Suklydau..Ten norėjau sakyti apie profesoriaus Maimino knygą. Ji yra rusų kalba. Rasti galima, veikiausiai, tik žydų bibliotekoje. Seniai skaičiau.. Alperavičius davė..

Nepamirškit, kad Vilniaus Valstybinis Vinco Kapsuko Universitetas niekada neturėjo rusų grupės jokioje specialybėje. Kodėl? Tad visi atėjūnai mokėsi neakivaizdiniu būdu kur nors Rusijos universitetuose. Koks santykis buvo tarp universiteto rektorių ir oficialiosios valdžios? Čia reikia ne globaliai žiūrėti bet per asmeninės biografijas. Apie to laikmečio žydų tarpusavio ryšius daug pasakyta Simono Alperavičiaus knygoje. Net jie nelabai sugebėjo įveikti to barjero.. Čia yra kažkas tokio daugiau ir tai galima vadinti tikruoju lietuvišku charakteriu,padėtu į valstybės kūrimo pagrindus.

Epizodai, kuriuos būtų galima įdėti į filmą, kuris nepatiko „draugui“ B.Bradauskui : 1.A. Brazauskas apie trispalvę: "Kol kabės šitas skuduras, aš nekalbėsiu" (Išsireiškimas Sąjudžio mitinge Katedros a. išlydint Lietuvos delegatus į IX partinę konferenciją, 1988) ; 2."Į savarankiškos Lietuvos valstybės idėją aš žiūriu neigiamai. Aš manau, kad tai nerealu". (Interviu "Argumenty i fakty", 1989, Nr.47) ;3."Kai kurie asmenys atkakliai perša mums Lietuvos Respublikos atkūrimo idėją. Esame įsitikinę, jog neįmanoma nutraukti penkių dešimtmečių Tarybų Lietuvos raidos. Pagaliau nėra ir pakankamai pagristų argumentų, kad tai daryti būtina". ("Žodis Lietuvos komunistams", "Komunistas", 1989, Nr.9) ;4."Kuriame socializmą TSRS sudėtyje. Jokio kito kelio nėra ir negali būti. Kraštutiniai lozungai - išstoti iš Tarybų Sąjungos, paskelbti nepriklausomą Lietuvą - mums nepriimtini". ( Kalba "Vilmos" imoneje. "Tiesa", 1989 03 03); 5.A.Brazauskas apie okupacines kariuomenes išvedimą: "Mes viska vertiname tik vienu požiuriu: kad tik lietuviai tarnautų Lietuvoje ir - lauk okupacinę kariuomenę. Atsakykite man į paprastą klausimą: o kas gi gins Lietuvą?" ( Kalba susitikime su komjaunuoliais. "Lietuvos rytas", 1990 01 25) ; 6."Ateityje Lietuvos Respublika pirmiausia turės gerai sugyventi su kaimynais. Kažin ar tai pavyks, jei kelsime balsą prieš tarybinę armiją". ( Kalba SSKP CK plenume Maskvoje. "Tiesa", 1990 02 10) ;7."Kaip mes galime apsieiti be Tarybų Sąjungos? Tam kuris tai padarys, aš Nobelio premiją duosiu". (Interviu lėktuve, skrendant į Maskvą).

Arūno, straipsnis įdomus, bet tikra istorija yra truputį kita: drįstu teigti, jog nei partizanai, nei teritorinė schema lemiamo vaidmens Lietuvos" lietuviškume" nesuvaidino.

Žinoma, šiokios tokios įtakos būta.

Bet,būtent iki 1953 metų rusinimo procesai buvo ypač spartūs. Buvo keli kvietimai ir kelios atvykėlių bangos į Klaipėdą ir ypač Vilnių,kuriame repatrijuotus lenkus pakeitė rusai daugiausia iš Smolensko apylinkų.
Tai vyko aktyviausiais partizanavimo metais.

Kovojant dėl valdžios Maskvoje L.Berija 1953m. atgaivino seną jau naudotą bolševikų dvidešimtais metais "Korenizacijos" politiką-tai yra vietinių nacionalinių kadrų iškėlimą ir valdymą naudojantis jais.
Keičiantis kursui, Sniečkus gavo pylos Maskvoje jog valdo tik teroru ir krauju, bet per dešimt metų tokia politika rezultatų nedavė.
Tada, jam vos pavyko išsaugoti savo kėdę, bet po to tiek Lietuvoje, tiek kitose nacionalinėse respublikose rusus vadovus pradėta keisti vietiniais,kartu sumažėjo rusifikacija.
Išeitų jog L.Berija yra "lietuviškumui" nusipelnęs veikėjas.

Tai tęsėsi iki 1959 netų, kai Chruščiovas padarė posūkį atgal ir jį darydamas pakeitė visą Latvijos valdžią Rusijoje gimusiais.
Tačiau rusifikacija nebuvo tokia stipri kaip iki 1953.

Latvija buvo regiono ir karinės apygardos centras, be to kaip ir Estija turėjo tiesioginę sieną su Rusija ir ten atvykėlių buvo daugiau natūraliai.

Nauja stipresnio rusinimo banga buvo beprasidedanti apie 1983 metus, bet ji ilgai nebeužtruko.

Vilnius buvo lietuvinamas per mokymo įstaigas į kurias lietuviai atvykdavo mokytis iš provincijos ir po to dažnai likdavo čia dirbti.
Nors negaliu teigti 100 proc., bet man buvo aiškinama jog tai sąmoninga politika ir mokymo įstaigų koncentraciją Vilniuje būtina plėsti.

L. Rinkūnas buvo šviesus žmogus,Jį asmeniškai pažinojau ir jis daug nuveikė. Tačiau jis dirbo ne Plano Komitete, bet institute (LŪPEMTI), gamybinių išdėstymo komisijos veikloje nedalyvavo ir daugelio realių planų kur norima statyti ar plėsti vieną ar kitą įmonę net nežinojo.

Kada posovietinės Lietuvos žmonės suvoks,kad kol teisiškai neįvardinom masinių lietuvių žudynių(trėmimų priedangoje) rusiškos okupacijos laikotarpiu,tol pavojus,kad imperijos nasrai vėl mus sutraiškys,didės? Visos dvasinės lietuvių jėgos turi buti pajungtos priversti blogio ir melo imperiją Rusiją sumokėti Lietuvai kompensaciją už siaubingus masinius žudymus,infrastrūktūros sunaikinimą..

Pasakų mėgėjui: trėmimo sąrašai buvo sudaromi NKVD centruose ir pretekstu išvežti visų pirma buvo patriotiškumas ir pareigos Lietuvos respublikoje. Ūkininkų rėmimą pavadinti reketavimu gali tik koks Žiugžda, kurio jau nebėra. O su užmačiomis kolonizuoti Lietuvą, partizanai sėkmingai susidorojo, ir čia jau nėra ką paneigti.

Na dabar Lietuvos valdžios strateginis planas, nuo pats Sąjūdžio laikų - kaip išlaikyti valstybės institucijas. Buvo viskas parduodama, prichvatizuojama - kad tik būtų pinigų egzistencijai. dabar nebeliko beveik nieko parduodamo, todėl tenka skolon gyventi.

Gryna teisybė. Lietuvos bvp paskutiniais imperijos metais siekė 2 mlrd rublių (~ 20 mlrd litų). Nors Lietuva buvo kažkas 3 vietoj nuo galo pagal gyventojų skaičių tarp 15 respublikų, pagal bvp dydį buvo 6 vietoje. Kažkas 3 kartus viršijo tokį pat gyventojų skaičių turinčių kitų respublikų. Teisus kom ,,labai'', nes planas buvo sudarytas tada, kai pogrindžio kova buvo nurimusi ir žmonės jau grįžę iš tremties vietų (po Stalino mirties). Aišku kiekviena tauta savo istorijoje ieško didvyrių, bet reikia realiai vertinti istoriją, norint žinoti teisybę.

Pasakų mėgėjas Tamsta. Miestuose stovėjo armijos daliniai, buvo jų bazės. Taip, partizanai buvo pretekstas žmonių trėmimams. Žmones įskųsdavo patys lietuviai. Partizanams gi reikėjo maitintis? Tai reketavo ūkininkus. Vieną naktį partizanai, kitą stribai. O partizanų apsilankymai ir buvo pretekstas išvežti žmones į Sibirą. Užtekdavo stukačiaus skambučio ir pretekstas yra. Šitą žinau iš tėvų ir senelių patirties, ne kokių dokumentų, ypač tendencingai cituojamų.

Tai, kad vietinė biurokratija sabotavo centrinės valdžios objektų statybą nenorėdama prarasti savo įtakos - visa tikėtinas atvejis. Trūksta istorikų veikalų ta tema.