Partnerio turinys
Turinys paruoštas bei kontroliuojamas projekto partnerio
2019.09.25 13:30

„Kai apima liūdesys, kai nežinai, ką daryti, nes išsėmei visas kompiuterio galimybes, pasiklydai eilių ar mokslo labirintuose arba tiesiog viskas nusibodo, ateik ten, kur galima ką nors kurti. Pasinerk į kūrybą, būk laisvas, būk kitoks, nes panirę į kitą erdvę, į kitą pasaulį, tampame visai kitokie“, – sako keramikas Gvidas Raudonius. Jis įsitikinęs, kad menas, kūrybinė veikla ne tik išlaisvina kūrybines galias, bet ir padeda spręsti socialines problemas. Keramikas apie tai kalbėjo Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus bibliotekos organizuotoje diskusijoje „Kaip menas padeda spręsti socialines problemas?“ 

Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus biblioteka organizavo diskusiją „Kaip menas padeda spręsti socialines problemas?“ Sigitos Inčiūrienės nuotr.

Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus biblioteka organizavo diskusiją „Kaip menas padeda spręsti socialines problemas?“ Sigitos Inčiūrienės nuotr.

REKLAMA

Meno terapijos pradininku laikomas anglas Adrianas Keithas Grahamas Hillas, kuris tokios terapijos poveikį pajuto pats, o vėliau ėmė taikyti kitiems ligoniams. 1938 m. sirgdamas tuberkulioze pradėjo piešti ir suprato, kad ši veikla skatina geras emocijas ir greitina sveikimą. Hillas pirmasis pavartojo terminą „dailės terapija“, parašė pirmąją meno terapijai skirtą knygą „Menas prieš ligą“, tapo Britanijos meno terapijos asociacijos prezidentu. 

Meno terapija suteikia džiaugsmo 

G. Raudonius meno terapijos nauda neabejoja. Jis – Lietuvos dailininkų sąjungos galerijos ketvirti metai vykdomo projekto „Lipdau pasaulį ir save“ kuratorius. Projekto metu du ar trys profesionalūs keramikai socialinės globos namuose, kuriuose gyvena žmonės, turintys proto, psichikos, fizinių negalių, organizuoja savaitę trunkančias keramikos dirbtuves. Taip kas vasarą į kūrybinę veiklą įtraukiami 2–3 globos namų gyventojai. 

„Žmonėms suteikiame galimybę savaitę būti visai kitokioje – kūrybos erdvėje. Jie skatinami kurti, lipdyti, daryti tai, kas jiems iki šiol nebuvo pažįstama. Kūryba šiuos žmones pakylėja, kurdami jie kitaip kalba, kitaip mąsto, – pasakoja G. Raudonius. – Negalią turintis žmogus savo mintis sunkiai išreiškia žodžiais, bet taktiliniai pojūčiai dirbant su moliu jiems padeda atsiskleisti, nusiraminti, geriau pažinti save.“ 

Pasak G. Raudoniaus, dirbtuvių dalyviai susipažįsta su visais keramikos kūrimo etapais – nuo lipdymo, nulipdytų dirbinių džiovinimo ir pirmojo degimo iki glazūravimo. Paskutinis žingsnis – degimas atvira ugnimi lauko krosnyje naudojant raku techniką. Ši technika naudojama Korėjoje, Japonijoje, Kinijoje – glazūruoti kūriniai degami 1000 ir daugiau laipsnių temperatūroje. „Šis etapas – pats dramatiškiausias, – sako keramikas, – nes iš krosnies išimti daiktai atrodo labai pasikeitę. Raku technika būtent ir pasižymi tuo, kad degant dirbinius glazūrų spalvos labai pasikeičia. Būna didžiulė nuostaba, nes žalios spalvos daiktas tampa žalvarinis, auksinis, o vietoj mėlynos atsiranda violetinė spalva ir panašiai.“ 

REKLAMA

Dirbtuvėse profesionalūs dailininkai kuria kartu su dalyviais: „Visą laiką esame šalia, vedžiojame jų rankas, kai tos rankos nežino, ką daryti“, – sako keramikas. 

Užsiėmimų poveikį jų dalyviams kaskart vertina psichologai. Dirbtuvių organizatorius visada pradžiugina šios stebėsenos rezultatai. Štai G. Raudoniaus pacituoti Strūnos socialinės globos namų psichologės žodžiai: „Dalyviai noriai dalijosi įspūdžiais su globos namų darbuotojais ir gyventojais, džiaugėsi veikla, išsakė keramikos užsiėmimų metu patirtas emocijas: „Malonu, atpalaiduoja, ramina, labai gražu, gera nuotaika, įdomu, labai patiko kartu dirbti, norėtume dar lipdyt iš molio“. Džiugu buvo matyti laimingus gyventojų veidus, pozityvią nuotaiką, džiaugsmą, pasididžiavimą kalbant apie savo kūrinius.“ 

G. Raudonius pasakoja, kad dirbtuvių pabaigoje globos namuose rengiama didelė paroda, o paskui keramikos darbai keliauja į gyventojų kambarius, puošia patalpas, visą laiką žmonėms primena patirtą kūrybos džiaugsmą. 

Savo pasakojimą keramikas baigia jį sujaudinusia istorija Jurgaičių globos namuose: „Paskutinėmis dienomis atėjo labai prastai atrodantis ir sunkiai kūną valdantis gal 80 metų amžiaus vyras ir pasakė, kad visą laiką norėjo atsidėkoti savo slaugei ir norėtų jai nulipdyti gražią vazą. Jis tą vazą lipdė labai susikaupęs, labai stengėsi – įsivaizduojat, kiek jis į kūrinį įdėjo savęs ir savo dėkingumo? Jo nebus, bet jo kūrinys gyvuos perduodamas iš rankų į rankas – tai yra jaudinantis dalykas.“ 

REKLAMA

Psichodrama padeda pažinti savo galias 

Psichodrama – tai grupinė psichoterapija, padedanti geriau atskleisti vidines žmogaus problemas per veiksmą. Ji remiasi idėja, kad žmonės – tai aktoriai, gyvenime atliekantys įvairius vaidmenis. Teatro retorikos mokytoja, psichodramos ekspertė Vida Lipskytė neabejoja, kad psichodrama gali padėti spręsti bet kokias socialines problemas. 

„Psichodramos metodas gimė žiūrint į parke žaidžiančius vaikus, – pasakoja V. Lipskytė. – Visi buvom vaikai, visi žaidėm: tu būsi mama, tu – tėtis, tėtis išėjo į darbą, dabar tu būsi mano sesė. Psichodrama paremta būtent tokiu žaidimu. Žaisdamas žmogus nusiima socialines kaukes, nusiima karūnas, statusus ir žaidžia. Yra posakis: jeigu suaugęs žmogus dirbtų taip rimtai, kaip rimtai susikaupę žaidžia vaikai, darbo našumas smarkiai pagerėtų. Žaisti galima net mirties akivaizdoje – galiu sėdėti kampe, keikti visą pasaulį, kaip man blogai, arba galiu pakeisti savo santykį su šia situacija.“ 

Pasak Vidos, psichodrama žmogų išlaisvina, nuteikia kūrybiškai, spontaniškai, suteikia progą pažinti save, išsakyti žodžius, kurių iki tol negalėjai ištarti: „Pavyzdžiui, dėl problemiškų santykių su mama negali su ja pasikalbėti, o psichodramoje simuliuojamas pokalbis su mama, ir tu gauni progą ištarti žodžius, kurie iki tol smaugė gerklę.“ 

Psichodramos ekspertė sako, kad norint žaisti tereikia noro ir drąsos pradėti. „Šią vasarą kaimo bendruomenė po atlaidų surengė vaišes ir manęs prašė ką nors suorganizuoti. Kai jie pavalgė, išėjom ant pievelės ir žaidėm. Nors visi buvo pagyvenę žmonės, bet įsijungė – ir gyvas skulptūras kūrė, ir šunimis lojo, ir katinais kniaukė, dainavo ir šoko“, – pasakoja V. Lipskytė. 

REKLAMA

Jai ypač įsiminė darbas su vieno miesto neįgaliųjų asociacijos jaunimu: „Tie jauni žmonės turėjo įvairiausių negalių – vieniems diagnozuotas cerebrinis paralyžius, kitiems – psichinė, regėjimo ar dar kokia kita negalia. Kartą daviau jiems užduotį – paprašiau įsivaizduoti, ką jie veiktų, jei gyventų visuomenėje, kurioje nėra piniginių santykių, kur už darbą nemokamos algos, nes pinigų nėra. Tada jie pradėjo galvoti, ką darytų, nes kiekvienas kažką sugeba. Jie darė darė, kūrė kūrė ir taip bežaisdami sukūrė internetinę parduotuvę. Ir koks džiaugsmas – ta internetinė parduotuvė iki šiol veikia! Jie visi yra mano feisbuko draugai, ir aš matau, kad kažkas iš jų lipdo, kažkas piešia, žodžiu, visi pradėjo ką nors daryti.“ 

Juokas daro stebuklus

Asociacija „Raudonos nosys Gydytojai klounai“, vienijanti profesionalius aktorius-klounus, kurie reguliariai lanko sergančius vaikus Lietuvos ligoninėse, teikia emocinę paramą vaikams ir juos slaugantiems artimiesiems. Klounų apsilankymai praskaidrina ligoninės kasdienybę, mažina stresą ir baimę, padeda atsipalaiduoti, lavina vaizduotę. Pasak asociacijos vadovės Aistės Lacitės, klounai stengiasi su kiekvienu vaiku pabendrauti individualiai. 

„Mūsų klounai nekviečia žaisti, jie eina ten, kur, atrodo, negali būti vietos teatrui, cirkui, juokui, o mūsų komandai smagiausia eiti ten, kur labai labai liūdna, – sako asociacijos vadovė A. Lacitė. – Klounai leidžia sau juokauti tokiomis situacijomis, kai, atrodo, juokauti negalima – tarkim, žmogui nupjauta koja ar jis nepagydomai serga vėžiu. Vis dėlto klounai siūlo pasirinkti, kaip į tai žiūrėti – ar dramatiškai, ar su humoru, bandant susitaikyti ir net tokiomis gyvenimo situacijomis ieškoti gražių dalykų.“ 

REKLAMA

Asociacija savo veiklą pradėjo prieš 8 metus Vilniuje, o dabar veikia ir kituose miestuose. Klounai lankydavo sergančius vaikus, o prieš metus pradėjo lankytis ir senelių globos namuose. Asociacijos vadovė sako, kad vaikai ir seneliai, ko gero, turi geriausią humoro jausmą: „Vaikai dar nežino socialinių normų – ką galima ir ko negalima sakyti, iš ko juoktis galima, iš ko – ne, o seneliai nebeturi ko prarasi, jie yra tokie, kokie yra.“ A. Lacitė sako, kad tokiose vietose kaip ligoninė ar senelių namai labai daug žmonių apsimetinėja: „Gydytojai vaidina savo vaidmenį – turi būti labai rimti, labai atsakingi, tėvai irgi stengiasi laikytis, neparodyti baimių, o mes esam tie, kurie leidžiam žmonėms iš tikrųjų pabūti tokiais, kokie jie yra, ir siūlom pasirinkti, kaip nori gyventi – su šypsena ar su tragedija.“ 

Pasak Aistės, sergančių vaikų tėvai pasakoja, kad klounų vaikai labai laukia ir kad jų gijimo procesas gerokai pagreitėja – juk, kaip rodo moksliniai tyrimai, geros emocijos, juokas padeda sveikti. „Esame išleidę knygytę „Mažas stebuklas“, kur sudėtos išskirtinės istorijos, kai net mirtinos ligos akivaizdoje klounų dovanotos geros emocijos ir humoras padėjo vaikams išsikrapštyti iš baisių ligų, kai daktarai sakė, kad jiems teliko gyventi vienas du mėnesiai“, – tvirtina asociacijos vadovė. 

Ji sako, kad ligoninė yra vieta, kur visi sprendžia už pacientą – dabar turi keltis, duoti kraują ir pan., tad klounai, nuėję į ligoninę, stengiasi suteikti pacientui kitokių galių. „Turim nuostabią mergaitę Vakarę, kuriai nustatytas cerebrinis paralyžius, ir ji nuolatos guli ligoninėse. Kartą vienas klounas su ja susitarė, kad ji šaudys akimis. Klounas mergaitę vežiojo po ligoninę, ji šaudė akimis, ir visi, netgi gydytojai, įsijungė į tą žaidimą. Buvo daug juoko, nuslūgo įtampa, Vakarė jautėsi daug geriau – juk žaidimas per emocijas veikia ir kūną.“ 

Baigiantis diskusijai Aistė visiems patarė daugiau šypsotis: „Kiekvieną kartą, kai atsitinka kažkas bloga, prisiminkit, kad visą laiką yra du keliai – verkti arba juoktis, tad rinkimės.“

Straipsnio autorė: Sigita Inčiūrienė.

Gintauta
2019-09-28 10:42:33
Meno terapija viena iš instrumentų,kuri naudojama ne tik pagerinti gyvenimo kokybę,bet ir pasveikti.Esu socialinė darbuotoja ir turiu galimybę taikyti dailės terapija kiek tai leidžia mano kompetencija.Begalo džiugu,kad meno,dailės terapijos pripažintos kaip veiksmingos.:)
Atsakyti
Patogiausias būdas sužinoti daugiau - sekti naujienas mūsų „Facebook“ paskyroje!
Gintauta 2019-09-28 10:42:33
Pranešti apie netinkamą komentarą
0
Meno terapija viena iš instrumentų,kuri naudojama ne tik pagerinti gyvenimo kokybę,bet ir pasveikti.Esu socialinė darbuotoja ir turiu galimybę taikyti dailės terapija kiek tai leidžia mano kompetencija.Begalo džiugu,kad meno,dailės terapijos pripažintos kaip veiksmingos.:)   ATSAKYTI

Top Video

100-metį atšventusios dvynės atskleidė paprastą savo ilgo gyvenimo paslaptį
DABAR RODOMA
100-metį atšventusios dvynės atskleidė paprastą savo ilgo gyvenimo paslaptį
DABAR RODOMA
Užfiksuotas šokiruojantis tėvų poelgis su kūdikiu: istorija kelia pyktį
DABAR RODOMA
Berniukas įsiuto dėl mamos poelgio – jo moralas nepaliks abejingų
DABAR RODOMA
Pikantiškas moters elgesys ant automobilio: netrukus buvo sulaikyta
DABAR RODOMA
Užfiksavo šlykšų pabėgioti išėjusios moters poelgį: paviešino, kad sugėdintų
DABAR RODOMA
Po paviešinto įrašo iš darbo mergina buvo atleista – klientai pašėlo
DABAR RODOMA
Laidotuves pertraukė netikėtumas: vyrui teko šokti į iškastą duobę
DABAR RODOMA
Išgyveno nemaloniausią incidentą lėktuve: keleivei prireikė palydovų pagalbos
DABAR RODOMA
Paviešintas įrašas, kaip siuntų darbuotojais apsimetę vyrai surišo šeimą ir ją apvogė
DABAR RODOMA
Moteris patyrė gyvenimo sukrėtimą: su taksi nevažiuos dar ilgai
REKLAMA
Sanna Karosas sako, kad Iva į jos gyvenimą atnešė dar daugiau džiaugsmo. Sannos Karosas asmeninio archyvo nuotr.
Sanna Karosas – laiminga keturių vaikų mama, LCC tarptautinio universiteto Klaipėdoje dėstytoja ir, kaip ji mėgsta prisistatyti, meilės imigrantė – būdama 20-ies sutiko savo ...
 Irenai Žemaitienei gyvenimo džiaugsmo niekada netrūksta. Nijolės Zenkevičiūtės nuotr.
Kai pakilau atsisveikinti, Irena Žemaitienė dar sykį priminė, kad labai nori lankyti šokių studiją, kurioje šokti mokytųsi judantys neįgaliojo vežimėliu.  Tą akimirką ...
11-ojo negalią turinčių žmonių šokių maratono „Mes kartu – mes tvirti“ akimirkos.  Aurelijos Babinskienės nuotr.
Mažeikių kultūros centro Pramogų salėje vyko 11-asis negalią turinčių žmonių šokių maratonas „Mes kartu – mes tvirti“. Šį renginį Mažeikių ir aplinkinių rajonų neįgalieji jau ...
Kurčneregių mokytoja Dalia Taurienė pristatė Liv Holmen knygą. Linos Jakubauskienės nuotr.
Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre (LASUC) pristatyta iš norvegų į lietuvių kalbą išversta pedagogės Liv Holmen parengta knyga „Valia ir šviesa“. Jos pristatyme ...
Baltosios lazdelės dienos proga Ukmergės LIONS klubas atidarė meninę instaliaciją „Daina Brailio raštu“. Pauliaus Šemėtos nuotr.
Spalio 15-ąją minint Baltosios lazdelės dieną Ukmergėje Brailio raštu „suskambėjo“ populiariosios „Anties“ dainos žodžiai: „Balandžių daug Ukmergėj...“ Populiarioje Ukmergės ...
REKLAMA

TELEVIZIJA

TVPlay
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų