Išsėtine skleroze serganti panevėžietė tiki, kad geriausias vaistas – optimizmas

Skaityk lengvai

Panevėžietė Laimutė Morkūnaitė motociklininko pažymėjimą įgijo daugiau kaip prieš 40 metų, kai buvo sveika. Susirgusi išsėtine skleroze pradėjo vairuoti ir automobilį. Šią ligą jai medikai diagnozavo prieš 24 metus, bet pasakiusi sau, kad ne liga ją valdo, o ji ligą, moteris nė karto nestabtelėjo ir negailėjo savęs. Dar aistringiau atsidavė savo pomėgiams, atrado naujų, o nuolatiniu bendrakeleiviu pasirinko pozityvų požiūrį į viską, kad ir kas nutiktų. 

Laimutė Morkūnaitė (kairėje) prieš 24 metus išgirdo, kad serga išsėtine skleroze. (nuotr. asm. archyvo)
6

Praėjusiais metais Nidoje vykusiame neįgaliųjų fotografų plenere Laimutė padarė per 1000 nuotraukų. Į plenerą ji atsivežė patį paprasčiausią skaitmeninį fotoaparatą, nes iš pradžių buvo nusiteikusi tik šiek tiek pafotografuoti, o paskui tiesiog užsidegė. Plenero vadovas Artūras Moisejenko-Karlas pasakoja davęs jai sudėtingesnį savo fotoaparatą, kuriuo ji padarė dar 300 nuotraukų. „Tikrai turiu ką atrinkti į parodą“, – džiaugėsi vadovas, o Laimutės įspūdžiai iš plenero patys geriausi – daug naujo apie fotografiją sužinojo, daug išmoko. 

REKLAMA

Laimutė pasakoja fotografuoti pradėjusi 18-os, tik parodos iki šiol vis nedrįsta surengti. Moteris lanko Panevėžio neįgaliųjų draugijos fotografijos būrelį, turi daug kitų įvairių veiklų. Su išsėtine skleroze gyvena nuo 1982-ųjų, bet ligos diagnozė nustatyta tik 1996 metais. Į anuos jau praeity likusius metus Laimutė grįžta be nuoskaudos, nors buvusių liūdnų dienų ir vežimu neišveši. 

(6 nuotr.)
FOTOGALERIJA. Išsėtine skleroze serganti panevėžietė tiki, kad geriausias vaistas – optimizmas

Ligos medikai ilgai nepripažino 

„Kauno technologijos universiteto vakariniame skyriuje studijavau civilinę pramoninę statybą, dirbau. Krūvis buvo didelis“, – pasakoja Laimutė. Tuomet prastai pasijutusi viską nurašydavo nuovargiui. Kai pradėjo svaigti galva, tirpti kūnas, kreipėsi į medikus. Deja, šie skirdavo vaistų neurologinėms ligoms gydyti, o tokie vaistai, kaip dabar ji mano, tik nuodijo jos organizmą. „Gulėdavau ligoninėje, bet gydė ne tą ligą, kuria sirgau“, – pasakoja moteris. 

Laimutės sveikata itin pablogėdavo po sesijų, tačiau medikai į ją žiūrėdavo kreivai: „Tokia jauna, graži, o nedarbingumo prašai.“ Moteris pripažįsta – jos kraujo, šlapimo tyrimų rezultatai ligos nerodė, kardiograma taip pat: „Tad ir ant medikų pykti dabar negaliu.“ 

Išsėtinė sklerozė jai diagnozuota tik 1996 metais, kai Lietuvoje jau buvo galima atlikti magnetinio rezonanso ir kitus reikalingus tyrimus. Laimutė apgailestauja, kad iki to laiko apie išsėtinę sklerozę Lietuvoje nebuvę medikams pasiekiamų reikiamų žinių. Tuomet ir ji nežinojo, kaip išsėtinė sklerozė progresuoja ir kas jos laukia ateityje. Taip ir gyveno, vartodama medikų skiriamus vaistus, kartais pagulėdama ligoninėje. Mokėsi, dirbo. Baigusi universitetą ėmė dirbti pastatų techninės inventorizacijos specialiste. 

