Nors daug kas skundžiasi ir pakilusiomis gaminių ar statybinių medžiagų kainomis, bent kol kas, pasak architektės, darbų ir gaminių kainos ne tik nekilo, tačiau kai kurių ir sumažėjo. Vis dėlto kaip bus toliau – kol kas neaišku.
„Kainos kol kas yra tokios pat kaip ir buvo pernai. Be abejonės, koronavirusas daro įtaką visai pasaulio ekonomikai, lygiai taip pat gali atsiliepti ir granito gamybos sektoriui. Yra tikimybė, kad medžiagos ir transportavimas brangs, išlieka, tuomet brangs ir paminklai“, – sako M. Žukauskaitė.
Paminklai mažėja
Ne paslaptis, kad lietuviai yra įpratę kapų priežiūrai skirti daug dėmesio, tačiau dabar, sako architektė, žmonės stengiasi rinktis sprendimus, kurie reikalautų mažiau priežiūros, o mažėja ir žmonių, norinčių didelių paminklų.
„Jau kelintus metus iš eilės populiarėja kapaviečių dengimas plokštėmis, o paminklus renkasi kuklesnius, mažesnius ir ne tokius įmantrius kaip anksčiau. Žmonės vis labiau linksta į minimalizmą, kapavietes tvarko taip, kad būtų lengviau prižiūrėti.
Gėlynų plotai taip pat mažėja ar net visai jų atsisakoma, o sodinami dažniau daugiamečiai augalai. Granito pasirinkimas šiomis dienomis yra gana didelis, todėl kapo grožis gali būti atskleidžiamas per akmens raštą ir spalvą – nebereikia prisodinti įvairiaspalvių žiedų, kad kapavietė atrodytų gražiau“, – pastebi specialistė.
Vis dėlto vis dar sulaukiama ir neįprastų, įdomesnių užsakymų. Nors tokie, sako M. Žukauskaitė, reikalauja didesnių resursų, įprastai ir džiugina labiau.
„Kuo keistesnis, neįprastesnis užsakymas, tuo įdomiau dirbti. Tuomet atsiranda galimybė sukurti kažką naujo, dar nematyto, taip pat reikia išspręsti ir techninius klausimus, nes svarbu ne tik gražus vaizdas, bet ir ilgaamžiškumas. Tai pareikalauja žymiai daugiau resursų, bet ir rezultatas džiugina labiau.“
Laidotuvės – po lengvesnių ribojimų
Nors dažnai girdima, kad vyresni žmonės ilgus metus taupo ant savo pačių laidotuvių, o artimieji jas organizuodami išleidžia bene visas santaupas, architektė M. Žukauskaitė sako nepastebėjusi, kad žmonės rengtų didesnes laidotuves, nei leidžia jų finansinės galimybės.
„Manau, kad visada laidotuves organizuodavo pagal finansines galimybes, taip pat ir šiandien. Jei žmogus turi galimybę surengti gražesnį atsisveikinimą, tai dažnai taip ir daro“, – sako ji.
Tačiau laidotuvių tradicijos, sako ji, labai pasikeitė dėl karantino apribojimų, o kai kurie, laukdami laisvesnių ribojimų, laidotuves apskritai atidėjo.
„Kadangi yra ribojamas susiburiančių žmonių kiekis, neleidžiama rengti gedulingų pietų, tai žinoma, laidotuvės bus mažesnės ir kainuos pigiau. Yra nemažai atvejų, kai žmonės po palaikų kremavimo laukia karantino ribojimų atlaisvinimo, kad į atsisveikinimą galėtų atvykti daugiau artimųjų.“
Užsakymų M. Žukauskaitė sako sulaukianti ir augintinių kapams, tačiau tai būna retai. Dažniausiai, sako ji, žmonės renkasi nedideles atminimo lenteles, kartais prie užrašo atsiranda ir augintinio nuotrauka ar iškaltas portretas.
