Partnerio turinys
Turinys paruoštas bei kontroliuojamas projekto partnerio
2019.09.25 13:30

„Kai apima liūdesys, kai nežinai, ką daryti, nes išsėmei visas kompiuterio galimybes, pasiklydai eilių ar mokslo labirintuose arba tiesiog viskas nusibodo, ateik ten, kur galima ką nors kurti. Pasinerk į kūrybą, būk laisvas, būk kitoks, nes panirę į kitą erdvę, į kitą pasaulį, tampame visai kitokie“, – sako keramikas Gvidas Raudonius. Jis įsitikinęs, kad menas, kūrybinė veikla ne tik išlaisvina kūrybines galias, bet ir padeda spręsti socialines problemas. Keramikas apie tai kalbėjo Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus bibliotekos organizuotoje diskusijoje „Kaip menas padeda spręsti socialines problemas?“ 

Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus biblioteka organizavo diskusiją „Kaip menas padeda spręsti socialines problemas?“ Sigitos Inčiūrienės nuotr.

Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus biblioteka organizavo diskusiją „Kaip menas padeda spręsti socialines problemas?“ Sigitos Inčiūrienės nuotr.

REKLAMA

Meno terapijos pradininku laikomas anglas Adrianas Keithas Grahamas Hillas, kuris tokios terapijos poveikį pajuto pats, o vėliau ėmė taikyti kitiems ligoniams. 1938 m. sirgdamas tuberkulioze pradėjo piešti ir suprato, kad ši veikla skatina geras emocijas ir greitina sveikimą. Hillas pirmasis pavartojo terminą „dailės terapija“, parašė pirmąją meno terapijai skirtą knygą „Menas prieš ligą“, tapo Britanijos meno terapijos asociacijos prezidentu. 

Meno terapija suteikia džiaugsmo 

G. Raudonius meno terapijos nauda neabejoja. Jis – Lietuvos dailininkų sąjungos galerijos ketvirti metai vykdomo projekto „Lipdau pasaulį ir save“ kuratorius. Projekto metu du ar trys profesionalūs keramikai socialinės globos namuose, kuriuose gyvena žmonės, turintys proto, psichikos, fizinių negalių, organizuoja savaitę trunkančias keramikos dirbtuves. Taip kas vasarą į kūrybinę veiklą įtraukiami 2–3 globos namų gyventojai. 

„Žmonėms suteikiame galimybę savaitę būti visai kitokioje – kūrybos erdvėje. Jie skatinami kurti, lipdyti, daryti tai, kas jiems iki šiol nebuvo pažįstama. Kūryba šiuos žmones pakylėja, kurdami jie kitaip kalba, kitaip mąsto, – pasakoja G. Raudonius. – Negalią turintis žmogus savo mintis sunkiai išreiškia žodžiais, bet taktiliniai pojūčiai dirbant su moliu jiems padeda atsiskleisti, nusiraminti, geriau pažinti save.“ 

Pasak G. Raudoniaus, dirbtuvių dalyviai susipažįsta su visais keramikos kūrimo etapais – nuo lipdymo, nulipdytų dirbinių džiovinimo ir pirmojo degimo iki glazūravimo. Paskutinis žingsnis – degimas atvira ugnimi lauko krosnyje naudojant raku techniką. Ši technika naudojama Korėjoje, Japonijoje, Kinijoje – glazūruoti kūriniai degami 1000 ir daugiau laipsnių temperatūroje. „Šis etapas – pats dramatiškiausias, – sako keramikas, – nes iš krosnies išimti daiktai atrodo labai pasikeitę. Raku technika būtent ir pasižymi tuo, kad degant dirbinius glazūrų spalvos labai pasikeičia. Būna didžiulė nuostaba, nes žalios spalvos daiktas tampa žalvarinis, auksinis, o vietoj mėlynos atsiranda violetinė spalva ir panašiai.“ 

REKLAMA

Dirbtuvėse profesionalūs dailininkai kuria kartu su dalyviais: „Visą laiką esame šalia, vedžiojame jų rankas, kai tos rankos nežino, ką daryti“, – sako keramikas. 