REKLAMA

„Buvau nutarusi nekurti šeimos ir savo sprendimo nekeičiau“, – sako Laimutė. Savarankiška moteris nenorėjo kam nors užkrauti savo rūpesčių. Su laiku atsirado ir kitų sveikatos bėdų. 

Ko labiausiai reikia, kad Dauno sindromą turintys vaikai galėtų mokytis bendrojo ugdymo įstaigose?
Prašome pasirinkti atsakymą!
Ruošti daugiau specialiųjų pedagogų, mokytojo padėjėjų
Keisti pedagogų nuostatas
Mažinti mokinių skaičių klasėse
Formuoti pozityvų visuomenės požiūrį
BALSUOTI
REZULTATAI
Ko labiausiai reikia, kad Dauno sindromą turintys vaikai galėtų mokytis bendrojo ugdymo įstaigose?
Ruošti daugiau specialiųjų pedagogų, mokytojo padėjėjų
38.5%
Keisti pedagogų nuostatas
7.8%
Mažinti mokinių skaičių klasėse
13.3%
Formuoti pozityvų visuomenės požiūrį
40.4%

REKLAMA

Atkaklumas padėjo atgauti regėjimą 

Laimutė skaudžiai išgyveno staigią savo mamos mirtį, o beveik po metų mirė ir tėvas. Sunkūs išgyvenimai atsiliepė sveikatai – pradėjo silpti Laimos regėjimas. Iš pradžių mirgėjo kairiąja akimi matomi vaizdai, o vėliau vos atskirdavo, ką mato – medį ar gyvūną, dešiniąja akimi visai nebematė. Kreipėsi į akių klinikas, bet pagalbos iš pradžių nerado. Medikai vis skirdavo įvairiausių vaistų ir prisipažindavo patys nežinantys, ko griebtis, kad padėtų Laimai vėl normaliai matyti. Kauno klinikose Laimai sakė – akiplotis mažytis, tačiau negalėjo paaiškinti, kodėl. 

Laimutė medikų prašė: „Pamirškite, kad sergu išsėtine skleroze, gydykite regėjimą!“ Dabar sako jau nežinanti, kas jai labiausiai padėjo – baro kameros ar sanatorijoje atliktos procedūros, o gal jos pačios atkaklumas, nes regėjimas grįžo. „Labai norėjau keliauti. Sumokėjau už kelionę į Italiją. Galvojau, nors ir dešiniąja akimi neregėsiu, vis tiek keliausiu. O atėjus kelionės laikui jau galėjau normaliai matyti! Norėjau keliauti autobusu, kad galėčiau žiūrėti pro langą, ir pavyko!“ – pasakoja pašnekovė. 

Nuo tada Laimutė ne kartą keliavo po Europos šalis, bet sveikatos bėdos vijosi iš paskos. 

Stresą vijau šalin 

Ėmė blogėti judesių koordinacija – pasiima puodelį į rankas ir bijo, kad tuojau išmes, nes ne kartą taip jau buvo atsitikę. Laimutė sako, kad ir į svečius eiti bijojusi, kad ko nors kitų akivaizdoje neišmestų, nesudaužytų. Moterį mėtė į šalis, jai tekdavo eiti remiantis į sieną. 

REKLAMA

„Iš pradžių nežinojau, kad sveikatą labai veikia stresas“, – sako Laimutė. Tačiau pastebėjusi, kad po kiekvieno streso sveikata pablogėja, Laima suprato, kad negali sau leisti nervintis, ir ėmė stengtis pozityviai vertinti viską, kad ir kas nutiktų. Neslepia: jaudulio neišvengdavo, bet tuojau čiupdavo save už pakarpos: nusiramink! Visos klaidos ištaisomos, nervintis nevalia! 

Laima sako išmokusi medituoti, medituodavo net dirbdama paprasčiausius namų ruošos darbus. Tiesiog mokėsi atsijungti nuo blogų minčių. Daugiausia streso patirdavo darbe. „Stengiausi užsisklęsti nuo neigiamų emocijų, negirdėti, kai kas nors įžeidžia ar įskaudina, bet ne visada pavykdavo“, – prisipažįsta Laimutė. 

Ji sako supratusi, kad turi pasirinkti, ar atiduoti save darbui ir rizikuoti visai pasiligoti, ar iš esmės keisti gyvenimo būdą ir kiek įmanoma saugoti sveikatą. Be to, Laimutės pagalbos reikėjo ir klausos negalią turinčiam broliui. Tad moteris apsisprendė – 2003 metais išėjo iš darbo. Nebuvo lengva apsispręsti, bet nematė kitos išeities. „Mokiausi gyventi su liga, ji ėjo ir eina savo keliu, o aš savo“, – sako Laimutė. Ji teigia negirdėjusi, kad kas nors būtų išgijęs nuo išsėtinės sklerozės – kol žmogus gyvas, turi gyventi su šia liga. 

Moteris jautė, kaip silpsta dešinioji kūno pusė, lipti laiptais darėsi vis sunkiau, neįsikibusi turėklų nebegalėdavo paeiti. Vis dėlto stengėsi visada būti pasitempusi, pasigražinusi, už tai sulaukdavo pastabų, ypač tada, kai parodydavo neįgaliojo pažymėjimą. Yra tekę išgirsti, kad apsimetinėja, tik vaidina neįgalią, bet ji turėjo atsakymą: „Kodėl sirgdama turi prastai atrodyti? Aš toks pat žmogus kaip ir visi.“ 

REKLAMA

Visos dienos užimtos 

Moteris įsijungė į Panevėžio regiono sergančiųjų išsėtine skleroze asociacijos veiklą, ėmė dalyvauti Lietuvos žmonių su negalia sąjungos renginiuose – šaškių turnyruose, vasaros stovyklose Ukmergės rajone Vepriuose. Moteris dalyvauja tradicinėse sergančiųjų išsėtine skleroze konferencijose, vykstančiose Vilniuje ir Panevėžyje. „Per konferencijas valdžios atstovams visada išsakome, kokių bėdų turime, ko mums stinga“, – sako pašnekovė. 

Laimutė visada rūpinosi savo jaunesniuoju broliu Gediminu, kuris neteko klausos dar vaikas. „Mudu su Gediminu susikalbame sava kalba, kurią išmokome dar tuomet, kai jis buvo mažas. Mano brolis – šaunus žmogus, jis gyvena mūsų tėviškėje, moka ūkio darbus, kai reikia, pats susiremontuoja žoliapjovę ir kitą techniką susitaiso.“ Laimutė ne tik lanko brolį, bet dažnai kviečiasi jį į Panevėžį, įtraukė jį į negalią turinčius žmones vienijančių organizacijų veiklą. 

„Mano visos dienos užimtos: lankau rankdarbių būrelius, važiuoju į tėviškę ir fotografuoju gamtą, žmones – viską, kas man gražu, įdomu“, – sako Laimutė. Deja, liga nė akimirkos neduoda apie save pamiršti. Laima šlubuoja, vaistus turi gerti kiekvieną dieną, vis dėlto tiki, kad geriausias vaistas – geros emocijos, optimizmas. Motociklu Laimutė jau seniai nebevažinėja, bet dviratį mina, kad pasimankštintų. 

„Gal kitą kartą susitiksime jūsų fotografijų parodoje?“ – atsisveikindama klausiu Laimos, o ji pritaria. Juk tikrai turi ką parodyti.

Straipsnio autorė: Eglė Kulvietienė.


Rašyti komentarą...
P
PRL
2020-03-28 11:40:33
Pranešti apie netinkamą komentarą
Gerai, kai žmogus optimistas. Dažniausiai šia liga sergantys yra baisūs niurgzliai.
Atsakyti
0

L
Labai
2020-03-29 14:47:48
Pranešti apie netinkamą komentarą
šiltas straipsnis. Sveikatos Jums
Atsakyti
0

M
Mona
2020-04-04 08:48:14
Pranešti apie netinkamą komentarą
Visai ne niurzgliai, tik žmonės, kurie serga nepagydoma liga. Jiems labai sunku , o moteris šaunuolė.
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (5)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų