Arūnas Brazauskas

Šiuometinė Vilniaus knygų mugė užklupo kaip griūtis. Du draugai atsiuntė savo romanus elektroniniu pavidalu. Dar vienas draugas padovanojo savo jau atspausdintą romaną. Skaitytojas galerose Visų tų draugysčių pasekmės – esu pakviestas dalyvauti trijų knygų pristatymuose, kitur einu savo noru. Norint sąžiningai išmanyti dalykus, reikėtų perskaityti kokias septynias kelių autorių knygas, bet perskaitysiu gal tris. Vieną prarijau dar pernai, ir štai.

Šiemet vasario 16-ąją iš naujo įsipareigota tesėti senus pažadus. Vilniaus miesto savivaldybės taryba priėmė rezoliuciją, kurioje numatyta, kad iki Nepriklausomybės Akto 100-ųjų metinių 2018 metais turėtų būti įkurti Tautos namai. Sklypą pirko prieš 100 metų Kur jie atsiras, kol kas neaišku, nors 2007 metų vasario 16-ąją minint Tautos namų idėjos šimtmetį, ant Vilniaus Tauro kalno buvo atidengtas paminklinis akmuo.

Sausio pabaigoje Lietuvos prezidentė džiugiai pranešė, kad Lietuva jau iš esmės vykdo Europos ekonominės ir pinigų sąjungos stabilumo, koordinavimo ir valdymo sutartį, kuri trumpai vadinama biudžetinės ar fiskalinės drausmės paktu.

Neseniai spaudoje buvo pareikštas visai pagrįstas nusivylimas dėl lietuvių provincialumo. Marius Laurinavičius, svarstydamas apie bendrapiliečių reakcijas dėl vadinamojo ES fiskalinio stabilumo pakto parašė: „...susidaro įspūdis, kad tai, kas vyksta ES, mums tarsi tolima ir nelabai svarbu“. (Pilnas pakto pavadinimas - Europos ekonominės ir pinigų sąjungos stabilumo, koordinavimo ir valdymo sutartis.

Kai kurių Lietuvos piliečių svarstymai dėl Europos reikalų yra tarsi nuoroda į gerai žinomą pasakojimą apie žmones oloje, kurie sėdi nugara į angą ir apie tai, kas vyksta lauke, sprendžia pagal šešėlius ant sienos.

Pasaulio ekonomikos forumas prieš kasmetinius susitikimus Davose paskelbia pranešimą apie globalias grėsmes. Grafikų ir skaidrių prikamšyti pranešimai nėra tokie įdomūs kaip siaubo filmai, tačiau kantresniam skaitytojui jie gali sukelti daugiau nerimo nei iš ekrano besiliejantys katastrofų vaizdai. Juk pasaulines grėsmes vertina patyrę ekspertai. Ekspertai vienais metais labiau tikėtinomis laiko vienas grėsmes, kitu laiku – kitas.

Vaizdžiai kalbant, Vengriją ištiko trejopa „popierių“ krizė: 1) šalies konstituciją ir kai kuriuos įstatymus kritikuoja ES ir JAV; 2) Vengrijai kurpiama byla ES Teisingumo Teisme; 3) jos valiuta ir finansai ne pačios geriausios būklės. Dėl ko kilo ES ir Vengrijos konfliktas? Kodėl ir kaip Vengrija gali būti pavyzdžiu Lietuvai? Kuriuos Vengrijos „popierius“ mums derėtų nukopijuoti? Mes be vengrų nenurimsim Vengrija sulaukė Lietuvos dešiniųjų politikų palaikymo.

Prieš kelias dienas Mišelio Hazavaičiaus „Artistas“ itin pakėlė ūpą. Kūriniui pametėtas „Aukso gaublys“, kiek anksčiau jis krito į akį Amerikos kino prodiuserių gildijai. Apie filmą nėra prasmės daug kalbėti – juolab, kad juosta beveik nebyli. Bet, sakyčiau, labai cha-cha-cha. Žanas Diužardenas (Jean Dujardin), „Artiste“ suvaidinęs pagrindinį vaidmenį, Kanuose buvo įvertintas kaip geriausias aktorius.

Laisvės gynėjų dienos išvakarėse visuomenę sujudino informacija apie lietuvių požiūrį į savo valstybę. Paklausti, kas jiems svarbiau – šalies nepriklausomybė ar ekonominė gerovė, per 70 proc. atsakiusiųjų pasirinko ekonominę gerovę. (Apklausą, delfi.lt užsakymu, vykdė „Spinter tyrimai“.) Duomenys buvo įvertinti kaip šokiruojantys. Kalta liaudis Kaip ir reikėjo tikėtis, liaudies nuotaikas pakomentavo politikai.

Kokių pernai būta stulbinamų namų ūkio įvykių? Ogi jokių. Buvo tik įspūdžiai. (Jeigu įvykiu nelaikysime stebuklo – per metus nuo 2010-aisias baigto buto remonto ant sienos neatsirado nė vieno nenuplaunamo piršto atspaudo.) Kadangi įvykių nebuvo, pereinu prie įspūdžių. Pirmasis. Man nusispjauti ant mokslo ir technikos pažangos. Skaičiau vieno ekonomisto pasvarstymus apie tai, kokie apps'ų gadget'ai ar gadget'ų apps'ai galėtų tapti kabliais, ištrauksiančiais pasaulio ūkį iš pelkės.

Naujųjų metų išvakarėse įprasta apžvelgti šalies ir tarptautinę padėtį. Pateiksiu keletą įžvalgų ir aš. Pėdsakai iš po uodegos Valdovų rūmai – tinkamas vaizdinys svarstymams pradėti. Būtent šįmet apsilankiau ten pirmąkart. Esu rūmų atstatymo šalininkas, nors puikiai suprantu, kad tai visai naujas namas, pastatytas ant senų nuolaužų.

Kuris nors viešosios erdvės istorikas savo metraštyje galėtų parašyti, kad pastarąją savaitę Lietuvoje nevaržomai liejosi politinė satyra ir humoras. Projektų karuselė Patyčių objektas, kaip įprasta, – valdžia. Priežastis – tai, ką vienas aštrialiežuvis pavadino mokesčių mišraine, skirta biudžeto skylėms kaišyti, o kiti, irgi nelaikantys žodžio užspaudę, siejo su Mėnulio pilnatimi ir polinkiu mindyti grėblį.

Rinkimai į Valstybės dūmą įžiebė neramumus Rusijoje. Esama daug ženklų, kad nepatenkintųjų raminimas šįkart pareikalaus daugiau valdžios pastangų, nei to pakakdavo anksčiau. Gruodžio 10 d. Maskvoje ir visoje Rusijoje vyko daugiatūkstantiniai protesto mitingai.

Naujienos iš euro zonos primena žinias apie griūvantį tiltą. Štai viena atrama subyrėjo, kita braška, karštligiškai bandoma sutvirtinti likusias. Laiko mažai Kai kurių šalių bankroto laiką galima tiksliai apskaičiuoti, todėl nurodomos datos, iki kada dar galima išgelbėti bendrą Europos valiutą. Kai kas tą laiką dabar skaičiuoja ne savaitėmis, o dienomis. Tarptautinis valiutos fondas (TVF) davė truputį pinigų Europos išpirkai.

Dabar ne pats geriausias laikas klausti, ką reiškia pavadinimas „Snoras“. Kada bankas maždaug prieš 19 metų atsirado Lietuvoje, pamenu, savininkai ar valdytojai aiškino, kad pavadinimas susijęs su skandinavų mitologija. Internetas ir žodynai rodo, kad snor reiškia ne vien snarglį, kaip teigia kai kurie komentatoriai. Snorr – turtus olose kaupiantis nykštukas.

Lietuviai pagaliau sulaukė banko nacionalizavimo, kuris primena užgrobimą per karinį perversmą ar revoliuciją. Mūsų valdžia ryžtingai įvykdė specialiąją operaciją. Tiesa, tokiems atvejams nebuvo būdingų vaizdų: areštų, pastatų šturmo, nešmėžavo kaukėti ir ginkluoti pareigūnai. Visa tai piliečiai gali įsivaizduoti žiūrėdami istorinius filmus ar užsienio žinias.

Senais gerais laikais buvo kelios turtingos ir galingos šalys, kurios turėjo kolonijų. Turtai plaukė iš kolonijų į metropolijas. Iš metropolijų atplaukdavo kažkiek tvarkos, švietimo ir sveikatos apsaugos. Dabar reikalai – bent jau žvelgiant stambiu planu – atrodo priešingai. Buvę metropolijos žvalgosi į tokias valstybes kaip Kinija, Brazilija, Indija (ši kažkada buvo D. Britanijos) kolonija, tikėdamosis šios kaip nors prisidės prie pasaulio finansų sistemą ištikusių sunkumų palengvinimo.

Politikai ir finansininkai panašūs tuo, kad vieni ir kiti investuoja į fiktyvų kapitalą – kiekvienas savo srityje. Investuotojai pilsto pinigus iš vieno burbulo į kitą, pavyzdžiui, ėmus bliūkšti nekilnojamojo turto kainoms, pinigai bėga pas auksą, naftą ir net avižas. Ideologijos burbulai Politikos dėsniai skiriasi nuo finansų, bet panašumai yra akivaizdūs. Piliečių galvose išsipūtę ideologijos burbulai.

Į kairę nuo Radviliškio kapinių pagrindinio įėjimo yra vokiečių karių kapinaitės. Jie žuvo per Pirmąjį pasaulinį karą.  ...

Žiniasklaidos ir visuomenės rūpestis dėl valdininkų komandiruočių paūmėjo maždaug prieš du mėnesius po vienos dabar jau išgarsėjusios kelionės į Naująją Zelandiją. Paskui ta šalis pasimiršo, kadangi sumirgėjo daugiau valdininkų pamėgtų vietų: Indonezija, Kolumbija, kitos šalys. Tą lyg ir išsemtą (tiksliau, primirštą) incidentą vertėtų prisiminti mažiausiai dėl dviejų dalykų.

Spalio 15 d. dešimtyse pasaulio miestų vyko protesto akcijos. Romoje netgi smurtauta – dužo langai ir degė automobiliai. O Vilniuje – didžiam revoliucijos ideologų nusivylimui – Vinco Kudirkos aikštėje pasirodė „ne tie žmonės“ ir tai vos keli.

Atrodo, kad viešojoje erdvėje visi šeimos dalykai kurį laiką bus susiaurinti iki plotelio, kuriame homoseksualai lyg spartiečiai prie Termopilų kausis su tais, kurie apie juos nenori nieko girdėti. Lietuviai turi nuomonę Dauguma lietuvių į homoseksualus žiūri nekaip. Netgi labai nekaip. Prieš porą metų DELFI užsakymu atlikta „Spinter tyrimų“ apklausa parodė, kad 38 proc. piliečių manė, jog homoseksualumas yra iškrypimas, 28 proc. – liga, 15 proc. – ištvirkimas, 12 proc.

Diskusija dėl Valstybinės šeimos politikos koncepcijos dar kartą parodė, kokie nacionaliniai ypatumai nuspalvina vertybinius ir teisinius ginčus. Konstituciniam Teismui pripažinus, jog koncepcija prieštaravo Lietuvos pagrindiniam įstatymui, Seimui netrukus buvo pateiktas įstatymo projektas, leidžiantis įteisinti partnerystę – vyrų taip pat. Iškart susikūrė Seimo narių grupė „Už tradicinę šeimą“, patraukusi 91 seimūną.

Konstitucinis Teismas (KT), išnagrinėjęs Valstybinės šeimos politikos koncepciją, nusprendė, kad šeima nėra vien tie, kurie gyvena santuokoje. Iš karto atsirado įstatymų leidėjų, kurie ėmė skųstis, kad dėl KT sprendimo neaiškumų tik dar labiau padaugėjo, todėl be visos tautos referendumo neįmanoma nustatyti, kas yra šeima. Kiek įstatymų – tiek šeimų Reikia pasakyti, kad dėl pamatinių sąvokų buvo diskutuojama ir rengiant minėtą koncepciją, ir ją priėmus 2008 metais.

Anądien pasižiūrėjau „Vidurnaktį Paryžiuje“. Cha-cha! Siunčiu Woody Allenui oro bučinuką. Turi jis akį moterims. Rachelė McAdams vaidina Inez. Ne itin aukšto ūgio, stambokų kaulų ir visiškai sexy – tiek su suknele, tiek su džinsais. Būtų įdomu jas sukišti į vieną kadrą su Scarlett Johansson – vien tam, kad jos viena kitai mirtinai pavydėtų. Scarlet, atsigavusią po skandalo su von Trieru – kada jai vos nenuplaukė Kanų prizas – pasivijo jos pačios nuogybė.

Valdantysis Rusijos tandemas apsisprendė: kitąmet premjeras Vladimiras Putinas taps šalies prezidentu, ir tada dabartinis prezidentas Dmitrijus Medvedevas užims premjero postą. Apie tokią rokiruotę D.Medvedevas ir V. Putinas paskelbė rugsėjo 24 d. partijos „Vieningoji Rusija“ («Единая Россия») suvažiavime.

Perskaitęs R. Sakalauskaitės straipsnį „Kodėl lietuviai nenori pripažinti savo klaidų ir iš jų mokytis?“, paklausiau savęs, kaip svaičiojimus galima atskirti nuo įžvalgų? Manau, kad geriausias būdas – lyginti tekstus. Palyginimui – ištrauka iš istorikės B. Burauskaitės straipsnio. Nors tai referato referatas, reikalo esmė niekur nedingo. Apžvelgiami raportai, kuriuos 1939–1940 m. iš Vilniaus parašė Lenkijos kariuomenės papulkininkis Nikodemas Sulikas, totorius. Birutė Burauskaitė.

Žmogaus teisės – dalykas rimtas. Nemažiau rimtas reikalas – įstatymai. Neretai nutinka, kad pradėjus įstatymu reguliuoti kokią nors sritį, keistai ima atrodyti ir tas įstatymas, ir žmogaus teisės. Šį mėnesį būta teismų, susijusių su draudimais kai ką viešai rodyti arba kaip nors atrodyti. Rodyk veidą arba mokėk baudą Prancūzijos teismas pirmąkart paskyrė 200 eurų baudą dviem moterims, kurios viešoje vietoje pasirodė musulmonų papročiu uždengtais veidais.

Lenkijos finansų ministras Jacekas Rostowskis prieš gerą savaitę pagąsdino Europos parlamentą: atseit, jeigu dabar euro zona sužlugs, už 10 metų Europoje gali kilti ginkluotas konfliktas. Paskalos prilygintos Everestui Kadangi J. Rostowskio prognozės plačiai nuskambėjo, verta jas tiksliai perteikti.

Siekdamos taikos, Jungtinės Tautos (JT) netrukus gali priimti istorinį nutarimą dėl Palestinos statuso. JT sprendimas dėl arabų ir žydų valstybių įkūrimo Britų Palestinoje 1947 m. atvedė prie karo. Siekia būti valstybe Rugsėjo 20 d. Niujorke prasidėjus JT Generalinės Asamblėjos sesijai šios organizacijos vadovas Ban Ki-moonas veikiausiai bus gavęs Palestinos nacionalinės administracijos (PNA) prezidento Mahmoudo Abbaso prašymą priimti Palestiną į JT kaip visavertę valstybę.

Visos civilizuotos tautos dabar naudoja dešimtainę skaičiavimo sistemą, todėl nepraleidžia progos paminėti nuliu besibaigiančių sukakčių. 2001 metų Rugsėjo 11-osios antpuolio dešimtmečiui rengėsi ir teroristai, ir daugelio šalių policininkai – tai šen, tai ten užkardyti teroro aktai. Nuosprendis fanatizmui Kapstantis rašytinėje istorijoje galima atrasti nemažai įdomių dalykų, kurie įvyko rugsėjo 11 dieną.

Lietuva ir Lenkija dar nekariauja ir vargu ar kariaus, kol abi priklausys NATO, tačiau santykių aiškinimasis žiniasklaidoje kartais panašus į karo propagandą. Žodžiai „santykių pablogėjimas“ didelio siaubo nesukelia, o žodis „karas“ skamba baisokai. Ar „blogi santykiai“ nėra karas, priklauso nuo pasirinktos karybos teorijos. Beribis karas Visi kažką girdėjo apie informacinius, propagandos karus.

Politikai itin greitai pakeitė plokštelę: kalbas apie pasaulinės ūkio krizės pabaigą pakeitė įtikinėjimai, kad antrąją krizės bangą vyriausybės pasiruošusios atremti daug geriau nei pirmąją. Toks blaškymasis kelia įtarimą, kad apie tikrąjį krizės mastą ir pobūdį arba nelabai žinoma, arba nenorima šnekėti. Kokia tai krizė? Pasaulyje kol kas nesiaučia globalios stichinės nelaimės. Tiesa, gamta iškrečia netikėtų pokštų – Žemės drebėjimas supurto net JAV sostinę.

Šis klausimas neseniai vėl sušmėžavo interneto komentaruose, kada buvo svarstoma apie Anderso Behringo Breiviko teroristinį išpuolį Norvegijoje. Kažkas parašė, kad teroras yra stipri atgrasymo priemonė, ir priminė, kad po Antrojo pasaulinio karo imigrantai neplūdo į Lietuvą, nes bijojo partizanų. Išties Lietuvos gyventojų nacionalinė sudėtis ir dabar skiriasi nuo kaimynių Latvijos ir Estijos.

Neseniai balsas.lt perspausdino Timothy Snyderio tekstą, kurio originalas anglų kalba publikuotas „The New York Times Rewiew of Books“. Priminsiu, kad T. Snyderis – istorikas, Yale (JAV) universiteto profesorius.  Į lietuvių kalbą išverstos jo knygos: „Kruvinos žemės“, „Tautų rekonstrukcija". Pakeliui į spaudą  „Raudonasis princas“ – talentingai parašyta  Wilhelmo Franzo Josepho Karlo von Habsburgo (1895–1948) biografija.

JAV žiniasklaidos reakcija į tai, kad agentūra „Standard & Poor’s“ sumažino šalies kredito reitingą, primena dvejetą gavusio pirmūno rypavimą. Beveik šimtą metų Amerikos reitingas buvo aukščiausias – vadinasi, ji buvo patikima ir galinga, o dabar ją skelbia esant abejotiną, apsilpusią. Aukso medalis nesišviečia – kad tik neatimtų sidabro. Lietuviai gali prisiminti, kaip buvo griežiami dantys, kai šalis neatitiko euro įvedimo kriterijų.

Pirmojoje rašinio dalyje svarstyta apie ekonominę „bazę“, dabar pereiname prie „antstato“. Būtų keista, jeigu kokios nors galingos jėgos nebandytų daryti poveikio globaliniu mastu. Taigi pasaulis yra kažkaip ir kažkiek valdomas. Nors toks autoritetas kaip Zbigniewas Brzezinskis parašė knygą „Nebevaldomas pasaulis“. Viena iš populiarių ir „trolių“ pamėgtų sąmokslo „teorijų“ teigia, kad egzistuoja galinga slapta Iliuminatų organizacijos, kuri siekia pasaulinio viešpatavimo.

Iš kur pinigai? Tai klausimas, kurį Baltarusijos pareigūnai uždavė Minske sulaikytam Alesiui Beliackiui, žmogaus teisių gynimo organizacijos „Vesna“ vadovui, Tarptautinės žmogaus teisių federacijos vicepirmininkui. Klausimas kaip klausimas. Kodėl tokio negalėčiau užduoti ir aš, demokratinės Lietuvos Respublikos pilietis? Mūsų Teisingumo ministerijos valia Lietuvoje registruoto banko duomenys apie A. Beliackio sąskaitą atsidūrė Baltarusijos prokuratūroje.

Liepos antrojoje pusėje žiniasklaida nestokojo įspūdingų temų. Kai kas viską lengvai supynė į vieną sąmokslo mazgą – gal todėl, kad nuolatos žiūrį televizorių. Jeigu vakar vienas šaulys nužudė kelias dešimtis žmonių, o šiandien kitame pasaulio gale politikai nesusitaria, ar leisti bankrutuoti JAV – gali būti, kad šie dalykai kažkaip susiję. Sąmokslo „teoriją“ – į mases! Kolega Tomas Čyvas pakalbino kelis nuo politikos nenutolusius asmenis.

2004 m. birželio 4 d. Marvinas Johnas Heemeyeris iš savo kluono Granby (Colorado, JAV) išrideno buldozerį „Komatsu“ D355A. Per pusantrų metų auksarankis Heemeyeris padengė mašiną savadirbiais šarvais: pripylė betono tarp plieno lakštų. Kabinoje paliko šaudymo angas. Kad neliktų aklas, įsirengė išorines vaizdo kameras. Į vidų Heemeyeris prikrovė maisto ir vandens atsargų, pasiėmė porą šautuvų. Įlindęs į kabiną, su distanciškai valdomu kranu nuleido ant buldozerio šarvuotą antvožą.

Liepos 22 dienos tragedija Norvegijoje sukėlė siaubo ir užuojautos bangą. Be to, imta diskutuoti dėl nusikaltėlio idėjinės tapatybės. Prie Anderso Behringo Breiviko klijuojama krikščionio fundamentalisto ir kraštutinio dešiniojo etiketė, todėl ir krikščionys, ir dešinieji puolė aiškinti, kad jis nėra nei vienas, nei kitas, nei abu vienu metu.Skaitys, nors nuobodu Kriminologai, psichiatrai, politologai bando įlįsti į žudiko sielos vidų.

Pasirodžius pirmiesiems pranešimams apie liepos 22–osios žudynes Norvegijoje, paskui žinias slinko ir sąmokslo versijų puta. Anderso Behringo Breiviko vardas ir idėjų kratinys iškart tapo Europos ir JAV viešojoje erdvėje vykstančių informacinių kovų šoviniais.

Tokių ekstremistų, kaip dešimtis žmonių nužudęs Andersas Beringas Breivikas gali atsirasti bet kada. Belieka būti tam pasirengus, - mano portalo „Balsas.lt“ vaizdo konferencijoje kalbinti pašnekovai . Norvegija vis dar neatsikvošėja po to, kai  Andersas Beringas Breivikas praėjusį penktadienį šaltakraujiškai nužudė kelias dešimtis žmonių, o sulaikytas ėmė skelbti politines deklaracijas bei internete paliko didelės apimties, bet padriką dokumentą, vadinamą manifestu.

Anderso Behringo (g. 1979) pavardė yra internete paskelbtame Norvegijos masonų sąraše. Norske frimurere Reikia turėti omeny, kad liepos 22-osios žudynių organizatorius turėjo dvigubą pavardę: Behringas-Breivikas. Žinant daugiau nužudytųjų pavardžių, bus galima tarp jų paieškoti masonų. Pvz., 2008 m. sudarytame laisvųjų mūrininkų sąraše nėra žuvusio atsargos policininko Trondo Berntseno, kuris užpultoje jaunimo stovykloje dirbo apsauginiu.

Besižvalgant ir besiklausant, ką žiniasklaida bei internautai kalba apie lietuvius ir lenkus, ryškėja keli skirtingi vaizdai. Viskam – verslo planai Štai teismas nusprendžia, kad per mėnesį keliose Rytų Lietuvos vietose neturi likti lentelių su gatvių pavadinimais lenkų ir lietuvių kalbomis.

Kiekvienoje valstybėje žodžio ir pažiūrų laisvė reguliuojama savaip. Žiniasklaida kuria globalią viešąją erdvę, bet leistinumo ribos išlieka lokalios. Svarstant atvejus, kas ir kur leidžiama, o kas neleidžiama, pats kipšas susipainiotų, bet svarstyti būtina, nes demokratinėse valstybėse ribos nustatomos pagal precedentus. „Įvertinti ir apsvarstyti“ Daugiausiai kibirkščiuoja ten, kur susikerta valstybė ir žiniasklaida.

Lietuvos pasiuntinė Lenkijoje Loreta Zakarevičienė apie Lietuvos lenkus pasakė: „Nes dabar man kartais susidaro įspūdis, kad jie kaip ne Lietuvos piliečiai. Turime rusų, baltarusių, žydų, bet jie save labiau laiko Lietuvos piliečiais negu mūsų lenkai.“ Ar frazė yra svaičiojimas, priklauso nuo konteksto.

Amerikai seniai kelia nerimą Kinijos skverbimasis į Afriką, ir štai dabar amerikiečiai turi progą susilpninti kinų pozicijas. JAV politiką Libijoje ir Sirijoje kai kas vertina kaip bandymą iš šio regiono išstumti Kiniją.

Svarstant apie 1941 metų birželio sukilimą Lietuvoje, iš detalių lenda kipšai. Antanas Škėma rašė: „<...> ir apie savaitę šaudžiau į besivalkio­jančius apylinkėse bolševikus. Šaudžiau nevikriai, bet su pakankamu civiliokui entuziazmu.“ Nežinau, ar rašytojas kam nors patikslino smulkmenas. Pavyzdžiui, kiek bolševikų nušovė? Jie buvo kariškiai ar civiliai? Tų metų liepos 3 dieną prie Jurbarko buvo sušaudytas skulptorius Vincas Grybas.