Užsiėmimų poveikį jų dalyviams kaskart vertina psichologai. Dirbtuvių organizatorius visada pradžiugina šios stebėsenos rezultatai. Štai G. Raudoniaus pacituoti Strūnos socialinės globos namų psichologės žodžiai: „Dalyviai noriai dalijosi įspūdžiais su globos namų darbuotojais ir gyventojais, džiaugėsi veikla, išsakė keramikos užsiėmimų metu patirtas emocijas: „Malonu, atpalaiduoja, ramina, labai gražu, gera nuotaika, įdomu, labai patiko kartu dirbti, norėtume dar lipdyt iš molio“. Džiugu buvo matyti laimingus gyventojų veidus, pozityvią nuotaiką, džiaugsmą, pasididžiavimą kalbant apie savo kūrinius.“ 

G. Raudonius pasakoja, kad dirbtuvių pabaigoje globos namuose rengiama didelė paroda, o paskui keramikos darbai keliauja į gyventojų kambarius, puošia patalpas, visą laiką žmonėms primena patirtą kūrybos džiaugsmą. 

Savo pasakojimą keramikas baigia jį sujaudinusia istorija Jurgaičių globos namuose: „Paskutinėmis dienomis atėjo labai prastai atrodantis ir sunkiai kūną valdantis gal 80 metų amžiaus vyras ir pasakė, kad visą laiką norėjo atsidėkoti savo slaugei ir norėtų jai nulipdyti gražią vazą. Jis tą vazą lipdė labai susikaupęs, labai stengėsi – įsivaizduojat, kiek jis į kūrinį įdėjo savęs ir savo dėkingumo? Jo nebus, bet jo kūrinys gyvuos perduodamas iš rankų į rankas – tai yra jaudinantis dalykas.“ 

REKLAMA

Psichodrama padeda pažinti savo galias 

Psichodrama – tai grupinė psichoterapija, padedanti geriau atskleisti vidines žmogaus problemas per veiksmą. Ji remiasi idėja, kad žmonės – tai aktoriai, gyvenime atliekantys įvairius vaidmenis. Teatro retorikos mokytoja, psichodramos ekspertė Vida Lipskytė neabejoja, kad psichodrama gali padėti spręsti bet kokias socialines problemas. 

„Psichodramos metodas gimė žiūrint į parke žaidžiančius vaikus, – pasakoja V. Lipskytė. – Visi buvom vaikai, visi žaidėm: tu būsi mama, tu – tėtis, tėtis išėjo į darbą, dabar tu būsi mano sesė. Psichodrama paremta būtent tokiu žaidimu. Žaisdamas žmogus nusiima socialines kaukes, nusiima karūnas, statusus ir žaidžia. Yra posakis: jeigu suaugęs žmogus dirbtų taip rimtai, kaip rimtai susikaupę žaidžia vaikai, darbo našumas smarkiai pagerėtų. Žaisti galima net mirties akivaizdoje – galiu sėdėti kampe, keikti visą pasaulį, kaip man blogai, arba galiu pakeisti savo santykį su šia situacija.“ 

Pasak Vidos, psichodrama žmogų išlaisvina, nuteikia kūrybiškai, spontaniškai, suteikia progą pažinti save, išsakyti žodžius, kurių iki tol negalėjai ištarti: „Pavyzdžiui, dėl problemiškų santykių su mama negali su ja pasikalbėti, o psichodramoje simuliuojamas pokalbis su mama, ir tu gauni progą ištarti žodžius, kurie iki tol smaugė gerklę.“ 

Psichodramos ekspertė sako, kad norint žaisti tereikia noro ir drąsos pradėti. „Šią vasarą kaimo bendruomenė po atlaidų surengė vaišes ir manęs prašė ką nors suorganizuoti. Kai jie pavalgė, išėjom ant pievelės ir žaidėm. Nors visi buvo pagyvenę žmonės, bet įsijungė – ir gyvas skulptūras kūrė, ir šunimis lojo, ir katinais kniaukė, dainavo ir šoko“, – pasakoja V. Lipskytė. 

REKLAMA

Jai ypač įsiminė darbas su vieno miesto neįgaliųjų asociacijos jaunimu: „Tie jauni žmonės turėjo įvairiausių negalių – vieniems diagnozuotas cerebrinis paralyžius, kitiems – psichinė, regėjimo ar dar kokia kita negalia. Kartą daviau jiems užduotį – paprašiau įsivaizduoti, ką jie veiktų, jei gyventų visuomenėje, kurioje nėra piniginių santykių, kur už darbą nemokamos algos, nes pinigų nėra. Tada jie pradėjo galvoti, ką darytų, nes kiekvienas kažką sugeba. Jie darė darė, kūrė kūrė ir taip bežaisdami sukūrė internetinę parduotuvę. Ir koks džiaugsmas – ta internetinė parduotuvė iki šiol veikia! Jie visi yra mano feisbuko draugai, ir aš matau, kad kažkas iš jų lipdo, kažkas piešia, žodžiu, visi pradėjo ką nors daryti.“ 

Juokas daro stebuklus

Asociacija „Raudonos nosys Gydytojai klounai“, vienijanti profesionalius aktorius-klounus, kurie reguliariai lanko sergančius vaikus Lietuvos ligoninėse, teikia emocinę paramą vaikams ir juos slaugantiems artimiesiems. Klounų apsilankymai praskaidrina ligoninės kasdienybę, mažina stresą ir baimę, padeda atsipalaiduoti, lavina vaizduotę. Pasak asociacijos vadovės Aistės Lacitės, klounai stengiasi su kiekvienu vaiku pabendrauti individualiai. 

„Mūsų klounai nekviečia žaisti, jie eina ten, kur, atrodo, negali būti vietos teatrui, cirkui, juokui, o mūsų komandai smagiausia eiti ten, kur labai labai liūdna, – sako asociacijos vadovė A. Lacitė. – Klounai leidžia sau juokauti tokiomis situacijomis, kai, atrodo, juokauti negalima – tarkim, žmogui nupjauta koja ar jis nepagydomai serga vėžiu. Vis dėlto klounai siūlo pasirinkti, kaip į tai žiūrėti – ar dramatiškai, ar su humoru, bandant susitaikyti ir net tokiomis gyvenimo situacijomis ieškoti gražių dalykų.“ 

REKLAMA

Asociacija savo veiklą pradėjo prieš 8 metus Vilniuje, o dabar veikia ir kituose miestuose. Klounai lankydavo sergančius vaikus, o prieš metus pradėjo lankytis ir senelių globos namuose. Asociacijos vadovė sako, kad vaikai ir seneliai, ko gero, turi geriausią humoro jausmą: „Vaikai dar nežino socialinių normų – ką galima ir ko negalima sakyti, iš ko juoktis galima, iš ko – ne, o seneliai nebeturi ko prarasi, jie yra tokie, kokie yra.“ A. Lacitė sako, kad tokiose vietose kaip ligoninė ar senelių namai labai daug žmonių apsimetinėja: „Gydytojai vaidina savo vaidmenį – turi būti labai rimti, labai atsakingi, tėvai irgi stengiasi laikytis, neparodyti baimių, o mes esam tie, kurie leidžiam žmonėms iš tikrųjų pabūti tokiais, kokie jie yra, ir siūlom pasirinkti, kaip nori gyventi – su šypsena ar su tragedija.“ 

Pasak Aistės, sergančių vaikų tėvai pasakoja, kad klounų vaikai labai laukia ir kad jų gijimo procesas gerokai pagreitėja – juk, kaip rodo moksliniai tyrimai, geros emocijos, juokas padeda sveikti. „Esame išleidę knygytę „Mažas stebuklas“, kur sudėtos išskirtinės istorijos, kai net mirtinos ligos akivaizdoje klounų dovanotos geros emocijos ir humoras padėjo vaikams išsikrapštyti iš baisių ligų, kai daktarai sakė, kad jiems teliko gyventi vienas du mėnesiai“, – tvirtina asociacijos vadovė. 

Ji sako, kad ligoninė yra vieta, kur visi sprendžia už pacientą – dabar turi keltis, duoti kraują ir pan., tad klounai, nuėję į ligoninę, stengiasi suteikti pacientui kitokių galių. „Turim nuostabią mergaitę Vakarę, kuriai nustatytas cerebrinis paralyžius, ir ji nuolatos guli ligoninėse. Kartą vienas klounas su ja susitarė, kad ji šaudys akimis. Klounas mergaitę vežiojo po ligoninę, ji šaudė akimis, ir visi, netgi gydytojai, įsijungė į tą žaidimą. Buvo daug juoko, nuslūgo įtampa, Vakarė jautėsi daug geriau – juk žaidimas per emocijas veikia ir kūną.“ 

Baigiantis diskusijai Aistė visiems patarė daugiau šypsotis: „Kiekvieną kartą, kai atsitinka kažkas bloga, prisiminkit, kad visą laiką yra du keliai – verkti arba juoktis, tad rinkimės.“

Straipsnio autorė: Sigita Inčiūrienė.

Gintauta
2019-09-28 10:42:33
Meno terapija viena iš instrumentų,kuri naudojama ne tik pagerinti gyvenimo kokybę,bet ir pasveikti.Esu socialinė darbuotoja ir turiu galimybę taikyti dailės terapija kiek tai leidžia mano kompetencija.Begalo džiugu,kad meno,dailės terapijos pripažintos kaip veiksmingos.:)
Atsakyti
Patogiausias būdas sužinoti daugiau - sekti naujienas mūsų „Facebook“ paskyroje!
Gintauta 2019-09-28 10:42:33
Pranešti apie netinkamą komentarą
0
Meno terapija viena iš instrumentų,kuri naudojama ne tik pagerinti gyvenimo kokybę,bet ir pasveikti.Esu socialinė darbuotoja ir turiu galimybę taikyti dailės terapija kiek tai leidžia mano kompetencija.Begalo džiugu,kad meno,dailės terapijos pripažintos kaip veiksmingos.:)   ATSAKYTI

Top Video

Praeities žvalgas. Lietuvis apsilankė apleistoje Estijos pionierių stovykloje: vaizdai sukėlė gailestį
DABAR RODOMA
Praeities žvalgas. Lietuvis apsilankė apleistoje Estijos pionierių stovykloje: vaizdai sukėlė gailestį
DABAR RODOMA
Farai. Ne iš kelmo spirta pardavėja tapo didvyre – lietuvės gudrybė sustabdė vagišių
DABAR RODOMA
Farai. Vairuotojo elgesys pareigūnus išvertė iš koto: mašina nevažiavo, o vyras „vairavo“
DABAR RODOMA
Pasidalijo, ką mama išdarinėjo lėktuve: dukrai teliko rausti iš gėdos
DABAR RODOMA
Pamačius, kaip bandoma išvažiuoti iš automobilių aikštelės aplinkiniai susiėmė už galvų
DABAR RODOMA
Košmaras autobuse: nufilmuota, kas dėjosi viduje per siaubingą avariją
DABAR RODOMA
Internautai negali patikėti savo akimis: neatskiria, kuri yra dukra, o kuri – mama
DABAR RODOMA
Prieš srovę. Po 12 metų kartu Dianos gyvenimas virto pragaru: istorija – pamoka kiekvienam
DABAR RODOMA
Prieš srovę. Gimtadienio šventė porai virto pragaru: atėmė keturis vaikus, tarnybos reikalauja tūkstančių
DABAR RODOMA
Visi mes žmonės. Skambinas įvardijo skyrybų su Krysko priežastį: galutinis taškas padėtas tik dabar
REKLAMA
Renata Zybartienė trykšta pozityvia energija. (nuotr. asm. archyvo)
Renatą Zybartienę gali sutikti įvairiuose pramogų pasaulio renginiuose besisukiojančią greta ryškiausių šou žvaigždžių. Moteris – latvės dainininkės Samantos Tinos, kitų tiek ...
Eglė Laurinavičė. Sigitos Inčiūrienės nuotr.
„Mūsų nuotraukos yra žaidimas, pabėgimas į nerūpestingą ir išradingą vaikystę, kurioje išsilaisvina fantazijos, keisti sumanymai“, – kalba du sūnus auginanti Eglė Laurinavičė. ...
Didžiausias Viktorijos Mažonaitės pomėgis – kelionės (nuotr. asm. archyvo)
Viktorija Mažonaitė diabetu serga jau 25 metus. Ilgą laiką ji buvo atsiribojusi tylos siena ir apie savo ligą nekalbėjo – tarsi norėjo įrodyti sau ir kitiems, kad niekuo ...
Reikėjo mergaitėms padangių žydrų. (nuotr. asm. archyvo)
Tauragiškei Kristinai Liolaitei tebuvo 29-eri, kai per nelaimingą atsitikimą darbe neteko kojų. Antra tiek metų moteris pragyveno oficialiai pripažinta neįgalia, nors širdyje ...
Choro „Vėlyvis“ pasirodymas. L. Jakubauskienės nuotr.
Vilnietis Ruslanas Romas Šerkšnys apdovanotas ne vienu talentu. M. K. Čiurlionio meno mokykloje dailės skyriuje mokęsis menininkas tapo, skaptuoja iš medžio, kuria ...
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų