Valdantysis Rusijos tandemas apsisprendė: kitąmet premjeras Vladimiras Putinas taps šalies prezidentu, ir tada dabartinis prezidentas Dmitrijus Medvedevas užims premjero postą.
Apie tokią rokiruotę D.Medvedevas ir V. Putinas paskelbė rugsėjo 24 d. partijos „Vieningoji Rusija“ («Единая Россия») suvažiavime.
Delegatų D. Medvedevas paprašė suprasti, kodėl jiedu su V.Putinu taip ilgai slėpė intrigą, kurios galimybę jiedu neva svarstė dar tada, kada „formavosi jų draugiška sąjunga“: „Tai politinio tikslingumo klausimas, politinio žanro prisilaikymo būtent mūsų šalyje klausimas“.
Rusijai ir pasauliui reikėjo papildomų išaiškinimų. Rugsėjo 30 d. vakare prezidentas D. Medvedevas netikėtai pasirodė Rusijos federalinių televizijos kanalų eteryje. Jis nušvietė, kodėl kitąmet nekels kandidatūros prezidento rinkimuose. Pasak D. Medvedevo, „premjeras Putinas dabartiniu momentu be abejonės yra pats autoritetingiausias politikas mūsų šalyje ir jo reitingai truputį aukštesni“.
Valdys ilgiau už Staliną
Rokiruotė veikiausiai pavyks, jeigu bus sklandžiai įgyvendinti du politiniai projektai: Valstybės dūmos rinkimai š. m. gruodžio 4 d. ir prezidento rinkimai kitų metų kovo 4 d.
Abiem atvejais galima sėkmė, kaip ją supranta V. Putinas ir jo aplinka: Dūmoje, kuri pirmąkart renkama 5 metams, „Vieningoji Rusija“ greičiausiai turės daugumą (gal net tokią, kuri leidžia keisti konstituciją); paskui prezidentu bus išrinktas V. Putinas, ir tai jam atvers galimybę už 6 metų balotiruotis dar vienai kadencijai.
Тaigi V.Putinas kitąmet grįš į prezidento postą dar 6 ar 12 metų – žinoma, jeigu neįvyks kokių nors netikėtumų. Juk, anot rusų literatūros klasiko Michailo Bulgakovo, žmonės yra „staigiai mirtingi“.
1999 m. pirmąkart tapęs premjeru, 2024 m. jis bus vadovavęs Rusijai ilgiau nei Josifas Stalinas.
Daug įvairiausių epitetų pelniusį V. Putiną galima lyginti su iliuzionistu, kurio spektaklyje 2008 m. buvo paskelbta neterminuota pertrauka. Nors ir pasitraukė iš aukščiausio Rusijos posto, jis išsaugojo valdžią – taigi spektaklis nesiliovė. O dabar paskelbta, jog pertrauka eina į pabaigą – V. Putinas vėl rengiasi grįžti į sceną.
Jeigu 2008 m. V. Putinas būtų tapęs prezidentu, jam, panašėjančiam į Baltarusijos prezidentą Aleksandrą Lukašenką, 2012 m. reikėtų ieškoti pateisinimų 4-jai kadencijai. Padaręs formalią pertrauką, kitąmet jisai sugrįš kaip savo paties „nauja versija“ – „Prezidentas Putinas 2.0“.
Mulkino iki paskutinės minutės
2008 m. išrinkus prezidentu D. Medvedevą buvo nemažai manančių, kad jis pasodintas tiktai tam, kad pasaugotų vietą V.Putinui, kuris tada nenorėjęs keisti konstitucijos, kad teisėtai galėtų balotiruotis trečią kartą (V.Putinas išrinktas prezidentu 2000 m. ir 2004 m.).
Vis dėlto, žinia apie V.Putino grįžimą buvo sutikta kaip sensacija. Spėjama, kad net „Vieningosios Rusijos“ vadovybė iki paskutinės akimirkos nežinojo apie numatytą rokiruotę.
Verta priminti, kad prieš Dūmos rinkimus 2007 m. tuometinis prezidentas V. Putinas sutiko tapti pirmuoju „Vieningosios Rusijos“ kandidatų sąraše, nors į partiją neįstojo. Jis tapo partijos lyderiu, nebūdamas jos nariu. Tada ši partija iškovojo 315 vietų parlamente iš 450 (70 proc. balsų).
Rusijos „politinį žanrą“ atitiko keli su rokiruote susiję įvykiai, apibūdinami sunkiai išverčiamu rusišku žodis „razvodka“ (разводка), kurio artimiausi lietuviški atitikmenys – išdūrimas ar išdūrinėjimas, jei šiuos žargono žodžius suprasime kaip apgavystę.
Ar buvo išdurtas finansų ministras A. Kudrinas?
Paskelbus apie tandemo rokiruotę, finansų ministras Aleksejus Kudrinas, pareiškė, kad nemato galimybės dirbti su būsimu premjeru D. Medvedevu. Netrukus V. Putino teikimu D. Medvedevas atstatydino A. Kudriną iš ministro pareigų.
Rugsėjo 26 d. laikraštis „Komersant“, pasiremdamas „informuotais šaltiniais“ pranešė, kad A.Kudrinas taikė į „dešiniosios partijos“ vadovus (turėta omeny partija „Teisingas reikalas“), bet tandemas jam to neleidęs. Užtat A.Kudrinui buvo pažadėtas premjero postas. Rugsėjo 24 d. paaiškėjo, kad premjeru numatomas D.Medvedevas, ir A.Kudrinas „trenkė pareiškimą ant stalo“.
Netrukus A. Kudrinas viešai paneigė, kad siekė vadovauti „Teisingam reikalui“. Jis taip pat paneigė, jog su V.Putinu yra svarstęs apie savo vietą Rusijos vykdomosios valdžios būsimoje konfigūracijoje. A. Kudrinas pareiškė, kad pasitraukė todėl, kad negali garantuoti, jog bus įvykdytas kitų metų biudžetas, kuriam finansų ministras nepritarė dėl didelių ginklavimosi išlaidų ir socialinių įsipareigojimų.
A. Kudrinas baigė pareiškimą žodžiais, kuriuose galima įžvelgti ironiją: „...dėkingas ir tiems, kurie per paskutines dvi dienas padovanojo man neįkainojamą aparatinę, politinę ir gyvenimo patirtį“.
Jeigu vienas iš svarbiausių ministrų kalba apie „neįkainojamą aparatinę patirtį“, vadinasi, būta nemenko aparatinio žaidimo. Tokią patirtį galėjo padovanoti tiktai valdantysis tandemas.
Komentuojant A. Kudrino atsistatydinimą „The Financial Times“ (FT) redakcijos skiltyje rašoma: „Kudrinas buvo investuotojų draugas, o investuotojams Rusijoje draugai reikalingi“. Pasak FT, A. Kudrino atsistatydinimas sukuria tuštumą ekonominėje ir biudžeto politikoje. V. Putino grįžimas į Kremlių negali tos tuštumos užpildyti, kadangi, anot FT, begėdiškai išlaidžiame valstybės aparate A.Kudrinas buvęs biudžeto politikos „vanagas“.
Tarsi atsakant į užsienio investuotojų rūpestį iš Kremlius atėjo žinia, kad A. Kudrinas ir toliau bus Nacionalinės bankų tarybos pirmininku, vadovaus Finansų rinkų tarybai prie Rusijos prezidento ir liks Indėlių draudimo agentūros direktorių tarybos pirmininku.
Ar buvo išdurtas prezidentas D. Medvedevas?
Rusijos politologus, apžvalgininkus, analitikus galima skirstyti į dvi grupes – tuos, kurie rimtai žiūrėjo į V. Putino ir D. Medvedevo konfrontaciją, pastaraisiais metais pasireiškusią įvairiais viešais pareiškimais, ir tuos, kurie buvo linkę visa tai laikyti „razvodka“ – išdūrinėjimu.
Manau, kad ir vienų, ir kitų ekspertų pozicija nebuvo visiškai bešališka. Kremlius, kuriame vis dar viešpatauja D. Medvedevas, generavo įvarius šalies raidos projektus, kurie viešojoje erdvėje sukeldavo diskusijų bangas. Projektams plėtoti buvo skiriama lėšų, ir nemažam skaičiui ekspertų tai buvo pragyvenimo šaltinis.
V. Putino vyriausybė irgi finansavo ir finansuoja savo veiklos propagandą, įvairius tiriamuosius projektus.
Sociologės Olgos Kryštanovskajos teigimu, dėl pasaulinės krizės susitraukus Rusijos viešųjų ryšių ir politinių technologijų rinkai tos srities specialistai tapo dar labiau priklausomi nuo valstybinių finansavimo šaltinių.
Prieš vertinant kurio nors rusų eksperto pasisakymus reikėtų pasidomėti, kokiu būdu jis dalyvauja procese, kurį rusai vadina „raspil“ (распил) – taip įvardijamas nebūtinai teisėtas biudžeto pinigų naudojimas (lietuviškas nepažodinis vertimas galėtų būti „faneros pjaustymas“ – kalbama, aišku, ne apie klijuotą medieną, o apie pinigus).
Antai Efektyvios politikos fondo vadovas Glebas Pavlovskis idėjiškai ir finansiškai bandė save sieti su D. Medvedevu ir Kremliumi. Nenuostabu, kad apie tandemo rokiruotę jis kalba kaip apie dabartinio prezidento pralaimėjimą. G. Pavlovskio nuomone, D.Medvedevui buvo grasinama: „Esu įsitikinęs, kad Rusijos prezidentas tapo šantažo auka. Gali būti, kad savo vaizduotėje jisai perdėjo tokią galimybę, tačiau, be abejonės, ji buvo išsakyta“.
G. Pavlovskio nusivylimą galima suprasti – prieš ketverius metus jis aktyviai pasisakė už tai, kad V. Putinas inicijuotų konstitucijos keitimą ir siektų trečios prezidento kadencijos. Kadangi tokie žmonės kaip G. Pavlovskis nieko veltui nedaro, matyt, V. Putinas šiam projektui buvo „atpjovęs“ kažkiek „faneros“, bet paskui tuometinis prezidentas visus išdūrė ir vietoje savęs pasodino D. Medvedevą.
Prieš keturis mėnesius sociologas Igoris Eidmanas radijo stoties „Echo Moskvy“ («Эхо Москвы») bloge rašė, jog D. Medvedevas, tikriausiai neprarado vilties, jog V. Putinas iš naujo paskirs jį prezidentu.
I. Eidmano spėjimu (jis darytas gegužės 24 d.), V.Putinas iki paskutiniųjų bandė atidėti galutinį sprendimą dėl prezidento kandidatūros. Tuo pat metu V. Putinas vis labiau izoliavo D. Medvedevą, atėmė iš jo galimybes vykdyti savarankišką žaidimą.
Blokuojant D. Medvedevą buvo sukurtas Visos Rusijos liaudies frontas, sugriauta „Teisingosios Rusijos“ partija («Справедливая Россия»).
Anot I. Eidmano, „kada premjeras V. Putinas paskelbs apie savo galutinį sprendimą siekti Rusijos prezidento posto, vargšas Medvedevas, užguitu žvilgsniu žiūrintis į glaudų Liaudies fronto varovų būrį, nieko negalės padaryti. Teks jam sutikti su vieta zoologijos sode – Federacijos Taryboje, Dūmoje arba Konstituciniame teisme“.
O kad D. Medvedevas netikėtai neužsispirtų, anot I. Eidmano, vyko įprasta čekistinė dezinformavimo operacija. Prezidentas neva gaudavo nuolatinius signalus iš savo artimiausios aplinkos: V. Putinas rengiasi iškelti tavo kandidatūrą, todėl svarbiausias dalykas – tik nesišakok. I. Eidmano nuomone, pagrindinis D. Medvedevo mulkintojas buvo Vladislavas Surkovas, Prezidento administracijos vadovo pirmasis pavaduotojas.
Sociologas spėjo, kad rugpjūčio pabaigoje V.Putinas galutinai paliks D. Medvedevą „pliką ant ledo“ ir paskelbs, jog sieks prezidento posto.
Minėtas sprendimas paviešintas mėnesiu vėliau, nei numatė I. Eidmanas, o ir D.Medvedevo vieta „zoologijos sode“ nėra tokia jau prasta – jam suteikta viltis tapti premjeru.
I. Eidmano analizė įdomi, bet įtartina dėl to, kad tiesmukai užvažiuota ant V. Surkovo. I. Eidmano nupieštame paveiksle D. Medvedevas atrodo kvailas, o V. Putinas – kietas. Galima įtarti, kad I. Eidmanui buvo atpjauta „faneros“, kad sociologas subtiliais būdais menkintų D. Medvedevą.
Kodėl buvo išdurti S. Mironovas ir M. Prochorovas?
I. Eidmanas mini „Teisingosios Rusijos“ sutriuškinimą. Ši partija, dabar turinti Dūmoje 38 vietas (8,4 proc. balsų), pernai vasarį su 70 proc. balsų turinčia partija „Vieningoji Rusija“sudarė sutartį. Pagal ją „teisingieji“ įsipareigojo palaikyti „vieninguosius“ įgyvendinat strateginį D. Medvedevo ir V. Putino kursą, užtat „vieningieji“ pažadėjo remti „teisingųjų“ lyderį Sergejų Mironovą Federacijos tarybos pirmininko poste – kitaip tariant, daugumos frakcija, kuriai iš esmės nereikia sąjungininkų, neva pažadėjo mažai vietų turinčios partijos vadovui, jog išsaugos jam Federalinio susirinkimo aukštesniųjų rūmų pirmininko pareigas.
Pasak S. Mironovo, šį susitarimą „vieningieji“ už mėnesio atšaukė. Šįmet S. Mironovas pareiškė, kad „Teisingoji Rusija“ nerems „Vieningosios Rusijos“ kandidato 2012 m. prezidento rinkimuose.
Balandį partijos suvažiavime S. Mironovas prarado partijos vadovo posto, gegužę Sankt-Peterburgo įstatymų leidybos susirinkimas atšaukė S. Mironovą iš Federacijos tarybos.
Į Federacijos tarybą buvo skubiai išrinkta buvusi Sankt-Peterburgo gubernatorė Valentina Matvijenko. Rugsėjo 21 d. ji tapo Federacijos tarybos pirmininke.
Prieš paskelbiant apie tandemo rokiruotę garsiai nuskambėjo su partija „Teisingas reikalas“ susijęs skandalas. Ši politinė jėga, subūrusi kelias save dešiniosiomis laikančias partijas ir organizacijas, 2009 m. buvo įkurta prezidento D. Medvedevo administracijos iniciatyva.
Pernai lapkritį partija pareiškė, kad 2012 m. rinkimuose ji palaikys D. Medvedevo kandidatūrą. Į Dūmos rinkimų programą buvo įtrauktas punktas, kad Rusija turi siekti narystės ES.
Š. m. gegužės vidury norą vadovauti partijai pareiškė milijardierius Michailas Prochorovas. Jis pažadėjo partijos rinkiminei kampanijai paaukoti 100 milijonų dolerių iš savo kišenės ir dar antra tiek surinkti iš prijaučiančių verslininkų. M. Prochorovas buvo išrinktas partijos pirmininku. Jis buvo susitikęs su valdančiuoju tandemu, kad aptartų būsimą politinę veiklą. Vienas iš įdomesnių M. Prochorovo pareiškimų buvo tai, kad Rusija turi siekti įsivesti eurą.
Tačiau šį rugsėjį organizacija suskilo, suvažiavime M. Prochorovas buvo nušalintas nuo vadovavimo partijai.
Iškilios apžvalgininkės Julijos Latyninos nuomonė: „Surkovo žiurkėnai pabandė „padaryti“ Prochorovą. Jis buvo linkęs į kompromisą... bet visas renginys iš tiesų buvo banalus išdūrimas turint tikslą „supjaustyti fanerą“ – ir dar kokią...“ Kitaip tariant V. Surkovas ir Co. tikėjosi, kad iš pinigų, kuriuos M. Prochorovas skyrė politinei veiklai, gaus neblogų nuogvelbų („otkatų“). Bet, anot J. Latyninos, milijardierius galiausiai spjovė V. Surkovui į veidą.
Rusijos Islamo komiteto pirmininkas Geidaras Džemalis situaciją įvertino kitaip:
„Surkovas – vienas iš labiausiai patyrusių Rusijos politinių technologų. Visa Prochorovo pašalinimo iš „Teisingojo reikalo“ istorija ir paskesnis Prochorovo pareiškimas apie tai, kad jis kovos už Surkovo išmetimą iš prezidento administracijos – tai Prochorovo pavertimas politine žvaigžde ir vienu iš kandidatų būsimuose prezidento rinkimuose. Šiame kely aukojama pati „Teisingojo reikalo“ partija, kuri, akivaizdu, be Prochorovo yra niekas – tiesiog politinės šiukšlės“.
O I. Eidmano nuomone, M.Prochorovas tėra V.Putino siųstas „žiurkiagaudys“, kurio užduotis – išdurti šalies liberalias pajėgas.
Rugsėjo 26 d. D. Medvedevas pašalino milijardierių iš Modernizacijos tarybos, veikusios globojant Rusijos prezidentui.
Karšta M. Prochorovo rėmėja išliko dainininkė Ala Pugačiova.
Apibendrinant S. Mironovo ir M. Prochorovo istorijas, galima sakyti, kad artėjant rinkimams į Dūmą buvo nukapotos galvos dviem politinėm jėgom, kurios pretendavo į nepriklausomą nuo „Vieningosios Rusijos“ politiką ir galėjo tapti atrama D. Medvedevui, jeigu šis būtų panorėjęs veikti savarankiškai.
Taigi dabartinis prezidentas liko be kariuomenės. Bet ir prieš tai jo kariauna, atrodo, nebuvo labai gausi.
Rusijos elito anatomija
„Vieningosios Rusijos“ partijos narė O. Kryštanovskaja, vadovaujanti Rusijos mokslų akademijos Elito tyrimo centrui, suskaičiavo, kad iš 75 žmonių, kurie užima svarbiausius valstybės postus, D. Medvedevo žmonėmis dabar galima laikyti tiktai 2.
Apskritai Rusijos elitą, pasak sociologės, sudaro 1081 žmogus. Tai aukščiausi valdininkai, Federalinio susirinkimo deputatai, federacijos subjektų gubernatoriai. O. Kryštanovskajos teigimu, maždaug pusė iš minėtų 1081 žmonių turi mokslinius laipsnius (tai nereiškia, kad jie nėra nupirkti).
Iki 2008 m., kada prezidentu buvo V. Putinas, karinę, žvalgybinę ar saugumietišką biografiją turėjo 43 proc. elito atstovų, o prie prezidento D. Medvedevo tokių sumažėjo iki 20 proc. Iš viso per D. Medvedevo prezidentavimą atsinaujino 38 proc. elito.
Internetinio „Rusų žurnalo“ redaktorius Aleksandras Morozovas apžvelgė esamą ir būsimą politikų bei ekspertų išsidėstymą po „sprendimo 09-24“ (tai pranešimo apie rokiruotę data). A. Morozovas tandemą laiko realia sąjunga. Jo požiūriu, D. Medvedevas visą laiką buvo ne V. Putino marionetė, o specialių užduočių vykdytojas, kuris dabar tiktai sutvirtino savo poziciją: visiems aišku, kad D. Medvedevas – tai Rusijos žmogus Nr. 2. Vadovaudamas vyriausybei, jis tramdys kai kurias valstybines monopolijas (tai bandė daryti ir būdamas prezidentas). V. Putino siųstas jis tapo „Vieningosios Rusijos“ vadovu ir eina ją „trypti kaip gaidys vištą“.
Apžvalgininkas Borisas Vinogradovas irgi priklauso mažumai, kuri D. Medvedevo situacijos nelaiko pralaimėjimu. B. Vinogradovo nuomone, dabartinis prezidentas gavo į rankas „Vieningosios Rusijos“ partinį aparatą, todėl iš D. Medvedevo dar galima laukti netikėtų politinių žingsnių.
Per anksti daryti prognozes
Nors galimybė, kad kitąmet išrinktas prezidentu V. Putinas išbus poste dar 12 metų, nėra nepagrįsta, daryti prognozes kol kas ankstoka, juolab, kad tandemo rokiruotė irgi tiktai projektas. Rusijos politinis gyvenimas nėra sustingęs, Rusijoje galimi maištai ir perversmai.
