Europos ir JAV automobilių pramonei katastrofiškai trūksta strateginių žaliavų, o visus raktus nuo jų saugyklų savo rankose laiko Pekinas.
Daugiau naujienų iš automobilių pasaulio galite perskaityti „Automobilių naujienos“ rubrikoje.
Bėda ta, kad atsargos senka ne teoriškai, o praktiškai. Laikrodis tiksi pavojingai greitai.
Kalbame ne apie plieną ar plastiką, o apie retuosius žemės elementus – tokius kaip neodimis, disprozis ar terbis. Tai yra modernaus automobilio kraujotaka.
Be šių, iš viso septynių, elementų neveikia nei efektyvūs elektros varikliai, nei gyvybiškai svarbūs jutikliai ar modernios stabdžių sistemos. Problema? Pekinas, laikydamas šiuos resursus strateginiais, nusprendė drastiškai apriboti jų eksporto licencijas.
Nuo vasaros, kai pirmąkart nuskambėjo pavojaus varpai, situacija ne gerėjo, o tik kaito. Įtampą iliustruoja ir tai, kad Nyderlandų vyriausybė, gindamasi „ekonominiu saugumu“, neseniai iš esmės perėmė savo kontrolėn Kinijos lustų gamintoją „Nexperia“.
Vakarų gamintojų sandėliai tuštėja valandomis
„Toyota“ Šiaurės Amerikos padalinio viceprezidentas Ryanas Grimmas rėžė tiesiai šviesiai, ir jo žodžiai skamba kaip nuosprendis: „Per du mėnesius jie [Kinijos veiksmai] gali sustabdyti mūsų gamybą ir visą automobilių pramonę.“
Tai nėra tuščias panikos kėlimas. Jam antrina ir įtakinga Vokietijos automobilių gamintojų asociacija (VDA), perspėjanti apie gresiantį „chaosą“ tiekimo grandinėse ir visiškai realią Europos gamyklų sustabdymo grėsmę.
Pekinas ne tik išplėtė kontroliuojamų elementų sąrašą, bet ir sugriežtino licencijų išdavimą, reikalaudamas atskleisti galutinį žaliavų panaudojimą.
Ką tai reiškia praktiškai? Net jei esate Europos įmonė, bet naudojate komponentus, kuriuose yra kiniškos kilmės medžiagų, jūs automatiškai patenkate į Pekino biurokratinį labirintą ir privalote gauti jo palaiminimą. Reaguoti į tai pramonė nespėja.
Nors kai kurie gamintojai ir tiekėjai bandė kaupti atsargas, tai tebuvo laikinas pleistras ant atviros žaizdos.
Roberto Vavassori, Italijos automobilių komponentų gamintojų asociacijos (ANFIA) vadovas, patvirtino tai, ko visi bijojo: vasarą pramonė dar „ištempė“ ant turėtų rezervų, tačiau dabar jie išseko. „Avarinės atsargos, kurias būtų galima mobilizuoti, iš esmės nebeegzistuoja,“ – konstatuoja jis.
Kinija dešimtmečius kryptingai statė savo monopolį ir dabar beveik absoliučiai kontroliuoja visą grandinę: nuo kasybos iki galutinio produkto – itin stiprių magnetų gamybos.
Kai viena šalis laiko rankose visą deguonies tiekimą, ji gali bet kada jį prisukti. Greitai diversifikuoti tokios priklausomybės tiesiog neįmanoma.
Ką tokiu atveju daro Europa? Pramonės asociacijos desperatiškai ragina skubinti vietinių kasybos ir rafinavimo projektų leidimus, plėsti perdirbimo pajėgumus ir ieškoti stabilių partnerių, nepavaldžių Pekino kontrolei.
Tai protingi, teisingi ir strateginiai žingsniai. Tačiau jie turi vieną fundamentalų trūkumą: visi šie sprendimai duos vaisių geriausiu atveju po kelerių metų. O automobilių pramonei sprendimo reikia dabar – per kelias savaites.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
