Roksi – nepaprastas šuo. Ji taip prisirišusi prie savo šeimininko, kad pasivaikščiojimams net nereikia pavadėlio. Komandas supranta vien iš žvilgsnio.
Šuo dresuojamas meile
„Niekada nesu pakėlęs prieš ją rankos ar kaip nors baudęs. Prieš daugelį metų dresuotoja man pasakė: reikia šunį prisijaukinti taip, kad net skanukų neprireiktų“, – sako A. Lebedenko.
Meilė, intonacija, gražūs žodžiai ir pagyrimai – tai, kuo Roksi yra apdovanojama kasdien.
„Visada ją giriu gražiais žodžiais, švelniai kalbu, glostau. Iš tikrųjų ji beveik negauna skanukų – tik savo kasdienį maistą“, – pasakoja vyras.
Vyras pradėjo lankytis prieglaudose, sekmadieniais vedžiodavo šunis, stebėdavo, kuris galėtų tapti jo draugu. Jis užsiregistravo į įvairias „Facebook“ grupes, skirtas gyvūnų globai.
Pažintis su geriausia drauge
„Vieną dieną vasaros viduryje pamačiau Roksi viename iš skelbimų. Parašiau, bet niekas neatsakė. Po poros mėnesių man paskambino iš nežinomo numerio – susitarėme susitikti. Po pasivaikščiojimo su Roksi nusprendžiau – pasiimu ją. Dabar jau daugiau nei trejus metus ji su manimi“, – pasakoja Arturas.
Roksi, nors ir paimta iš prieglaudos, pasirodė nepaprastai rami – visą kelią nuo Klaipėdos iki Vilniaus ji ramiai snaudė automobilyje. Tačiau atvykus į naujus namus, pradėjo bandyti savo ribas.
„Reikėjo dresūros – ji puldavo prie maisto, nesugebėdavo palaukti, gatvėje šokinėdavo ant paukščių. Visa tai reikėjo koreguoti“, – sako A. Lebedenko.
Pagrindinis įrankis auklėjime – paprasta komanda „ne“ arba „negalima“.
„Kai šuo išmoksta šios komandos, daug lengviau jį išmokyti pagrindinių elgesio taisyklių. Iš pradžių sunku sakyti „ne“, bet tai – paslauga sau ateičiai. Jei nenubrėši ribų, šuo niekada nesupras, kas galima, o kas – ne“, – teigia Arturas.
Pasak jo, žmonės susitarti gali žodžiais, o su šunimi ribas tenka nubrėžti dresūros komandomis ir aiškiais ženklais.
Padėjo įveikti sunkumus
Roksi į Arturo gyvenimą atėjo tuo metu, kai jis išgyveno skyrybas – emociškai vieną sunkiausių savo gyvenimo etapų.
„Tai buvo poskyrybinis laikotarpis – kai po daugelio metų gyvenimo poroje lieki vienas. Kurį laiką maniau, kad šuns nereikia, bet visą jaunystę buvau apsuptas šunų. Matyt, tas įprotis, noras rūpintis, paskatino manęs vėl įsigyti augintinį“, – prisimena Arturas.
„Vakare, kai būdavo liūdna, leisdavau jai miegoti lovoje – tik su leidimu, kad neiššoktų bet kada. Apsikabini ją, pajauti šilumą, meilę – ir nusiramini. O kai tingi kažką veikti, ji tave išjudina. Priverčia išeiti į lauką, pasivaikščioti. Tai labai svarbu“, – sako vyras.
Šiandien Arturas tikina – sprendimas pasiimti šunį iš prieglaudos buvo vienas geriausių jo gyvenime.
„Šuo duoda meilę, šilumą. Ypač kai psichologiškai sunku. Ji prisiglaudžia, ir jautiesi geriau. Kartais tos meilės iš žmonių nesulauki – o šuo visada šalia“, – sako A. Lebedenko.
Daugiau apie A. Lebedenko santykį su augintiniu žiūrėkite aukščiau esančiame vaizdo įraše.
VISĄ LAIDĄ ŽIŪRĖKITE ČIA:
Laidą „Gyvūnų pasaulis“ žiūrėkite šeštadieniais 9.30 val. per TV3 Televiziją.
Straipsnis parengtas pagal TV3 televizijos laidą „Gyvūnų pasaulis“.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
