Politikai ir finansininkai panašūs tuo, kad vieni ir kiti investuoja į fiktyvų kapitalą – kiekvienas savo srityje.
Investuotojai pilsto pinigus iš vieno burbulo į kitą, pavyzdžiui, ėmus bliūkšti nekilnojamojo turto kainoms, pinigai bėga pas auksą, naftą ir net avižas.
Ideologijos burbulai
Politikos dėsniai skiriasi nuo finansų, bet panašumai yra akivaizdūs.
Piliečių galvose išsipūtę ideologijos burbulai. Politikams svarbu atrasti burbuliukų, kuriuos pripūtus būtų galima kilstelėti reitingus, laimėti vietą partijos sąraše ir kėdę Seime.
Politikams ypač patrauklios „saugios investicijos“ – sritys, apie kurias galima daug ir gražiai kalbėti be jokių įsipareigojimų.
Seimo pirmininkei ir Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos iškiliai veikėjai Irenai Degutienei tokiu saugiu užutekiu pasirodė kalbos apie emigracijos motyvus.
Nedėk kiaušinių į vieną krepšį
Tiesa, net ir patyrę lošėjai kartais pataiko. Ypač kai visus kiaušinius bando sudėti į vieną krepšį. Tada tik ir lauk, kada per kiaušinius ims daužyti žiniasklaida ir opozicija.
Viena trapiausių I. Degutienės minčių: „Visiškai kitokį matau tą vadinamąjį naujųjų emigrantų elgesį, kurie šiandien gyvena užsienyje. Galbūt jie yra neblogai įsitvirtinę, bet jiems gėda kalbėti lietuvių kalba.“
Kalbant finansų žargonu, Seimo pirmininkei pritrūko „diversifikacijos“. Nereikėjo pamiršti tų naujos kartos emigrantų, kurie iš paskutiniųjų stengiasi auklėti vaikus lietuviškai.
Akivaizdu, kad būtent tokie emigrantai pasipiktins I. Degutienės kalbomis. Kita vertus, o kam tie emigrantai Seimo pirmininkei apskritai reikalingi? Cituotos jos mintys, išsakytos konferencijoje „Pilietiškumo ugdymas mokykloje: ar įmanoma paveldėti meilę tėvynei?“, skirtos tiems, kurie neemigravo, nors galbūt labai to norėtų. Jiems teigiama: jūs, kurie nepabėgote dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto, esate geri, o tie, kurie susikrovė lagaminus ir išvažiavo – ne tokie geri.
Emigrantai buvę nebuvę – iš jų balsų neprasigyvensi, o pasilikusieji Lietuvoje, išvadinti gerais, žiūrėk, išspaus ašarą ir per rinkimus prisimins TS-LKD.
Kalta ne valdžia, o aplinka
Apžvelgus visą I. Degutienės minčių statinį, suręstą toje konferencijoje, tenka pripažinti, kad pasiųstos žinios naudingos valdžiai. Žmonės, kurie dėl sunkmečio bėga iš Lietuvos, pamiršo amžinąsias vertybes ir nesupranta, kad sunkumai yra laikini – vadinasi, valdžia nekalta dėl emigracijos. Patriotinės vertybės pirmiausia turi būti ugdomos šeimoje – vadinasi, nereikia visko suversti valstybinei švietimo sistemai. Valdžia nekalta, kalta liaudis ir, žinoma, aplinka.
Nereikia didelės išmonės, kad įsivaizduotumei košmarą, kuris ištiktų, jei liaudis staiga imtų elgtis taip, kad tik politikai nesigraudentų – ypač mėgstantieji pakalbėti apie „amžinąsias vertybes“.
Tarkime, kad emigracijos rodikliai staiga išsiverstų į priešingą pusę – kasmet į Lietuvą grįžtų tiek pat žmonių, kiek ankstesniais metais išvažiuodavo. Ir visiems jiems reikėtų būsto ir darbo. Negautų – keltų revoliuciją.
Politinė lyderystė Lietuvoje buvo ir yra tarsi lošimas. Kalbant su liaudimi reikia taip malti liežuviu, kad išsakyti dalykai atitiktų tam tikrus daugumos lūkesčius. Tada bus bingas.
Interneto liaudies masių reakcija verčia manyti, kad Seimo pirmininkė šįkart šiek tiek prašovė. Bet juk ne paskutinis lošimas.
