• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Vilnietė Leonora Albina Liubauskienė, anūkų bei proanūkių žinoma kaip Močiutė Levutė, šių metų pavasarį atšventė tikrai įspūdingą sukaktį, kurios sulaukti pasiseka tikrai ne kiekvienam – savo 100-ąjį jubiliejų.

Vilnietė Leonora Albina Liubauskienė, anūkų bei proanūkių žinoma kaip Močiutė Levutė, šių metų pavasarį atšventė tikrai įspūdingą sukaktį, kurios sulaukti pasiseka tikrai ne kiekvienam – savo 100-ąjį jubiliejų.

REKLAMA

Šiuo metu senjorė yra prižiūrima Trakų globos namuose, tačiau nepaisant to, kad, jos pačios žodžiais, „gyvena kaip ligoninėje“, ji nesiskundžia jokiomis senatvei būdingomis ligomis ir leidžia dienas ramiai.

Buvusi gydytoja, mama, šešių anūkų močiutė ir aštuonių proanūkių prosenelė, šiandien ji kalba kiek tyliau ir sunkiau, tačiau jos atmintis – itin šviesi.

REKLAMA
REKLAMA

Leonora su entuziazmu pasakoja apie smagiausius savo jaunystės momentus ir vis dar puikiai atsimena ne tik visų savo giminaičių vardus, bet ir jų vaikų gimtadienius bei kitas sukaktis.

REKLAMA

Šviesūs prisiminimai iš jaunystės dienų

Paklausta apie įsimintiniausią gyvenimo tarpsnį, Leonora atsidūsta: „Oi, kaip sunku viską prisiminti... Tiek daug visko buvo. Bet linksmų metų labai daug buvo. Daug linksmų, gerų metų. Kas gera – prisiminkim, kas bloga – lai išblėsta.“

Prisimindama jaunystę ji pasakoja apie šokius, didelius būrius draugų ir akademinį chorą, kuriame dainavo studijuodama mediciną. Judrumas, anot jos, buvo neatsiejama gyvenimo dalis: „Buvau labai judri. Kai esi jaunas, visur eini, bėgi, šoki – daugiau nieko ir nereikia.“

REKLAMA
REKLAMA

Medicinos kelią Leonora pasirinko ne iš karto – iš pradžių svajojo būti mokytoja, bet jauna vilnietė galiausiai pasirinko gydytojos profesiją. Tiesa, kaip teigia ji pati, mediko darbas tais laikais buvo visai kitoks nei šiandien:

„Anksčiau gydytojas, būdavo, tiesiog apžiūri ligonį – paklauso plaučius, pilvą pačiupinėja rankomis. O dabar viskas sudėtingiau. Daugiau galvojimo, daugiau visokios modernios aparatūros, mažiau darbo rankomis.“

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Ilgo gyvenimo receptas – niekam nelinkėti blogo

Paklausta, kokia, jos manymu, yra tokio ilgaamžiškumo ir sveikos senatvės paslaptis, Leonora atsako niekada neturėjusi priešų, o draugų – labai daug, ir niekam niekada nelinkėjusi blogo.

„Nežinau, kokia ta paslaptis. Nieko blogo nedaryti kitiems, gal tik tiek. Niekada neturėjau nė vieno priešo, tik draugus. Visada gerai sutariau su savo šeima, ilgai nelaikydavau pykčio. Iš tikrųjų tai net pati nesuprantu, kaip tiek ilgai išgyvenau“, – nusijuokia ji.

REKLAMA

Leonora taip pat prisipažįsta, kad gyvenimas jai niekada nebuvo nuobodus – jame būta ir daug triukšmingų vakarėlių.

„Manęs buvo visur. Mėgdavau išgerti ir vyno, pas mus dažnai ateidavo draugai į svečius, kartais mes pas juos susirinkdavom. Dainuodavom baisiausiai“, – nusijuokia ji, prisimindama linksmas jaunystės melodijas.

Ji teigia gyvenime nesivaikiusi jokių griežtų dietų ar nebandžiusi kitų metodų ilgesniam ir sveikesniam gyvenimui pasiekti, o tiesiog džiaugusis gyvenimu ir dienas leidusi linksmai.

REKLAMA

Beje, kelias savo seniai mylėtas liaudies dainas senjorė užtraukė ir per savo 100-ąjį jubiliejų, susikibusi rankomis su giminaičiais aplink ilgą stalą.

Vaikystė tarpukario metais

Pasaulis, žinoma, per pastaruosius šimtą metų apsivertė aukštyn kojomis: keitėsi viskas, ypač technologijos ir galimybės. Leonora prisimena dar tarpukarį, kai viskas iš tiesų buvo kitaip, nei šiandien:

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Kai augau, nebuvo jokių telefonų ar kompiuterių. Būdavo, mama sako: „Vaikai, gesinkit šviesą, žibalas brangus!“ Mes norėdavom žaisti ar mokytis, o mums tik sakydavo – gesinkit.“

Kai kurios dabartinės technologijos senolei iki šiol atrodo neįtikėtinos: „Aš jau tokia „atsilikusi“ palikau... Visiškai nemoku aš naudotis tais moderniais dalykais.“

REKLAMA

Tačiau paklausus, ar gyvenimas dabar geresnis, nei anksčiau, ji atsako: „Man atrodo, kad dabar žmonės tikrai labai gerai gyvena. Aišku, man ir anksčiau buvo gerai – kai esi jaunas, tai daug nereikia, nesvarbu kokiais laikais gyventum.“

Šiuolaikiniam jaunimui Leonora turi vieną paprastą, bet aiškią ir universalią žinutę: „Svarbiausia, reikia visada jausti kitą žmogų. Pats būki žmogus ir iš kitų reikalauk to paties.“

REKLAMA

Ji prisipažįsta, kad kartais net nepastebėdavo, jei kas nors ją įžeisdavo – gyvenimas, anot jos, per greitai bėga, kad ilgai laikytum pyktį ant kito.

Leonoros gyvenimas – šimtas metų Lietuvos istorijos, žmogiškos šilumos ir paprastos tiesos apie laimę.

„Kas gera – prisiminkim, o kas bloga – lai išblės“, – pakartoja ji dar sykį pokalbio pabaigoje. Būtent tokia, atrodo, ir yra šimtametės Leonoros gyvenimo filosofija, padėjusi išgyventi visą amžių.

Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia kasdien nauji testai – išbandykite savo žinias ir smagiai praleiskite laiką.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų