1 ) STIR-LEC
Jeigu reikėtų parodyti automobilį, kuris tapo elektrinių „Opel“ mašinų pagrindu, juo neabejotinai taptų „Opel Stir-Lec“. 1969 metais pademonstruota koncepcija, kuri leido visuomenei gyvai pamatyt kaip veikia elektra varoma automobilis.
Modernūs elektromobiliai šiai dienai daugelį džiugina įspūdinga akceleracija. Retkarčiais gali susidaryti įspūdis, jog prie sėdynės prispaudžianti akceleracija yra viena iš tų savybių, kuri akcentuojama diskusijoje apie elektromobilius, tačiau septinto dešimtmečio pabaigoje pasirodęs „Opel Stir-Lec“ turėjo tik vieną įdomų, net ir šiandien išskirtinį sprendimą.
Elektrinė „Opel“ koncepcija turėjo net 14-a akumuliatorių, kurie buvo sumontuoti priekinėje dalyje. Ten, kur anksčiau stūksojo vidaus degimo variklis. Tuo tarpu bagažinėje buvo galima atrasti elektrinį motorą, kuris sukdavo galinius ratus. Kol kas – nieko naujoviško.
Pati įdomiausia šio automobilio savybė buvo ta, jog jis turėjo papildomą, mažytį ir itin kompaktišką variklį, kuris veikdavo kaip generatorius. Automobiliui važiuojant ir akumuliatoriams senkant, gale esantis generatorius padėdavo juos įkrauti ar bent jau palaikyti tokį patį energijos lygį.
2 ) IMPULS I
„Opel Kadett“ buvo vienas iš tų automobilių, kuris leido gamintojui įsitvirtinti kompaktinės klasės mašinėlių klasėje. Juolab, kad šeštoji „Opel Kadett“ modelio karta sugebėjo pelnyti „Europos metų automobilio“ titulą, o tai (bent jau tuomet) buvo pakankamai svarbus ir garbingas įvertinimas.
Praėjus penkiems metams nuo „Kadett E“ pasirodymo, „Opel“ pristatė kompaktiško hečbeko pagrindu sukurtą elektromobilį – prototipą, kuris tapo elektra varomų automobilių technologijos vystymo dalis.
Į tridurį hečbeką „Opel“ inžinieriai sumontavo 22 arklio galių išvystantį elektrinį motorą ir 14,3 kW talpos akumuliatorių, kuris 1200 kilogramų sveriantį automobilį priversdavo iki 100 km/val. per ... tam tikrą laiko tarpą.
Nepaisant prastos dinamikos, elektrinė „Kadett“ versija su pilnai įkrautomis baterijomis galėdavo nuriedėti maždaug 80 kilometrų atstumą.
3 ) ELECTRO
Tai – pati įdomiausia „Opel“ inžinierių sukurta koncepcija, kuri turėjo ne vidaus degimo variklį.
Už šio, aptakaus elektrinio kupė sukūrimą reikėtų dėkoti „Opel“ bendrovės įkūrėjo anūkui – Georgui von Opeliui. Būtent jis buvo tas žmogus, kuris inicijavo šį projektą ir leido visuomenei įsitikinti, jog elektrinis automobilis gali būti išvaizdus, o ne tik keturkampė dėžutė.
„Opel Electro GT“ buvo svarbus ne tik dėl išvaizdos. Matote, sulig šia elektrinė koncepcija „Opel“ stengėsi pagerinti keletą itin svarbių rekordų.
Vienas iš jų – greičio rekordas. „Opel“ inžinierių komanda nuvyko į Hockenheimo lenktynių trasą ir joje su „Electro GT“ sugebėjo pasiekti 188 km/val. maksimalų greitį. Tuomet – tai buvo pakankamai svarbus ir įspūdingas pasiekimas.
„Opel“ inžinieriai taip pat stengėsi peržengti 200 km/val. ribą, tačiau itin sunkios baterijos ir per trumpos lenktynių trasos tiesiosios neleido spidometro rodyklei perlipti svarbią ribą.
Paskutinysis bandymas patekti į rekordų knygas taip pat baigėsi nesėkmingai. „Opel“ tikėjosi, jog „Electro GT“ sugebės įveikti 100 kilometrų distanciją palaikant vidutinį 100 km/val. greitį. Deja, automobilis sustojo vos po 44 kilometrų.
4) IMPULS II
Atlikę šimtus bandymų su pirmuoju „Impuls I“ prototipu, 1991-aisiais metais „Opel“ pristatė antrąją, jau „Opel Astra“ pagrindu sukurtą elektrinį prototipą.
Šį kartą elektrinė „Astra“ naudojo 32 švino-rūgštinio tipo akumuliatorius bei 61 arklio galių išvystantį elektrinį motorą, kuris, beje, vėliau buvo panaudotas „General Motors EV1“ automobilyje, kuris sugebėjo patekti į serijinę gamybą.
5 ) TWIN
Jeigu anksčiau parodytas elektromobilių koncepcijos atrodė kaip normalūs automobiliai, lyg būtų pasiruošę keliauti į bet kurią „Opel“ atstovybę, tai štai šis projektas – „Opel Twin“ – buvo visiškai kitoks.
„Opel Twin“ nebuvo 100 procentų elektrinis. Jis turėjo primityvią hibridinę pavarą, kuri į automobilį buvo sumontuota dėl labai elementarios priežasties.
14 arklio galių išvystantis elektrinis motoras buvo skirtas tam, jog automobilis riedėdamas mieste arba mažu greičiu naudotų elektros energiją. Tuo tarpu 0,8 litro, trijų cilindrų benzininis variklius įsijungdavo automobiliui viršijus 50 km/val. greitį. Tokiu būdu benzininis variklis leisdavo nuvažiuoti ilgesnes distancijas arba, pavyzdžiui, išvažiavus į greitkelį, kur 14 arklio galių išvystanti elektrinė pavara tiesiog neturėdavo reikalingų pajėgumų.
