Arūnas Brazauskas

Demokratinėse šalyse energetikos politika susijusi su rinkimais. Lietuva – ne išimtis, todėl šalies energetika pajungta politikai. Birželio 7 d. valdančioji koalicija pateikė Seimui Nacionalinę energetikos (energetinės nepriklausomybės) strategiją, kada iki kitų Seimo rinkimų liko maždaug vieneri metai. Laiko akivaizdžiai per mažai, kad vyriausybė galėtų surašyti varneles prie įgyvendintų strategijos tikslų.

Tvirtą ranką mėgstantiems Lietuvos piliečiams Latvijos prezidentas Valdis Zatleras dabar turi patikti labiau nei Dalia Grybauskaitė. Saugikliai ir atsvaros Nepabijojo V. Zatleras būti neišrinktas Seimo naujai kadencijai – pradėjo parlamento paleidimo procedūrą. O gal todėl ir nepabijojo, kad neturėjo ko prarasti – jautė, kad jo vis tiek neišrinks.

Pablogėjus Lenkijos ir Lietuvos santykiams, mūsų šalies diplomatai ir šviesuomenė prisiminė  orientaciją į Skandinavijos kraštus. Kažkoks viliotinis sklinda ir iš skandinavų. Svarstant apie Lietuvos pasirinkimą tarp galingų tarptautinių jėgų, įprasta vartoti Rytų ir Vakarų sąvokas: Lietuvai kylančios grėsmės tradiciškai siejamos su Rytais, o sąjungininkų ieškoma Vakaruose, bet Vakarai sudaryti iš daugelio stipresnių ar silpnesnių valstybių, turinčių savų interesų.

Prieš kelias dienas aptikau žinią apie nebūdingą Kinijos valdžios žingsnį. Buvo pripažintos Trijų tarpeklių elektrinės statybos klaidos. Iškart prisiminiau nuostabų Jia Zhang-ke filmą apie miestą, kuris buvo užlietas, pastačius Trijų tarpeklių užtvanką. Prisiminiau ir Kinijos susinaikinimo ciklus, dėl kurių šalyje labai sumažėja gyventojų.

Tarptutinio valiutos fondo (TVF) vadovas prancūzas Dominique'as Strauss-Kahnas atsistatydino. Pareiškimą jis parašė iš kalėjimo, kur atsidūrė dėl pasikėsinimo išprievartauti viešbučio kambarinę. Žaibiškai atlikta apklausa rodo, kad 57 proc. prancūzų mano, jog TVF vadovas įkliuvo į pinkles. Kaltas ne jis, o aplinka – kažką prieš jį rezgė. D. Strauss-Kahno postas teikė jam nemenkų galių.

Sakoma, kad žodžių iš dainos neišmesi. Lietuvos gyventojų surašymo preliminarių duomenų irgi negalima ištrinti. Dėl tų skaičių dabar beveik prarado prasmę populiarios dainos žodžiai. Arba žodžius reikia keisti, kad būtų arčiau tikrovės. Gal reikėtų dainuoti taip: „Tik per plauką mūsų – trys milijonai". Ar norime grįžtančiųjų? Surašymo duomenys drasko akis – maždaug per 20 metų Lietuvos gyventojų sumažėjo daugiau nei 600 tūkst. Didesnė dalis emigravo.

Rugsėjį Palestina gali siekti visavertės narystės Jungtinėse Tautose. Nepriklausomos Palestinos atsiradimas kažkiek panašus į lietuvių širdims brangius istorinius virsmus  - Vasario 16-ja ir Kovo 11-ja. Pradžioje apie tuos panašumus, paskui – apie tikrą ar tariamą Izraelio ir JAV konfliktą dėl būsimos Palestinos valstybės sienų. Jei nėra sienų – karas 1918 m. Lietuva buvo vokiečių okupuota. Nepriklausomybės skelbimas buvo vienpusis aktas.

Isterija dėl valstybinės kalbos raidyno man priminė žemaičių separatizmo sukeltą erzelį. Akis bado faktas, kad Lietuvos vidury stūkso (stūksojo) vietovardžiai, suręsti nevalstybine kalba.   Nežinau, ar tai gelžbetonis, ar Photoshop'as? Ar išvis dar stūkso? Žemaitiška Vikipedėjė (liousuojė encikluopedejė) gyvuoja. Nors lietuvisai reikalavo ją panaikinti. (Kas tie lietuvisai – žr. čia.) Dar negirdėjau reikalavimo uždrausti žemaitišką ilgąją „Ė“ kaip antilietuvišką.

Nukovus labiausiai ieškomą pasaulio teroristą Osamą bin Ladeną kai kas ėmė skaičiuoti, kiek jis pakenkė pasaulio ekonomikai. Pavyzdžiui, vien papildomos skrydžių saugumo priemonės, kurių imtasi po 2011 m. rugsėjo 11 d., kainavo milijardus, ir tai atsiliepė kelionių kainoms. Vis dėlto teroristo žūtis rinkas judina nepalyginti mažiau nei finansų institucijų veiksmai.

Osama bin Ladenas buvo mitologinė būtybė, beveik pasakų personažas. Todėl ir jo mirtis iš pradžių atrodė kaip dar viena pasaka, šįkart papasakota paties Jungtinių Valstijų prezidento Baracko Obamos. Šias pareigas einantys žmonės gali sau leisti būti tikri pasakoriai.Antai B. Obamos pirmtakas George'as Walkeris Bushas 2003 metų kovo 19 dieną pareiškė tautai, kad pradedamas karas su Irako diktatoriumi Saddamu Husseinu, kuris disponuoja masinio naikinimo ginklais.

Vaizdų sraute, kuris pliūptelėjo, nužudžius Osamą bin Ladeną, atkreipiau dėmesį į šlykščius lotyniškus rašmenis greta arabiškai užrašyto Abbottabado pavadinimo. Pradžioje užrašai vietovardį, kad būtų patogiau kitataučiams, paskui, žiūrėk, jie atskrenda su koviniais sraigtasparniais.

Mano draugas jogas, nuolatos migruojantis tarp Buivydiškių ir Nepalo, taip komentavo Didžiosios Britanijos princo Williamo ir Kate Middleton vestuves: –   Monarchas yra tarpininkas tarp Žemės ir Dangaus. Šlykšti respublikoniška epocha sutapo su laikraščių, telegrafo, radijo išplitimu. Bet įsigalint internetui Monarcho Atvaizdas gali lengvai sugrįžti ant tūlo valdinio darbastalio. Gal ir į širdį. Kai kam protas maišosi dėl Zvonkės ar Merūno su Merūniene.

Pasigirdus kvietimui lietuviams ir lenkams susitaikyti bent jau šių Velykų proga – juk ir vieni, ir kiti daugiausia yra katalikai – niekur nedingo klausimas dėl santykių ateities. Įdomu, kaip klostysis lietuvių ir lenkų, Lietuvos ir Lenkijos santykiai per artimiausius du dešimtmečius.

Sukanka 95 metai nuo reikšmingo Airijos istorijos įvykio – Velykų sukilimo. Airijos respublikonai 1916 metų balandžio 24 d. Dubline užgrobė paštą, kitas svarbias miesto vietas. Buvo paskelbta Airijos respublika.   Virš Dublino pašto suplevėsavo naujai paskelbtos valstybės vėliava. Britai maištą numalšino per savaitę. Airių vadai buvo sušaudyti.   Dublino centras per maištą buvo apgriautas. Airija.

Pastaruoju metu žodžiai „lietuviai“ ir „lenkai“ mirgėte mirga žiniasklaidoje. Temų ratas itin platus: nuo lietuvių ir lenkų santykių Vilnijoje iki Lietuvos ir Lenkijos tarpvalstybinių reikalų. Diskusijų triukšme nepamirštami Vytautas ir Jogaila. Lietuvoje išrinktas Europos parlamento narys Valdemaras Tomaševskis pareiškė lietuviams kaip Vilnijos lenkas: „Kur mes turime integruotis? Mes čia gyvename visada.

Paūmėjus lietuvių ir lenkų santykiams, Facebook'e (FB) susikūrė grupė „Intelektualai už lietuvių ir lenkų santarvę“. Šį blogo įrašą sukūriau, paredagavęs ir išplėtęs kai kuriuos savo pastebėjimus, paskelbtus tame FB sraute. Iškart prie reikalo. Prieš porą metų pasirodė istoriko Arūno Gumuliausko straipsnis „Dar kartą Vilniaus klausimu“. Tekste aptariamas 1939 m. rugpjūčio 22 dienos dokumentas, kurį pasirašė Lietuvos prezidentas Antanas Smetona.

Vienas mano pažįstamas, kažkada dirbęs dar LTSR Plano komitete, išdėstė savitą požiūrį į sovietmečio vadybą. Anot jo, visi svarbiausi reikalai būdavo sprendžiami pirtyse po medžioklių. Įkaušę vietinės nomenklatūros atstovai aptardavo kadrų klausimus, iššniukštinėdavo, kas ką mano dėl kokio nors nurodymo iš Maskvos, susimirksėdavo dėl bendros pozicijos. Sovietinė Lietuva – tai girtų žmonių darbas, apibendrino mano draugas.

Isterija, kuri kilo dėl Kovo 11–ąją vykusių patriotinių eitynių, nubangavo paviršiumi. Į paniką puolusi Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų vadovybė bejėgiškai postringavo apie nieką ir ieškojo kaltųjų tarp savęs.

Bilietus į „Kino pavasarį“ parūpino žmona. Paštu ji atsiuntė erotinių filmų programą su prierašu „Kiekvienam savo“. Pasirinkau du filmus. „Kambarį Romoje“ teko žiūrėti vienam, kadangi sutuoktinė kategoriškai pareiškė, jog filmas apie lesbietes jos nedomina. Viki galima rasti filmo aprašą. Rusė ir ispanė (tiksliau, baskė) susipažįsta Romos bare. Jos prisistato kaip Nataša ir Alba. Pastaroji įvilioja Natašą į viešbutį. Nataša šiek tiek laužosi, bet paskui nusirengia ir puola Albai į glėbį.

Kovo 11-osios katastrofa Japonijoje atskleidė šalies visuomenės bruožus. Į gamtos siautėjimą, kuris sukėlė sudėtingos ir pavojingos technikos avariją, piliečiai reagavo drausmingai. Pasaulis žavisi japonų ištverme, savitarpio pagalba ir padorumu. Pranešimuose apie nukentėjusiuosius ir pabėgėlius pabrėžiama, kad bent jau pirmąją savaitę po katastrofos nebūta skundų dėl palikto turto plėšimo. Japonų elgsena paremta savitarpio pasitikėjimu. Piliečiai pasitiki valdžia ir vieni kitais.

Japonijos cunamis plauna ir taip skystus Lietuvos atominių ambicijų pamatus. Kartu jis gali pasitarnauti kaip figos lapelis, pridengiantis nesugebėjimą įgyvendinti didelius projektus. Lietuvos planas pasistatyti Visagine naują atominę elektrinę (AE) paskelbtas Nacionalinės energetikos strategijos ašimi. Specialiai užsakyta studija patvirtino, kad be tokios elektrinės Lietuva energetiškai negali būti saugi.

Japonijos premjeras pareiškė, kad kovo 11-osios nelaimė – didžiausias katastrofa nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Išties prieš kelias dienas ištikusio žemės drebėjimo, cunamio ir branduolinės avarijos pasekmės yra gana menkos, jei lyginsime su žala, kurią patyrė Japonija per Antrojo pasaulinio karo bombardavimus, įskaitant ir branduolinį. Vien per 1945 metų kovo 9-10 d. JAV aviacijos antskrydį Tokijuje žuvo virš 100 tūkst. žmonių – daugiausiai gaisruose.

Kovo 11-oji – laisvės diena. 1990 metais atkūrėme nepriklausomybę ir pradžioje bent juridiškai išsivadavome nuo mus pavergusios valstybės, kuri netrukus suiro. O nuo ko reikėtų išsilaisvinti šiandien? Klausimas subliūkšta, kadangi sunku nurodyti vieną blogį, vieną priešišką jėgą. Ar valstybę reikėtų išvaduoti nuo itin nepopuliarios dabartinės Vyriausybės? Tai liaudies išrinkto Seimo reikalas. Daugybė ženklų rodo, kad ir opozicija, ir valdantieji daugmaž patenkinti tuo, kas yra.

Kada pulkininkas Kadafis (Muammar Gaddafi) sako bled, jis turi omeny tėvynę. بلد Tas žodis dar reiškia šalį, žemę. Dažnai transkribuojama bled, bet matyt teisingas parašymas yra bálad. Sušurmuliavus arabų kraštams prisiminiau alžyriečių kilmės režisieriaus Rabah Ameur Zaïmèche filmą „Bled Number One“, kurį mačiau Vilniuje per kažin kokį festivalį. Labai rekomenduočiau jį parodyti, pvz.

Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys (TS-LKD) demokratai ieškojo ir rado arkliuką, kuriuo tikėtasi smagiai nušuoliuoti iki savivaldybių rinkimų finišo. Juk ne veltui premjeras Andrius Kubilius „pramušė“ Energetikos ministerijos įkūrimą. Vaiduokliška institucija, maitinanti liaudį ir valdžią pasakomis apie energetinę nepriklausomybę ir atominį rytojų, turėjo duoti tam tikros naudos ir kovojant dėl balsų.

Teigiama, kad Libijoje yra apie 140 genčių. Iš jų kokios trys dešimtys reikšmingos. O Lietuvoje yra apie 40 partijų. Iš jų per 20 dalyvauja savivaldybių rinkimuose su savais sąrašais. Ir dar maždaug pusšimtis savarankiškų kandidatų. Vožtuvai garui nuleisti Kuo Libijos gentis skiriasi nuo lietuviškos partijos? Klausimas toks, kad, kaip sakoma, virsk iš koto. Tačiau net tarp ežio ir šepečio esama panašumų. Kartais juos verta patyrinėti.

Libijos diktatorius Muamaras Kadafis (Muammar al-Gaddafi) nežinia kur. Įdomu, ar bėgdamas jis pasiėmė palapinę, kurioje dažniausiai gyvena užsienio kelionių metu? Pernai Italijoje Kadafis tapo misionieriumi. Per stiuardesių paieškos agentūrą susirado kelis šimtus dailių merginų. Jos buvo pakviestos pabendrauti su Libijos lyderiu. Merginos matyt tikėjosi, kad joms pasiūlys dalyvauti bunga bunga vakarėlyje. Juolab, kad buvo skelbiama, jog Kadafis mėgsta aukštaūges.

Viename stačiatikių tinklalapyje kažkada aptikau tokią mintį (vertimas apylaisvis): Visos egzistuojančios valstybės sukurtos kaip gaujos. Kiekviena gauja turi savo „įtakos sferą“ – jų kontroliuojamą teritoriją. Čiabuviai panaudojami ekonominiams ir kariniams tikslams, kad būtų patenkintas gaujos godumas. Karkartėmis tarp tų gaujų, arba tarp grupuočių jų viduje bandoma aiškintis santykius.

„Pušis, kuri juokėsi“ – mažai skaitomas, primirštas kūrinys. Skęstant degeneratų mene, reikia ko nors nusistverti, jei, žinoma, pats nesi išsigimėlis. Justino Marcinkevičiaus apysakoje to ko nors esama. Pušis, kuri juoksis paskutinė.

Artėjant vasario 16 dienai viešų pokalbių temos nuo meilės vieni kitiems pakrypsta meilės tėvynei link. Tarsi prabėgom pasižvalgoma į valstybės pamatus. Žemė ir šautuvas Tai, kad valstybė turi prievartos monopoliją tam tikroje teritorijoje, visi daugmaž girdėjo. Juk tam, kad surinktume mokesčius, reikia turėti šautuvą – jeigu jau kiti argumentai neveikia. Mažiau svarstoma, kas ir kodėl ima į rankas ginklą ir pasiryžta mirti dėl tėvynės.

Iš vienos pusės spaudžiant tolerastams, iš kitos – islamistams, tenka kažkur tarp kojų atrasti galvą ir išmąstyti tautines vertybes. Facebook'e (FB) kažkada įdėjau nuotrauką iš velniairauna. FB prasidėjusi diskusija prigeso. Lyg ir pažadėjau nuotrauką pakomentuoti išsamiau. Bet ką čia komentuoti? Jokio grožio. Baltieji tolerastai – celiulitinės skulptūros, distrofinių raumenų kabyklos. Nėščiosios orientacija neaiški.

Neseniai kai kas raudonu žymekliu pabraukė dvi naujienas. Pirmoji – „McDonald's“ planuoja didinti kainas. Įvairiose vietose – įvairiai, bet priežastis visur ta pati – brangsta maisto produktai. Vadinasi, ir „Big Mac“ indeksas keisis. Į šį rodiklį daugelis žiūri juokais, nes savaitraštis „The Economist“ neatrodė rimtai, kai 1986 metais vienas iš jo autorių sugalvojo „Big Mac“ indeksą. Bet indeksas iš tiesų rimtas.

Pasiklausiau „Hezbollah“ muzikos, palyginau su fašistų dainelėmis. Čia pateikiu porą senų įrašų. Valstybinių chorų nesugadintos itališkos dainos. Pirmoji – tai „Giovinezza“ („Jaunystė“), neoficialus fašistinės Italijos himnas. Artūras Toscaninis, kurį duce vadino didžiausiu visų laikų dirigentu, atsisakė atlikti „Giovinezza“ per koncertą La Scala ir buvo juodmarškinių apkultas. Užtat per popiežiaus Pijaus XII intronizaciją (įsostinimą) „Giovinezza“ atliko Vatikano gvardiečių orkestras.

Sakoma, kad kariškiai, planuodami būsimąjį karą, rengiasi praėjusiajam. Kam teko nors kiek tarnauti sovietinėje armijoje, veikiausiai prisimena, kad karas, kuriam ruoštasi, priminė Antrąjį pasaulinį – tik su daugiau atominių bombų. Kam ta teritorija ? Iš wikileaks.org paviešintų diplomatinių dokumentų truputį paaiškėjo, kaip NATO rengiasi ginti Baltijos šalis. Skraidys lėktuvai, dardės tankai, kareiviai raus apkasus. Antrojo pasaulinio karo šmėkla niekur nedingo.

Lietuvoje keičiasi Seimas, savivaldybių tarybos ir vyriausybės, bet nesikeičia Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) pirmininkas. Duok Dieve, sveikatos Zenonui Vaigauskui. 2012 metais baigęs dabartinę kadenciją, jis VRK vadovo poste bus išsėdėjęs aštuoniolika metų. Galima sakyti, atgimusios valstybės bendraamžis. Ištikimas jos tarnas. Ko reikia iš gero patarnautojo? Jis turi įtikti klientui, kad ir kokios būklės šis būtų.

Iki šiol su Naująja kaire 95 elgiausi nemandagiai – visiškai nesidomėjau tuo sambūriu. Šiandien pagūglinau, suradau jų manifestą. http://www.bernardinai.lt/archyvas/straipsnis/61846 Kiek supratau, jie parašė 45 tezes ir nori prirašyti dar 50, kad būtų 95. Nežinau, kiek naujų punktų jie prikūrė per trejus metus.

Protingas Chamas Facebook'e pasisakė dėl negrų. Pritariu. Ta proga prisiminiau Irvingo Kristolo svarstymus apie multikulti (mul-ti-kul-tū-ra-liz-mą). I. Kristolas – neokonų liežuvis. O Leo Straussas – jų smegenys. Kristolo ir Strausso pažiūros paneigia populiarią nuomonę, jog išeiviai iš Europos, kurių bočiai šnekėjo jidiš kalba, gali būti tiktai komunistais.

Svarstoma, ar Tunise kilęs liaudies sukilimas išplis į kitus arabų kraštus. Tuniso GATVĖ ir TURGUS reikalauja gyventi pagal islamo įstatymus ir sukurti vieningą visų musulmonų valstybę – Kalifatą. Islamistai sugrįš vos tiktai Tunise prasidės „demokratizacija“. Didžiuma arabų šalių yra civilizacinėje duobėje. Totorius Rinatas Muhametovas rašo: „...žmonės atvirai abejoja dekolonizacijos ir dėl to patirtų didžiulių aukų nauda.

Krizė pagadino 20 metų gludintus bankų ir jų klientų santykius, tad iki partnerystės dabar toli. – Užsiminėte, kad yra svarbių dalykų, kuriuos turėtų reglamentuoti kol kas dar nepriimti įstatymai. Pavyzdžiui, Fizinių asmenų bankroto įstatymas. Manote, kad Lietuvoje būtina sukurti ir Finansų ombudsmeno įstaigą? – „Balsas lt. savaitė“ teiravosi Lietuvos bankų klientų asociacijos generalinio direktoriaus Rūtenio Paukštės.

Pasakymas, kad istorija yra gyvenimo mokytoja, nėra vien gražus porinimas. Tautos ir pavieniai žmonės mokosi iš patirties. Smegenų veiklą tiriantys mokslininkai nustatė, kad prognozuojant ateitį veikia tos pačios smegenų dalys, kaip ir prisimenant praeitį. Atmintinų datų sezonas Lietuvoje prasideda tuojau po Kalėdų ir beveik atsiremia į Velykas. Iš tų žiemą ir pavasarį minimų datų dvi susijusios su reikšmingiausiu XX amžiaus pabaigos įvykiu – Sovietų Sąjungos žlugimu.

Pasistengsiu ilgam neužimti eterio. Sausio 12 d. apsinakvojau pas gimines dabartinėje Pamėnkalnio gatvėje. Jie mane pažadino, kada buvo užgrobta televizija. Apsirengiau ir nuėjau į „Lietuvos aido“ redakciją, kur tuo metu dirbau. Patalpos buvo Seimo III rūmuose. Eidamas į Seimą girdėjau šūvį,  Tumo-Vaižganto pravažiavo šarvuotis. Prieangyje sutikau būrį jaunų žmonių, vadovaujamų skulptoriaus  Mindaugo Navako.

Kalėdų ir Naujųjų metų gastronominį sezoną užbaigiau ryškiu akcentu.  Išgėriau alaus su Blogeriu Zeppelinus'u. Zbygniewas Piwacijus bendrauja su Zeppelinu'su virtualiai, o aš turiu tiesioginę prieigą prie jo kūno maždaug 70 cm atstumu. Kalbėjome apie tautos elitą, daktarą Katzą, vadinamųjų mažumų teises ir šiuolaikinės vadybos lietuviškas atmainas, kurios mažai skiriasi nuo bolševizmo. Atpasakosiu vieną Zeppelinus'o bylojimą. Pradžioje įvadas. Marie = Маша Uždavinys.

Tėvynėje būtų šviesiau, jeigu krikščionys būtų krikščionimis, o ne velniai žino kuo. Kūčių vakarą įprasta burti. Pajauta man aiškiai pasakė – išliks tie, kurie stos į rikiuotę.

Viešojoje erdvėje neseniai pasirodė neįprastas Kalėdų Senis. Tai prezidentas Rolandas Paksas. Tiesa, jis neprisiklijavo barzdos ir antakių. Didelio dovanų maišo tautai neparodė. Išsakė jis keletą minčių, kurios, kaip jis veikiausiai pamanė, vertesnės už apčiuopiamas dovanas. Idėja nesulaukė pritarimo R. Paksas ėmėsi lietuviams mielo dalyko – prakalbo apie laimės žiburį. Juo turėtų tapti vadinamoji tiesioginė demokratija. Ne bet kokia, o kompiuterinė.

Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) pastangomis Lietuvos energetika tapo pasakų karalyste. Ir ne bet kokių – politinių. Premjero Andriaus Kubiliaus svaičiojimai apie dujas ir elektrą primena vėlyvojo sovietmečio propagandą. Jei nebūtų premjero pavardės, galėtumei pamanyti, kad kalba Leonidas Brežnevas, galėjęs įsakinėti „socialistiniam lageriui“ ir net Suomijai. Būtų pusė bėdos, jeigu premjeras virtų tik vietos sultyse ir nesitaškytų aplinkui.

Vaikystės draugas, paklausęs dainelių, kurias parinkau Chanukos proga, pasiūlė linksmesnės muzikos. Cool. Ypač antras – čiuožykloje Kalėdų Senis partrenkia chasidą. Ir tada... Chasidas virsta Kalėdų Seniu.

Neseniai įvykę parlamento rinkimai Moldovos Respublikoje teikia optimizmo, kad sunkumai nesukliudys šaliai žengti eurointegracijos keliu. – Stebėtojai pripažįsta, rinkimai Moldovos Respublikoje buvo demokratiški, tačiau konstitucinė krizė šalyje gali užsitęsti, – „Balsas.lt savaitė“ pradėjo kalbą su Moldovos Respublikos ambasadoriumi Lietuvoje Igoriu Klipii. Manau, kad reikalai klostosi teisinga kryptimi.

Lietuva – svainių kraštas? Jums dar nenusibodo toks apibūdinimas? Nuo tiesos nepabėgsi. Net jeigu ji ir nuobodi. Na, gerai – pusbrolius, svainius, klasės ir kurso draugus išsiaiškinome, schemas nubraižėme (kada nors reikalai palengvės, kada pradės veikti tinklapiai svainiai.lt ar blatas.lt). Kas toliau? Galbūt Lietuvoje reikėtų panaikinti pavardes, kaip tai padaryta Islandijoje? Žmogus tenai turi vardą ir tėvavardį. Giminystę viešai labai sunku nustatyti.

Kažkas bando plėšti kaukes. Visko būna. O gal nelabai suklydo? R. Palaitis – inkvizicijos auka? UŽ STANKERĄ! – demonstracija Budapešte. Kiek supratau – prie Lietuvos ambasados. Ambasadorius gavo demonstrantų peticiją, ginančią P. Stankerą. Žmogus lyg ir nieko neprašė, o susilaukė uniformuotų žaliūkų paramos.