Lilija Ševcova, kuri dirba Maskvos Carnegie centre ir tiesiogiai nepriklauso nuo Kremliaus „faneros“, pasiremdama tyrimų duomenimis, teigia, jog dabartinę valdžią remia maždaug pusė Rusijos piliečių. Šį rugsėjį ji svarstė apie Dūmos rinkimų perspektyvas:
„Jei praėjusiuose rinkimuose Maskvoje, sprendžiant iš pakankamai patyrusių žmonių stebėjimų, Maskvos valdžia įmetė „Vieningsios Rusijos“, „vagių ir sukčių partijos“, naudai apie 20 proc. biuletenių, galima įsivaizduoti, kiek reikia įmesti „vienrusiams“ («едросам»), kad jie gautų jei ne konstitucinę, tai bent paprastą daugumą“.
Gerai Rusijos politikos užkulisius išmanančios L. Ševcovos vertinimai atskleidžia V. Putino režimui būdingų manipuliacijų mastą – viena vertus, rinkimų duomenys falsifikuojami, tačiau ne iki tokio lygio, kad visa Rusijos valdžia liaudies akyse prarastų teisėtumą (legitimumą).
J. Latynina, niekada rimtai nežiūrėjusi į V. Putino ir D. Medvedevo konfrontaciją, prieš pusantrų metų piešė tokį vaizdą:
„Bus rinkimų imitacija. Greičiausiai į Kremlių grįš Putinas, bet aš neatmetu, kad jis paskirs prezidentu kitą žmogų. Todėl, kad Putinas gana specifiškai naudojasi valdžia. Jam patinka malonumas, kurį teikia valdžia, bet jis nemėgsta valdžios pareigų. Jis gali po daugelį valandų vėluoti į susitikimus – netgi su reikšmingais vadovais iš užsienio, jis gali kelias valandas užsiiminėti sportu, kol ministrai jo laukia priimamajame ir paskui išvažiuoja it musę kandę. Situacija, kada Putinas važinėja su slidėmis Sočyje ir lyg tarp kitko skirsto milijardus šen bei ten – labai tipinga. Tokia yra dabartinė Rusijos valdymo sistema. Aš prileidžiu mintį, kad jis paims kitą žmogų, kuris realiai dirbs su dokumentais, o Putinas mėgausis malonumais“.
Tame pačiame interviu ji svarstė, kiek ir kokios valdžios turi V.Putinas:
„Jei šalies valdymu laikysime procesą, kada duodami įsakymai, ir jie vykdomi, tai Rusijoje to apskritai nevyksta. Paprastas pavyzdys – Putino projektas Sočyje. Ten mažai kas statoma, nes yra keletas konkuruojančių komandų, kurių žmonės prievartauja kyšius iš verslininkų, ir bendra kyšių suma viršija bet kokią projekto naudą. Nors tai mylimas Putino projektas, jis kol kas kybo ore. Bet jeigu sakysime, kad šalies valdymo procesas – tai galimybė Rusijoje pasodinti į kalėjimą bet kurį žmogų ir atimti iš jo bet kokį verslą, tai šalį tada valdo Putinas, kadangi Medvedevas tokių dalykų padaryti negali. O Putinas gali. Bet realiai, žvelgiant būtent iš valdymo taško, – Rusija gana menkai valdoma šalis, kaip, tarkime, Nigerija“.
O. Kryštanovskaja 2008 m. teigė, kad ekonomikos krizė atvėrė V. Putinui daugiau perspektyvų: „Nusilpus magnatams premjeras galės dar labiau sustiprinti Kremliaus kontrolę strateginėms šakoms, kurių, jo nuomone, nebuvo galima privatizuoti XX a. paskutiniame dešimtmetyje – ypač gamtinių išteklių šakoms“. Matyt ir šiandien aktualus toks jos vertinimas: „Kada krizė pasibaigs, valstybinis sektorius išaugs ir įvyks nuosavybės perskirstymas Kremliaus draugų naudai“.
Naują savo valdžios tarpsnį V. Putinas pradės biudžete įtvirtinus ambicingą karinę programą, viršijančią 600 milijardų dolerių, dėl kurios realumo, kaip minėta, abejoja A. Kudrinas.
Kiekvienas ginkluojasi savaip. Opozicijos veikėjas Borisas Nemcovas, savo interviu komentuodamas tandemo rokiruotę, pakvietė liaudį išeiti į gatves.
Ar ne dėl gresiančių vidaus neramumų V. Putinas ketina didina ginklavimosi išlaidas? Ar ne todėl pėstininkų daliniuose nuspręsta stiprinti snaiperių pajėgas? Ne pirmi metai Rusijos stabilumui kelia grėsmę Šiaurės Kaukazas.
„Forbes“ tinklalapyje pasirodė finansininko Louiso Woodhillo svarstymai, kokiu būdu V. Putino Rusijai bus galima pritaikyti metodus, kurių pagalba JAV kažkada privedė prie bankroto SSRS.
O J. Latynina mano, kad rokiruotę padaręs V. Putinas artimiausiu metu neturės didelių keblumų dėl Vakarų politikų požiūrio į jį, kadangi, anot apžvalgininkės, šie yra „kurvos, sere“.
VAIZDO PAPILDAI
1.
Spalio 7-ji – V. Putino gimtadienis.
Ši data ženkli dar mažiausiai dėl dviejų įvykių.
2006 m. spalio 7 d. prie savo namų Maskvoje nužudyta žurnalistė Ana Politkovskaja.
1949 m. spalio 7 d. įkurta Vokietijos Demokratinė Respublika (VDR).
V. Putinas, kurio gimtadienis sutampa su VDR gimtadieniu, toje šalyje dirbo 1985 – 1990 m. (VDR gyvavo iki 1990 m. spalio 3 d.). Jis buvo sovietų žvalgybos rezidentas – vykdė VDR – SSRS draugystės rūmų direktoriaus pareigas. Nuo tarnybos VDR laikų V. Putinui prigijo pravardė „Štazi“ – taip vadinosi VDR valstybės saugumo ministerija (Stasi).
Kai kas mano, kad dabartinės Rusijos politinę sistemą V. Putinas konstruoja pagal VDR modelį. Greta valdžiusios Vokietijos vieningosios socialistų partijos (VVSP) Rytų Vokietijoje veikė ir butaforinės politinės organizacijos: Krikščionių demokratų sąjunga, Vokietijos liberaldemokratų partija, Vokietijos nacionaldemokratų partija, Vokietijos demokratinė valstiečių partija.
Istorikai teigia, kad denacifikacija Rytų Vokietijoje vyko labai savotiškai. Buvę naciai užėmė aukštus postus VDR armijoje, Stasi, teisėsaugoje.
1981 m. Vakarų Vokietijoje buvo išleista „VDR rudoji knyga“ („Braunbuch DDR“), kur išvardyta apie 900 Rytų Vokietijos veikėjų – politikų, mokslininkų, gydytojų ir t. t., kurie prie Hitlerio priklausė nacių partijai (NSDAP). Teigiama, kad 1953 m. buvę naciai sudarė 8,6 proc. VVSP narių; šios partijos vadovybėje jų dalis siekė 14 proc.
Neva J. Stalinо iniciatyva buvusiems Wehrmachto kariškiams ir nacių partijos nariams VDR buvo įkurta Nacionaldemokratų partija.
Peržiūrint vaizdo įrašus su kariniais paradais Rytų Vokietijoje krenta į akis, kad VDR kariškių uniforma labai panaši į nacistinę. Pėstininkų šalmų kontūras panašus, tik paviršius lygesnis, o uniformų antsiuvai beveik tokie patys.
Gal tie, kurie įteisino tokį stilių, tikėjosi, jog sovietinė armija užgrobs Europą ir Vokietija taps vieninga komunistine valstybe? Tada vokiečiams bus galima pasaldinti karčią piliulę – komunistinės Vokietijos armijos paradai primins Trečiąjį Reichą.
Vakarų Vokietijos armijoje buvo naikinami bet kokie prisiminimai ir užuominos apie šalies militaristinę praeitį. O VDR kariai prūsišku žingsniu mušė koją pagal prūsiškus maršus.
2.
2007 m. rusų hiphopo grupė sunkiai išverčiamu pavadinimu «Корейские LЁDчики» („Korėjos lakūnai“, „Korėjos ledūnai“) įrašė dainą „Putino planas“.
