Ne mažiau svarbu atkreipti dėmesį į pasodinimo terminus. Skiriasi sideratų sėjos, sudygimo ir subrendimo intervalai, o juk tas pats augalas skirtingais gyvavimo tarpsniais duoda skirtingą poveikį.
Pašarinės pupos
Pupos – vienas mažiausiai reiklių sideratų. Tik nemėgsta rūgščios dirvos. Tokioje žemėje augalai kovos su piktžolėmis, tačiau kaups mažai azoto. Pupos sukultūrina dirvą, išsaugo žemės našumą, saugo nuo erozijos, o fosfatus paverčia tinkamais kitoms kultūroms. Sėjos laikotarpis – nuo kovo pradžios iki rugpjūčio pabaigos. Sėjos norma: 25 g kvadratiniam metrui. Prieš tai dirvoje negalėjo augti pupos, žirneliai, sojos, pupelės, avinžirniai, lęšiai.
Dažinė mėlžolė
Šiam augalui nesvarbu, kokioje dirvoje augs, jis nereiklus drėgmei, atlaiko temperatūrų svyravimus, pakenčia šešėlį. Ryškūs žiedai vilioja bites, o pats augalas dirvą prisotina azotu, kalciu, kaliu ir augalams tinkamu fosforu. Ypač gerai atkuria dirvą laukuose, kur anksčiau augo bulvės. Sėjos laikotarpis: po žiemos (nupjauti pavasarį) arba liepą–rugpjūtį. Sėjos norma: 2 g kvadratiniam metrui. Prieš tai dirvoje negalėjo augti: visos kopūstų rūšys, ridikai, ropės, ridikėliai.
Vikis
O štai šis sideratas gan reiklus. Jo besivyniojantiems stiebams reikia atramos, todėl vikį reikia sėti drauge su kitomis, tvirtesnėmis žolėmis, pavyzdžiui, avižomis, barborytėmis ar garstyčiomis. Prastoje dirvoje vikis gali apskritai nesudygti, o patręštoje žemėje uždera dvigubai. Vikio sėjos laikotarpis: kovo pabaiga, birželio pradžia arba po žiemos. Nuimti po trijų mėnesių. Sėjos norma: 15 g kvadratiniam metrui. Prieš tai dirvoje negalėjo augti: pašarinės pupos, žirneliai, sojos, avinžirniai, pupelės, lęšiai.
Dirvinis žirnis
Šį šviesą mėgstantį augalą gležnu stiebu reikia sėti su tvirtesnėmis žolėmis, proporcija 3 : 1. Be to, kad žemę prisotina azotu, dirvinis žirnis privilioja sliekų ir dirvai naudingų mikrobų. Dirvinį žirnį auginant kaip sideratą ypač reikia atkreipti dėmesį į laistymą. Dirvinio žirnio sėjos laikotarpis: nuo kovo pabaigos iki rugpjūčio vidurio. Sėjos norma: 20 g kvadratiniam metrui. Prieš tai dirvoje negalėjo augti: pašarinės pupos, žirneliai, sojos, avinžirniai, pupelės, lęšiai.
Baltoji garstyčia
Kaip ir kitos žaliosios trąšos, baltoji garstyčia išpurena dirvą. Jos šakų išskiriama siera atbaido vabalų lervas, kurklius, šliužus, spragšius, mažina bulvinės fitoftoros ir fuzariozės pavojų. Baltąją garstyčią galima sėti ne tik atviruose sklypuose, bet ir šiltnamiuose. Ją galima sėti bet kada. Nukirsti praėjus 40 dienų nuo pirmų daigų. Sėjos norma: 2 g kvadratiniam metrui. Prieš tai dirvoje negalėjo augti: visos kopūstų rūšys, ridikai, ropės, ridikėliai.
Sėjamasis grikis
Sėjamasis grikis visiškai nereiklus dirvai: gali augti ir prastose, ir rūgščiose, ir sunkiose žemėse. Nepaisant dirvožemio, grikis jį praturtina organinėmis medžiagomis, kaliu ir fosforu. Jam gali pakenti tik stiprus atšalimas arba užsitęsusi sausra. Sėjamąjį grikį sėjame bet kada. Pasirodžius žiedams, nukirsti po mėnesio. Sėjos norma: 15 g kvadratiniam metrui. Prieš tai dirvoje galėjo augti bet kas.
Baltasis dobilas
Baltąjį dobilą sėjame kartu su grūdinėmis kultūromis. Jis puikiai saugo žemę nuo erozijos, išstumia piktžoles, pridengia dirvą, be to, tai – dekoratyvinis augalas. Kadangi dobilo sėklos itin smulkios, augalą sėti sudėtinga. Darbą pasilengvinsite sėklas sumaišę su smėliu. Baltojo dobilo sėjos laikotarpis: nuo balandžio iki rugpjūčio, nukirsti likus dviem savaitėms iki pagrindinės kultūros pasodinimo. Sėjos norma: 2 g kvadratiniam metrui. Prieš tai dirvoje negalėjo augti: pupos, žirneliai, sojos, pupelės, avinžirniai, lęšiai.
Raudonasis dobilas
Raudonasis dobilas gerai veši šešėlyje, o rūgščios ir druskingos žemės negali pakęsti. Augalas dirvą praturtina azotu, ją struktūruoja, gali pasitarnauti kaip medingasis augalas. Raudonojo dobilo sėjos laikotarpis: kovo pabaiga–balandžio pradžia. Sėjos norma: 2 g kvadratiniam metrui. Prieš tai dirvoje negalėjo augti: pupos, žirneliai, sojos, pupelės, avinžirniai, lęšiai.
Rausvasis dobilas
Atsparus žiemai ir ne toks reiklus dirvai kaip jo raudonasis pusbrolis, tačiau ir azoto pagamina mažiau. Dažniausiai rausvąjį dobilą sėja nuokalnėms sutvirtinti ir naudingiems vabalams privilioti. Rausvojo dobilo sėjos laikotarpis: nuo balandžio iki rugpjūčio, kirsti likus dviem savaitėms iki pagrindinės kultūros sėjos. Sėjos norma: 2 g kvadratiniam metrui. Prieš tai dirvoje negalėjo augti: pupos, žirneliai, sojos, pupelės, avinžirniai, lęšiai.
Lubinas
Tai – vienas gražiausių sideratų. Jis našiai dera bet kokioje dirvoje, priaugina daug žaliosios masės, žemę praturtina azotu, reikiamu fosforu, organinėmis medžiagomis, iš gelmių į paviršių pakelia maistingąsias medžiagas. Be to, lubino baidosi kurkliai ir grambuolių lervos. Lubino sėjos laikotarpis: balandis arba rugpjūčio pabaiga. Sėjos norma: 15–30 g kvadratiniam metrui. Prieš tai dirvoje negalėjo augti: pupos, žirneliai, sojos, pupelės, avinžirniai, lęšiai.
Liucerna
Šis sideratas prisotina dirvą azotu, sumažina jos rūgštingumą ir gerina struktūrą. Tačiau itin rūgščiose ar druskingose žemėse neauga. Svarbu žinoti, kad sėti liucerną būtina tik į drėgną gruntą. Liucernos sėjos laikotarpis: nuo balandžio vidurio iki gegužės vidurio, nuo birželio vidurio iki rugpjūčio vidurio, nukirsti po 1,5 mėnesio. Sėjos norma: 15 g kvadratiniam metrui. Prieš tai dirvoje negalėjo augti: pupos, žirneliai, sojos, pupelės, avinžirniai, lęšiai.
Aviža
Aviža – vienas pigiausių sideratų, tinkantis bet kokiai dirvai, savyje sukaupęs didžiulius kiekius kalio, ištveriantis šalčius. Aviža supurena viršutinį grunto sluoksnį, pravalo žemę nuo apvaliųjų kirmėlių ir apsaugo nuo šaknų puvėsio. Tačiau jos šaknyse slepiasi spragšiai, štai dėl ko į avižų vietą pasodinti šakniavaisiai neišgyvena. Avižos sėjos laikotarpis: nuo gegužės vidurio iki rugpjūčio. Nukirsti, kai augalai išstypsta iki 15 centimetrų. Sėjos norma: 20 g kvadratiniam metrui. Prieš tai dirvoje negalėjo augti šakniavaisiai.
Eraičinas
Tai dekoratyvus augalas, todėl sode dažnai jį pasodina kaip puošmeną. Eraičinas saugo dirvą nuo erozijos, yra tinkamas sėti dirvose, į kurias ketinate sodinti žoles ir daržoves. Eraičino sėjos laikotarpis: balandis–gegužė arba rugsėjis. Sėjos norma: 30 g kvadratiniam metrui. Prieš tai dirvoje negalėjo augti varpiniai augalai ir bulvės.
Baltoji smilga
Ji mėgsta šilumą ir drėgmę, o per porą metų gali pagerinti dirvos būklę ar netgi pagausinti obelų, po kuriomis ji dažnai auga, derlių. Purena ir praturtina gruntą, jos nereikia pjauti, nes kerojasi horizontaliai, tačiau yra bejėgė prieš svidres. Baltosios smilgos sėjos laikotarpis: gegužės arba rugpjūčio pabaiga, nukirsti nereikia. Sėjos norma: 1,5 g kvadratiniam metrui. Prieš tai dirvoje negalėjo augti varpiniai augalai.
Kvietys
Tai irgi žalioji trąša, tinkanti ruošiant sunkias dirvas, į kurias bus sodinama daugelis daržovių. Kvietys purena gruntą, praturtina jį kaliu ir azotu, atbaido apvaliąsias kirmėles ir grybelinių ligų sukėlėjus. Kviečio sėjos laikotarpis: balandis, kirsti augalui pasiekus 10 centimetrų. Sėjos norma: 20 g kvadratiniam metrui. Prieš tai dirvoje negalėjo augti varpiniai augalai.
Rapsas
Šis augalas net tik privilioja vertingus vabzdžius, bet ir naikina spragšius, mažina tikimybę, kad bulves apniks šašai, bulvių rizoktoniozė, o dirvą aprūpina organinėmis medžiagomis ir siera. Nesunkiai ištveria šalčius, tačiau nemėgsta užliejamų teritorijų. Rapso sėjos laikotarpis: vasarinis – kovas–balandis, žieminis – rugpjūčio vidurys. Kirsti po 1,5 mėnesio. Sėjos norma: 1,5 g kvadratiniam metrui. Prieš tai dirvoje negalėjo augti: visos kopūstų rūšys, ridikai, ropės, ridikėliai.
Žieminis rugys
Jis idealiai tinka naujuose sklypuose, nes auga bet kokioje dirvoje ir vienodai stoiškai ištveria šaltį, kaitrą, drėgmės išbandymus ar jos stygių. Puikiai nustelbia varputį, o dirvą praturtina organinėmis medžiagomis. Žieminio rugio sėjos laikotarpis: rugpjūčio pabaiga–rugsėjo pabaiga. Kirsti pavasarį ar kitos vasaros pradžioje. Sėjos norma: 20 g kvadratiniam metrui. Prieš tai dirvoje negalėjo augti varpiniai augalai.
Seradėlė
Seradėlė mėgsta menkai rūgščią, drėgną dirvą, nors suaugti gali bet kokiame grunte. Ji žemę praturtina fosforu, kaliu ir kalciu, kurį lengvai įsisavina kiti augalai. Seradėlės sėjos laikotarpis: balandis, kirsti po 1,5 mėnesio. Sėjos norma: 5 g kvadratiniam metrui. Prieš tai dirvoje galėjo augti bet kas.
Pavasarinis pelėžirnis
Ryškus nelepus daugiametis augalas vienoje vietoje gali augti net dešimt metų. Geriausia jį sėti šlaituose, kad turėtų kur įsitverti tvirtos šaknys. Be azoto, pavasarinis pelėžirnis dirvai duoda mangano ir vario. Pavasarinio pelėžirnio sėjos laikotarpis: kovas arba spalis. Sėjos norma: 10 g kvadratiniam metrui. Prieš tai dirvoje negalėjo augti: pupos, žirneliai, sojos, pupelės, avinžirniai, lęšiai.
Sorgas
Ši žalioji trąša mėgsta šilumą. Geruoju sezonu dera bet kokioje dirvoje ir ištveria užsitęsusią sausrą. Sorgas purena ir sausina dirvą, saugo ją nuo erozijos, privilioja sliekus, jį mėgsta dirvos mikrobai. Sorgo sėjos laikotarpis: gegužės pabaiga–birželio pradžia, kirsti kas mėnesį. Sėjos norma: 2–3 g kvadratiniam metrui. Prieš tai dirvoje galėjo augti bet kas.
Barborytė
Savybėmis barborytė panaši į garstyčias, tačiau jos sėklos – pigesnės. Ši žalioji trąša grunte mažina spragšių kiekį, dirvą struktūruoja, įleidžia oro. Be to, ji visiškai nereikli dirvai ir šviesai, labai sparčiai užaugina žaliąją masę. Barborytės sėjos laikotarpis: balandį – vasarinė, rugpjūtį – žieminė, kirsti po dviejų mėnesių. Sėjos norma: 2 g kvadratiniam metrui. Prieš tai dirvoje negalėjo augti: visos kopūstų rūšys, ridikai, ropės, ridikėliai.
Pašarinis motiejukas
Jį galima kaitalioti su visomis daržovėmis, žolėmis, varpiniais augalais. Pašarinis motiejukas iškenčia šalčius, labai mėgsta drėgmę, be vargo ištveria trumpalaikius užliejimus. Pašarinio motiejuko sėjos laikotarpis: pavasarį arba rudenį, kirsti kartą per mėnesį. Sėjos norma: 2 g kvadratiniam metrui. Prieš tai dirvoje galėjo augti bet kas.
Facelija
Faceliją patariama sodinti į dirvą, kurioje ką tik sirpo pomidorai, agurkai ir augo bulvės. Taip žemę paruošite kitam sezonui – padarysite ją neutralią. Nuvaikanti apvaliąsias kirmėles, spragšius, skėrius ir vikšrus facelija vilioja naudingus vabzdžius, o sklypą apvalo nuo vėdarėlių. Sėjos laikotarpis: nuo kovo iki rugpjūčio, kirsti po mėnesio. Sėjos norma: 10 g kvadratiniam metrui. Prieš tai dirvoje galėjo augti bet kas.
Miežis
Miežis lengvai ištveria šalčius ir sausrą, yra nereiklus dirvai. Deja, miežis traukia spragšius. Kita vertus – sėkmingai kovoja su apvaliosiomis kirmėlėmis ir bulvių šašais, puikiai purena dirvą. Miežio sėjos laikotarpis: balandis, kirsti po 6–7 savaičių. Sėjos norma: 15–20 g kvadratiniam metrui. Prieš tai dirvoje negalėjo augti bulvės ir varpiniai augalai.
Parengė Petras Klimas
