A. Oleinik tapo TV3 žiniasklaidos grupės laidos „Pasaulis pagal moteris“ pašnekovu – atlikėjas su vedėja Kristina Rimiene kalbėjosi ne tik apie karjeros pradžią, kadaise užgriuvusį populiarumą, bet ir apie šeimą bei žmoną Ingą.
Prakalbo apie karjeros pradžią
Anatolijaus muzikinis kelias prasidėjo dar darželyje, kai jam buvo 5-eri. Jo mokytojas Juozas Mikolainis rinkosi mokinius, vaikščiojo pro grupes.
„Aš pradėjau groti fleita, tuomet prasidėjo konkursai, festivaliai, repeticijos. Tai buvo geras laikas, kur išmokau didžiąją dalį visų įgūdžių, kuriuos naudoju iki šiol. Išmokau būti kolektyve, supratau, ką reiškia, kai tau nubraukia dalį algos – tuomet greitai išmoksti visas partijas, – juokėsi jis. – Fainas buvo mūsų mokytojas, išmokė tokios vyriškos tvarkos. Mes visi žinojome, kaip sujungti aparatūrą, kaip esant reikalui pastatyti visą sąstatą.“
O koks sprendimas atvedė į galiausiai jį išpopuliarinusį projektą „Kelias į žvaigždes“?
„Mes visi norėjome eiti į televiziją. Tuo metu buvome išprotėję, kad tik ką nors ten veiktume. Ingutė, tuo metu mano gera draugė, o dabar – žmona, už mane užpildė anketą. Prisimenu, kaip sumušėme taurėmis, sukirtome lankomės, net lažinomės, kad laimėsiu. Ji man sakė, kad jeigu laimiu – turiu nuvežti ją į „Il Divo“ koncertą. Aišku, nenuvežiau, bet laimėjau. Nuvežiau vėliau“, – pripažino vyras.
Kurį laiką po laimėto realybės šou Anatolijus gyveno Vilniuje, tačiau vėliau metė gyvenimą sostinėje ir sugrįžo į gimtuosius Druskininkus. Kaip paaiškėjo laidoje, tokį sprendimą jis priėmė pavargęs nuo tuometinės kasdienybės.
„Mano grįžimas namo buvo toks lūžio taškas, kai reikalai jau klostėsi keistai, buvau užsisėdėjęs rutinoje, koncertai pasidarė nebeįdomu. Supratau, kad noriu kitaip. Aš tik būdamas virš dvidešimt metų pradėjau subręsti, tik tuomet supratau, kokių dalykų pridariau. Kai esi aštuoniolikos ir užgriūna tokia šlovė... Tik po 10-15 metų supratau, kas tuomet atsitiko“, – nelengvą etapą prisiminė A. Oleinik.
Laidos vedėja K. Rimienė pastebėjo, kad šiandien Anatolijus – vėl matomas, tačiau kurį laiką, rodos, buvo dingęs iš viešumos. Ką jis veikė tuo metu?
„Aš visada koncertavau – bendruomenės, įmonių, švenčių koncertai, keitėsi repertuarai. Veliesi taip ir supranti, kad pradėjo du metai, o tu dainos neišleidai... Mane vėl pastebėjo, kai atėjo žmona ir pasakė, kad dabar viskas – kas tris mėnesius leisiu dainas, mes jas prižiūrėsim, darysim klipus ir viskas bus gerai. Po metų tokio darbo atsirado rezultatai“, – pasidžiaugė jis.
Atskleidė neįtikėtiną pažinties su žmona istoriją
Kalbėdamas apie šeimą, Anatolijus laidoje atskleidė itin įdomią su žmona Inga pažinties istoriją. Pasirodo, iš pradžių judviejų santykiai neturėjo jokio romantinio prieskonio – jie buvo tik labai geri bičiuliai.
„Su Ingute buvome draugelių draugeliai – ji mane vežiodavo pas merginas, padėdavo atrašyti į žinutes. Gerai ji pasakydavo. Mes niekada nežiūrėjome vienas į kitą kaip į antras puses. Ji buvo ištekėjusi, man tuo metu buvo 18-20 metų. Bet ėjo laikas, grįždavau savaitgaliais ir eidavau ne namo, o leisdavau laiką su visa jos kompanija. Mes šnekėdavomės nuo ryto iki vakaro, atrodė, kad esame pažįstami milijoną metų“, – neeiline istorija dalijosi jis.
Kartu su žmona Inga Anatolijus augina dukrą Eliją. Kalbėdamas apie tėvystę vyras pasakojo, kad būti tėčiu ir atlikėju nėra taip paprasta.
„Mokausi kiekvieną dieną, stengiuosi. Bet kadangi važinėju per koncertus, O Ingutė didžiąją dalį laiko sėdi namuose ir prižiūri vaiką, jaučiuosi vagiantis iš dukros laiką. Nėra didesnio stebuklo gyvenime kaip vaiko gimimas. Visi tie šou ir viskas, ką veikiau iki tol, atrodo tokia studentiška nesąmonė, palyginus su vaiko gimimu. Lėliukas mums davė mega šuolį“, – šyptelėjo jis.
O kokių svajonių dar turi Anatolijus?
„Labiausiai norėčiau antro vaiko, albumo ir netgi norėtume išsikraustyti iš Druskininkų į Lietuvos vidurį“, – atskleidė A. Oleinik.
Visą pokalbį žiūrėkite vaizdo įraše straipsnio pradžioje.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia kasdien nauji testai – išbandykite savo žinias ir smagiai praleiskite laiką.
