Libijos diktatorius Muamaras Kadafis (Muammar al-Gaddafi) nežinia kur.
Įdomu, ar bėgdamas jis pasiėmė palapinę, kurioje dažniausiai gyvena užsienio kelionių metu?
Pernai Italijoje Kadafis tapo misionieriumi. Per stiuardesių paieškos agentūrą susirado kelis šimtus dailių merginų. Jos buvo pakviestos pabendrauti su Libijos lyderiu.
Merginos matyt tikėjosi, kad joms pasiūlys dalyvauti bunga bunga vakarėlyje. Juolab, kad buvo skelbiama, jog Kadafis mėgsta aukštaūges.
Bet Kadafis – ne Berlusconis. Vietoje bunga bunga pulkininkas išrėžė joms paskaitą apie islamą ir paragino tapti musulmonėmis. Trys neatlaikė ir atsivertė. Gal joms buvo sumokėta daugiau? Dalyvės gavo dovanų Koraną ir Kadafio „Žaliąją knygą“.
Kadafio apsaugoje nemažai moterų. Užsienio vizitų metu pulkininką dažnai supdavo kelios apsaugininkės – visos su skirtingomis uniformomis. Kadafis matyt gerai perprato moterų psichologiją – jos nemėgsta rengtis vienodais rūbais.
Libija iki Antrojo pasaulinio karo buvo Italijos kolonija. Sprendžiant iš Kadafio pomėgio persirenginėti, itališka opera tam beduinui tapo vartais į Vakarų kultūrą.
Libijos himnas skamba kaip maršas iš prastos operos, nors ir prasideda žodžiais „Allahu Akbar“ – „Dievas yra didis“.
Kadafis geriau būtų paprašęs, kad Libijos Didžiosios Socialistinės Liaudies Džamahirijos himno muziką parašytų Freddie Mercury.
Gabale „The Bohemian Rhapsody“ apie 3:40 kvynai klykia „Bismillah!". Vadinasi, gali.
