Lietuvos vyskupai savo laiške primena, kad šie metai „yra ypatingi ir Lietuvai, ir visai Europai“, mat 2023-aisiais turėsime trejus rinkimus ir referendumą. Gegužės 12 d. vyks Lietuvos Respublikos prezidento rinkimai, kartu su jais ir referendumas dėl dvigubos pilietybės. Birželio 9 d. balsuosime Europos Parlamento rinkimuose, spalio 13 d. – Seimo.
„Rinkimai – tai labai svarbi laisvo ir demokratiniais pagrindais tvarkomo krašto gyvenimo dalis, tad labai svarbus yra ir piliečių aktyvus, sąmoningas bei atsakingas dalyvavimas savo valstybės valdyme. Nuo to priklauso laisvo asmens ir demokratinės visuomenės klestėjimas. Dalyvavimas balsavime ir jo rezultatai lemia viso krašto bendrąjį gėrį, parodo mūsų vienybę ir solidarumą, formuoja tautos ateitį“, – rašo vyskupai.
Dvasininkai pažymi, kad laimėti rinkimus pirmiausia yra verti tie, kuriems „rūpi visuomenės gėris, jos saugumas, laisvės apsauga“. Kitaip tariant, tie žmonės, kurie yra pasiruošę tarnauti savo kraštui ir žmonėms, pirmiausia rūpindamiesi piliečiu, o ne savo gėriu.
Įdomumas prasideda tada, kai vyskupai iškelia klausimą – kokiomis nuostatomis ir vertybėmis turėtų vadovautis žmogus, vertas piliečių pasitikėjimo jiems atstovauti Lietuvos prezidento poste, Seime ar Europos Parlamente?
„Demokratija yra grindžiama suvokimu, kad egzistuoja savaime suprantamos tiesos, kuriomis turi vadovautis žmonės ir visuomenė. Tai žmogaus prigimtyje atpažįstami gėriai, kuriuos valdžios institucijos turi saugoti: asmens gyvybės apsauga, jos užsimezgimo lopšys – vyro ir moters sąjunga, šeima ir laisvė gyventi pagal savo įsitikinimus, nepažeidžiant bendrojo gėrio, socialinis teisingumas, reali pagarba žmogaus sąžinės laisvei ir jo orumo apsauga. Visuomenė išsaugo laisvę ir klesti tik tada, kai valdžioje esantys vyrai ir moterys yra pajėgūs atpažinti ir apginti šiuos gėrius“, – rašo vyskupai.
Politologas: laiško formuluotės atitinka pusantro kandidato
Nors Lietuvoje Bažnyčia yra atskirta nuo valdžios institucijų, kai kurios vyskupų laiško formuluotės suponuoja rinktis tam tikrus kandidatus, sako Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) docentas, politologas Ignas Kalpokas.
„Tai, kad formuluotės, kurios yra pasirinktos iš esmės atitinka pusantro kandidato – Vėgėlę ir iš dalies Vaitkų – jau yra tam tikras signalas. Juolab kad pastaraisiais mėnesiais esame turėję istorijų su kunigų agitavimu būtent už Vėgėlę, jo rinkiminių laikraščių dalinimą bažnyčiose. Tikrai galima matyti, kad tam tikras bendradarbiavimas vyksta“, – teigia politologas.
Kaip bebūų, tiesioginio agitavimo už kandidatą į prezidentus Igną Vėgėlę, kitus politikus ar partijas nėra, tačiau vertybes, kurios pateikiamos kaip katalikiškosios, galima susieti su konkrečių veikėjų rinkiminėmis programomis.
„Tai, kaip dėliojamas rinkiminis paveikslas ir kas iš realių kandidatų tikslingiausiai atstovauja šiai pozicijai ir nuo kurio kandidato beveik pažodžiui nurašyta ši formuluotė, tame galima perskaityti neformalų palaikymą Vėgėlei“, – paaiškina I. Kalpokas.
Visgi kiek šis laiškas turės įtakos rinkimų rezultatams? Anot VDU docento, didžioji dalis gyventojų save laiko katalikais, o „tai savaime nurodo, kad bent kažkoks poveikis galėtų būti“.
Be to, šio laiško turinys gali būti platinamas parapijose, vietos bažnyčiose ir kitur. Politologas neatmeta, kad kai kurie kunigai vyskupų kreipimąsi interpretuos taip, kaip jiems reikia.
„Šitą reikėtų stebėti. Manau, kad viešojoje erdvėje iškils atvejų ir įrašų, kur panašūs dalykai vyksta“, – įspėja I. Kalpokas.
Iš esmės vyskupų laiškas nepažeidžia teisės aktų, nes ragina gyventojus būti aktyviais ir pilietiškais rinkimų metu. Vis dėlto, tai daryti galima ir nenurodant, kurios vertybės yra teisingos.
„Savaime Katalikų bažnyčiai, kaip atstovaujančiai tam tikras vertybes, užsiimančiai ganytojiška veikla ir kt., niekas negali uždrausti reikšti savo požiūrio, bet kuomet tai daroma rinkiminės kampanijos metu ir atsiremiant į tam tikrų kandidatų rinkiminę programą, minčių kyla visokių“, – komentuoja I. Kalpokas.
„Jeigu būtų tiesiog raginimas balsuoti ir balsuojant atsižvelgti į krikščioniškas, tiksliau – Katalikų bažnyčios propaguojamas vertybes, viskas būtų tvarkoje. Tačiau pirštu prikišamai parodyta, kokios yra tos vertybės ir kaip jas reikėtų teisingai suprasti balsuojant rinkimuose, aš tikrai matau kišimosi į rinkiminius procesus požymių“, – priduria jis.
Katalikų bažnyčia politinę agitaciją dvasininkams draudžia
Katalikų bažnyčios teisynas – kanonų teisės kodeksas – draudžia dvasininkams vykdyti politinę veiklą.
„Dvasininkams neleidžiama aktyviai dalyvauti politinių partijų veikloje […], nebent, kompetentingos bažnytinės valdžios sprendimu, tai būtų reikalinga Bažnyčios teisių gynimui ar bendros gerovės įtvirtinimui“, – nurodoma Bažnyčios teisės kanonų kodekso 287 kanono 2 dalyje.
Nepaisant to, užfiksuotas ne vienas atvejis, kuomet dvasininkai remia politinius kandidatus. Pernai prieš Kalėdas socialiniuose tinkluose išplito vaizdo įrašas, kuriame Išlaužo parapijos klebonas Vilius Sikorsas, kalbėdamas apie artėjančius prezidento rinkimus, pareiškė, jog „reiškia didelę simpatiją advokatui Vėgėlei“.
2020 m. Seimo rinkimų laikotarpiu, kardinolas Sigitas Tamkevičius atsidūrė politinės partijos „Krikščionių sąjunga“ reklamoje.
Tais pačiais metais visuomeninkas Andrius Tapinas buvo pasidalinęs daug dėmesio sulaukusiu vaizdo įrašu, kuriame Vilniaus Šventosios Dvasios bažnyčios kunigas Seimo rinkimuose agitavo balsuoti už Lenkų rinkiminę akciją. Tų pačių mišių metu prie mikrofono melstis žengė minėtos partijos kandidatas Zbygnievas Jedinskis, žinomas dėl savo prorusiškų pažiūrų.
Rinkimų kodeksas nenumato draudimo dvasininkams skleisti rinkimų agitaciją, net ir maldos namuose. Vis dėlto, Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) yra pažymėjusi, kad dvasininkai turėtų įvertinti galimas neigiamas reakcijas.
Konstitucija numato, kad Lietuvoje nėra valstybinės religijos. Vadinasi, Bažnyčia turi būti nepriklausoma nuo valstybės valdymo aparato. Tai numatė ir Konstitucinis Teismas, 2000 m. birželio 13 d. nutarime konstatuodamas, kad „Konstitucijoje įtvirtintas valstybės pasaulietiškumas suponuoja valstybės nesikišimą į bažnyčių bei religinių organizacijų vidaus gyvenimą, o religijos tradiciškumas netapatintinas su jos valstybiškumu“.
