėtinga. Be to, prasiveržė emocijos, nes visą dieną tiesiog dariau, ką reikėjo daryti...

Ligoninėje matėme ir kitus tėvus, kurie buvo sugniuždyti, palūžę, nusiminę, girdėjau gydytoją, tyliai prasitarusią seselei, kad reikia pradėti ruošti tėvus laidotuvėms“, – prisimena Aistė.

Labiausiai rūpinosi sūnumi

Po to, kai išvydo pasaulį, Pijus tris savaites praleido ligoninėje. Jam buvo atlikta daug ankstukams būtinų tyrimų, gydytojai jį nuolat stebėjo, tikrino, kaip auga svoris. Didžiausią nerimą kėlė tai, kad kūdikis turėjo kvėpavimo sutrikimų, kurie tęsėsi net kurį laiką.

„Jis kartais tiesiog nustodavo kvėpavęs. Ir taip tęsėsi pirmuosius tris jo gyvenimo mėnesius. Pirmą kartą išsigandau, kad jis miršta, nes staiga sustingo, pakeitė spalvą, į nieką nebereagavo...

Gerai, kad netrukus atskubėjo medikai ir parodė, kaip tokiais atvejais turėčiau elgtis, kaip masažuoti ir reanimuoti. Vėliau, taip nutikus, jau galėjau pati jam padėti“, – pasakoja Aistė.

Moteris nėra linkusi sureikšminti to, kad tuo pat metu ir jos pačios savijauta pablogėjo, net teko atlikti kraujo perpylimą:

„Rūpindamasi sūnumi, apie save negalvojau, bet po pjūvio, ties randu, užčiuopiau gana didelį guzą. Ten buvo susidariusi hematoma, tad teko ir vėl atsiduoti į medikų rankas. Bet tai tik smulkmena.“

Aistė atvirai sako, kad dėl tokių gyvenimo siųstų išbandymų ir sunkumų jai net nekilo minčių, ką nors kaltinti. „Taip kartais tiesiog atsitinka“, – ramiai kalba ji.

Moteris neabejoja vienu – baltais chalatais pasidabinę angelai sargai labai prisidėjo prie laimingos istorijos baigties, todėl iki pat dabar jaučia begalinį dėkingumą medikams, laiku priėmusiems teisingus sprendimus ir išgelbėjusiems jos bei sūnelio gyvybes.

Gimdymas ilgalaikių neigiamų pasekmių sveikatai neturėjo

Po nelengvos gimdymo patirties prabėgus beveik dviem metams, Aistė užtikrintai įvardija dalykus, kurie jai ir vyrui padėjo nepalūžti sunkiomis akimirkomis:

„Mudu su vyru esame praktikuojantys katalikai, todėl mūsų jėga ir stiprybė – tikėjimas. Malda ir pasitikėjimas Dievo apvaizda daro stebuklus, sūnaus situacija tai tik patvirtina.“

Moteris pasakoja, kad dabar ir ji, ir sūnelis laikosi gerai, jokių neigiamų pasekmių sveikatai nepastebi.

„Tas mažutis, gležnutis ankstukas – jau praeitis. Namuose siautėja metų ir devynių mėnesių viesulas Pijus. Nepaprastai guvus, smalsus, nenustygstantis vietoje. Laimei, kvėpavimo sutrikimas liovėsi, o kitų rimtų sveikatos problemų nepastebėjome.

Didžiausia jo aistra – muzika. Vienintelė vieta, kur gali ramiai sėdėti nesimuistydamas, yra prie pianino. Tiesą sakant, jis iki dabar liko tikras kovotojas, kuris lengvai nepasiduoda – tik retsykiais norėčiau, kad kapituliuotų ir paklausytų mamos“, – šypsosi Aistė.


Rašyti komentarą...
N
Nijolė Kukuraitienė
2020-07-30 10:35:25
Pranešti apie netinkamą komentarą
Aiste, sveikinu! Tikrai atlaikėte sunkų laiką. Jūsų meilė vienas kitam, Dievui ir žmonėms tai įveikė! Būkit laimingi!
Atsakyti
-1

SKAITYTI KOMENTARUS (1)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų