Biblioteka – traukos centras ne tik turintiems regos negalią

Skaityk lengvai

Lietuvos aklųjų bibliotekos (LAB) Ukmergės padalinys – viena iš penkių Lietuvoje veikiančių bibliotekų, skirtų regos sutrikimų turintiems žmonėms. Didžioji dalis leidinių čia – įgarsinti. Padaliniui vadovaujanti Asta Girnienė sako, kad tokios knygos reikalingos ne tik regos sutrikimų turintiems žmonėms, bet ir tiems, kurie dėl skirtingų negalių negali ar nemoka skaityti.

Asta Girnienė sako, kad mezgimas ant grėblio padeda atkreipti dėmesį į biblioteką. Linos Jakubauskienės nuotr.
10

(10 nuotr.)
FOTOGALERIJA. Biblioteka – traukos centras ne tik turintiems regos negalią

Užsukę į biblioteką, sutinkame knygų pasikeisti atėjusią ukmergiškę Veroniką Genovaitę Adamonienę. Išsikalbame. Moteriai netrukus sukaks 85-eri. Be kataraktos ir glaukomos, V. G. Adamonienė turi ir kitų ligų bei negalių – diabetą, bronchinę astmą, sutrikusi jos klausa. Galimybė naudotis biblioteka moteriai – didelis džiaugsmas. „Kiek save pamenu, tiek skaitau, pradėjau dar neidama į mokyklą. Vaikystėj teko skaityti ir prie Mėnulio šviesos, ir su žvake po antklode, ir prie ugnies, ir prie balanos. Gal tada ir sugadinau akis“, – spėlioja skaitytoja.

REKLAMA

Vieta, kur esi laukiamas

V. G. Adamonienė pasakoja medicinos seserimi dirbusi 42-ejus metus, su vyru užaugino du vaikus, kurie įgijo puikų išsilavinimą, jau patys turi anūkų. „Vaikai vis kviečia pas save į miestą, dukra net įrengė man kambarį, bet kol kas galiu tvarkytis ir pati. Vienatvę gerokai praskaidrina įgarsintos knygos. Per mėnesį jų išklausau po 30–40“, – šypsosi moteris.

Jai labiausiai patinka klasika, vis dėlto moteris skaito ir dabartinių autorių kūrinius, mėgsta detektyvus, apsakymus. Pati V. G. Adamonienė sako turinti sukaupusi didžiulę biblioteką, tik skaityti įprastų knygų jau nebegali.

Dar moteriai labai patinka literatūros skaitymai Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) Ukmergės rajono filiale, kurie vyksta kiekvieną pirmadienį. Bibliotekininkė A. Girnienė kaskart parenka įdomių tekstų, dažniausiai – vietos literatų knygas, kurios niekada nebus įgarsintos. „Labai įdomu susipažinti su kūrėjais ukmergiškiais. Jų tekstai – apie žinomas vietoves, taip pat apie skaudžius Lietuvai istorijos momentus. Pati gyvenau pokariu, pamenu, kaip su mama nešdavome į mišką maisto partizanams. Puiku, kad kažkas užrašo savo prisiminimus. Labai dažnai istorijos iškeliauja kartu su žmogumi“, – sako moteris.

Ji pasidžiaugia, kad bibliotekininkė – labai paslaugi, visada padeda pasirinkti knygas, žino jos pomėgius. „Tai – viena iš priežasčių, kodėl nesinori išvažiuoti iš Ukmergės. Čia visi savi, visi šaunūs“, – sako V. G. Adamonienė.

A. Girnienės paslaugumu, geranoriškumu patenkinta ir regos negalią turinti Zita Sabulienė. „Labai mėgstu skaityti, tik po operacijos nebematau įprastomis raidėmis parašyto teksto. Gelbsti įgarsintos knygos. Pačiai ateiti iki bibliotekos sudėtinga, sunkiai vaikštau, todėl Asta atveža knygų į namus. Be to, bandau eiliuoti, o savo ranka užrašyto teksto dažnai ir pati nebeįskaitau, todėl parašytus eilėraščius telefonu padiktuoju Astai, ji atspausdina juos kompiuteriu. Tai man didelė pagalba. Asta – nuostabi moteris. Paslaugi, supratinga, visada siūlanti pagalbą. Jos dėka Ukmergės kultūrinis gyvenimas daug turiningesnis ir įdomesnis“, – pasakoja Z. Sabulienė.

REKLAMA

Ar neįgalumo šalpos pensija turėtų būti laikoma tinkamomis ir stabiliomis pajamomis vertinant asmens finansines galimybes gauti paskolą?
Prašome pasirinkti atsakymą!
Taip.
Ne.
Nežinau, manęs tai nedomina.
BALSUOTI
REZULTATAI
Ar neįgalumo šalpos pensija turėtų būti laikoma tinkamomis ir stabiliomis pajamomis vertinant asmens finansines galimybes gauti paskolą?
Taip.
71.8%
Ne.
20.6%
Nežinau, manęs tai nedomina.
7.5%

REKLAMA

Bibliotekos reikia visiems

A. Girnienė pasakoja, jog Ukmergės padalinys – mažiausias iš visų šalyje veikiančių LAB padalinių, čia ji dirba viena. Pasak bibliotekininkės, potencialių įgarsintų knygų skaitytojų yra labai daug. Regintiesiems skirtų knygų negali skaityti ne tik tie, kuriems nustatyta regos negalia, bet ir senjorai, disleksiją ar intelekto sutrikimų turintys žmonės, sergantys Parkinsono liga ir panašiai.

„Visi šie žmonės gali rinktis įgarsintas knygas. Tereikia, kad jie žinotų apie tokią galimybę, kur knygų rasti. Leidinių pasirinkimas mūsų bibliotekoje labai didelis – nuo grožinės literatūros iki filosofinių, religinių, techninių knygų. Kas yra reginčiųjų bibliotekose, galima rasti ir pas mus. Įgarsinti galima beveik bet kurią žmogui patikusią knygą. Žinoma, ji privalo būti ne vienadienė, turėti išliekamąją vertę“, – kalba bibliotekininkė.

Savo įstaigai populiarinti ji renkasi įvairiausius būdus. „Dalyvauju rajone vykstančiuose renginiuose, festivaliuose. Žinoma, jei sėdėsi ten vien tik susidėjusi lankstinukus, niekas neatkreips dėmesio, todėl potencialiems lankytojams pritraukti pasirinkau originalų būdą – mezgimą ant grėblio. Žmonės, pamatę tokį neįprastą amatą, prieina, klausia, kas tai yra. Grėbliai pritraukia žmones, o tada jau pasakok jiems, ką tik nori. Visada primenu, kad įgarsintas knygas gali skaityti ne tik aklieji. Dažnas atsako: „O mes girdėjom, kad tik aklieji“. Tai rodo, kad stereotipai vis dar gajūs, kad labai reikia tiesioginio kontakto su žmonėmis, todėl esu pasiryžusi keliauti per visus rajono kaimus – su grėbliais, mezginiais, vėliavėlėm“, – šypsosi pašnekovė.

REKLAMA

Darbas – ne tik bibliotekoje

Pasak jos, bibliotekininko darbas neturi apsiriboti vien tik sėdėjimu prie stalo ir knygų išdavimu. „Su Lietuvos aklųjų biblioteka suderinau, kad dalį darbo laiko skirsiu garsiniam skaitymui. Keliauju į Ukmergės nestacionarių socialinių paslaugų centro Suaugusiųjų dienos centrą, kuris teikia paslaugas žmonėms, turintiems proto ir kompleksinę negalią, skaitau jo lankytojams“, – pasakoja A. Girnienė.

Bibliotekininkė sako pasitarusi su psichologe, kokią literatūrą šiems žmonėms parinkti. Sulaukė atsakymo: jiems svarbu ne tekstas, bet skaitovo balso tembras, intonacija, jo perteikiama emocija. Taip jie suvokia, apie ką skaitoma.

„Labai gera stebėti šių žmonių reakcijas. Vienas prieina, apkabina. Kitas, nekalbantis, kiekvieną nutildo patapšnodamas, kad netrukdytų klausytis skaitymo. Dar vienas vaikinas atsistoja ir sukasi. Atrodo, nesiklauso, bet centro specialistai sako: jam patinka, jei nepatiktų, reaguotų kitaip. Šie žmonės labai mėgsta pasakas, eiliuotus kūrinius, humoristinę literatūrą. Visus pradžiugino ir vepriškio literato Antano Šimatonio knyga, kur sueiliuotos apylinkių legendos ir padavimai. Tokie skaitymai man labai brangūs, per juos gimsta abipusis ryšys su klausytojais“, – pasakoja bibliotekininkė.

Moteris prasitaria puoselėjanti idėją surengti panašius skaitymus ir slaugos ligoninės pacientams. „Kol kas tai – tik mintis. Dar nekalbėjau su ligoninės vadovu, bijau, kad pažiūrės į mane kaip į keistuolę. Vis dėlto iš patirties žinau, kaip teigiamai skaitymas veikia žmones. Ne veltui jis nuo seno populiarus – dvaro ponioms skaitydavo jų kambarinės, nes emocinis teksto priėmimas visai kitoks, kai skaito kitas žmogus. Man skaityti balsu – darbo dalis, knygų „išnešimas“ tiems, kurie negali ateiti ir pasiimti, pasiskaityti jų patys“, – kalba pašnekovė.

REKLAMA

Mokiniai – visada laukiami

A. Girnienė daug dėmesio skiria ir Ukmergės miesto bei rajono mokyklų mokiniams šviesti. Ji priima įvairaus amžiaus vaikų ekskursijas, supažindina juos su regos negalia, su įgarsintomis knygomis ar leidiniais Brailio raštu.

„Taip pat matau didelę šio darbo prasmę. Parodau mokiniams, kaip atrodo neregių pasaulis, kokias knygas skaito nematantys žmonės, kaip atrodo akliesiems skirti paveikslėliai. Kartu mokomės vaikščioti su baltąja lazdele. Aiškinu, kaip sudarytas Brailio raštas, vaikai nustemba, kad juo galima užrašyti ir kinų kalbą, skaičius, natas. Tokiu būdu taip pat platinu žinią ir apie savo biblioteką. Sužinojęs, kad yra tokių įgarsintų knygų, vaikas galbūt pasakys apie tai močiutei, kuri jau nebegali skaityti“, – sako bibliotekininkė.

Kartu su mokiniais A. Girnienė kuria taktilines knygas. Jau parengtas leidinukas pagal pasaką „Trys paršiukai“, liko jį tik papildyti tekstu Brailio raštu. „Vaikai yra geri, kūrybingi, tereikia išnaudoti gabumus. Nuolat sakau miesto mokyklų pedagogams – turime tokį bibliotekos padalinį, išnaudokime visas galimybes. Kas mano jėgoms, padarysiu viską, kad vaikams būtų įdomu“, – sako pašnekovė.

Lėlės neregius supažindina su tautiniu kostiumu

Dar vienas talentingos ir veiklios bibliotekininkės pomėgis – vąšeliu nertos lėlės. Jas A. Girnienė nerti pradėjo prieš ketverius metus. Dabar moters kolekcijoje – 20 skirtingų lėlių, pusė jų – su aukštaitiškais ir žemaitiškais tautiniais kostiumais.

„Visai netikėtai paaiškėjo, kad mano lėlės labai patinka neregiams. Pirmąją parodą surengiau LAB Panevėžio padalinyje. Atėjo daug nematančių žmonių. Jiems buvo įdomu pačiupinėti, kas ir kaip padaryta, susipažinti su lėlėmis. Įprastai muziejuose eksponatai rankomis neliečiami, vis dėlto neregiams darau išimtį“, – aiškina A. Girnienė.

REKLAMA

Ji sako ne tik leidžianti, bet ir skatinanti liesti lėles, detaliai „apžiūrėti“ jų šukuosenas, sijonus, liemenes: „Tai galima daryti drąsiai, mano lėlės – ne porcelianinės, nunertos iš tvirtų siūlų, jos nesusigadins, o jei susigadins – bus galima akimirksniu pataisyti. Keista, kad mano lėlės labai domina ne tik moteris, bet ir vyrus. Jie užduoda įvairių klausimų apie tautinį kostiumą, jo subtilybes. Jau vyko mano lėlių parodos ne tik Panevėžyje, bet ir Šiauliuose, Vilniuje.“


Rašyti komentarą...
M
Minde
2019-08-04 20:12:44
Pranešti apie netinkamą komentarą
Labai veikli moteriske kad net pamirso savo anukus
Atsakyti
0

V
Vidmantas
2019-08-08 14:44:19
Pranešti apie netinkamą komentarą
"Pamenu, kaip su mama pokariu nešdavome į mišką maisto banditams"...Jie ateidavo patys ir imdavo ka norejo.Parsidavusiu ZYDU atliekos.Pivonijos miske Lietuvos isvaduotojai su sunimis "partizanais"uzkase 90% zidu,kaip tai "PONIAI"liezuvis neapako.
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (2)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų