Na kaip nekaip reikia pripažinti vieną dalyką: su strateginiu planavimu pas reikalai tikrai nekokie. Tarybinė era turėjo vieną dalyką - žmonės atėję į vadovaujančius postus užsibūdavo ten ilgai. priklausomai nuo tų žmonių idėjų arba buvo padaroma tikrai gerų ir strateginių sprendimų, arba totalių klaidų. Tad Lietuvos išskirtinumas gal tame, kad to laikotarpio vadovai buvo provincialūs ir įsikibę laikėsi savo vietų, todėl puikiai suprato, kad neišlaikant tautiškumo nuo valdymo bus nustumti ir jie. Tad labai suprantamas nenoras Lietuvoje kurti dideles gamyklas, kaip alternatyvą Maskvai įperšant rajoninį agrarinį modelį, su nedideliais regioniniais pramoniniais centrais.

Bet kolonizavimas buvo sustabdytas, ir čia neabejotinas Lietuvos
partizanų nuopelnas. Galima teigti, kad partizanai sėkmingai susidorojo su šiuo uždaviniu.

Lietuvos kolonizavimui per stambios pramonės objektų statybą Lietuvos partizanai tiesioginės įtakos jau neturėjo. Įtaką galėjo turėti tik partizanų suformuoto pasipriešinimo "renome". Kiek čia prisidėjo lietuvių tautybės komunistų valdininkai ir kiek sąmoningai - vis dar neatsakytas klausimas.

Rašantys, kad Lietuvos nebuvo bandoma kolonizuoti, tegul pasidomi iš kur atsirado kolonistų kaimai Opšrūtuose ir kitur.
Juk po vokiečių iškeldinimo, lietuvių trėmimų atsirado daug tuščių plotų ir kaimų, į kuriuose reikėjo keldinti kolonistus dirbti žemės. Net į Neringą buvo keldinami kolonistai dirbti žvejyboje ir kitur (beje, užsukę į Rusnės kapinaites galite nustebti išvydę daug paminklų su rusiškais užrašais). Jokia stambioji pramonė tuo metu vystoma nebuvo.

Kalbantys, kad partizanų pasipriešinimas kolonizavimui iš rytų yra mitas vertėtų paskaityti partizanų programas - vienas iš punktų buvo kova su Lietuvos kolonizavimu.

Hmm ui.
As dabar dirbdamas vakaruose sutinku dauk zmoniu is musu buvusio rytu bloko. Dizjioji dalis taip ir sako. Kad Lietuva tais laikais buvo laikoma vos ne gerai gyvenantis uzsienis. O siaip bendrai paemus naciai fasitai ir sovietu sajungos nedraugai. Ir taip sneka ne vien rusai. Baltarusiai ukrainieciai (lygindami su banderu partizanais) moldavai ir t.t.
Kitokia nuomone buvo pradejusi susidaryti is polisiautoju poilsiavusi Lietuvoje.Bet cia eina kalba apie 1980-89metus. Is ju bendra nuomone tai kaip apie geras kokybiskas atostogas aukstesni gyvenimo lygi. Kur geras aptarnavimas ir pan.

Autorius nemažai padirbėjo. Str. įdomus.

Savo "manymą" gali įsikišti į savo sėdynę... :)

Geriau skaityk to meto NKVD ir MGB dokumentus - jie stengėsi kaip tik galėjo sunaikinti ir Lietuvių partizanus, ir jų rėmėjus. Bet grynai kariniais metodais nieko neišėjo - todėl ir trėmė bei degino visus, kas tik gyveno arčiau miško bei visus sovietams įtartinus.

Tačiau ir tai realių rezultatų nedavė, nes į partizanus išeidavo vis nauji tūkstančiai lietuvių - lygiai kaip dabar eina į partizanus jaunimas Šiaurės Kaukaze, o Rusijos imperija su visa savo moderniausia technika nieko negali iš esmės pakeisti.

Lietuvoje partizaninis judėjimas užgeso ne todėl, kad nebebuvo naujų žmonių, einančių į partizanus, o todėl, kad paveikė keli esminiai faktoriai: visų pirma partizanų vadovybė suprato, kad ginkluota kova nebeturi perspektyvų, kadangi aiškiai matėsi, jog Vakarai karo su Sovietų imperija nepradės;

O taip pat didelę įtaką turėjo ir tai, kad per eilę metų labai išsiplėtė MGB agentūrinis tinklas visose gyvenvietėse - Lietuva nedidelė, nėra kalnų ir milžiniškų džiunglių ar bent jau stambių miškų. Todėl partizanams tiesiog nėra tinkamų vietų normalių bazių įrengimui. O bunkeriuose ilgai išgyventi yra neįmanoma fiziškai - bet kurio net sveikiausio partizano sveikata neatlaikydavo kelių metų gyvenimo bunkeriuose.

Todėl partizanų vadovybė įsakė legalizuotis visiems, kas tik galėjo, ir nebepriimti naujų žmonių.

Kovos formos iš atviros ginkluotos kovos buvo pakeistos į pogrindinę antisovietinę visų pirma Lietuvybės palaikymo - veiklą.

Ir tai paskutiniai Lietuvių partizanai žuvo 1965 m., tai yra praėjus 20 metų po WW2 pabaigos.

1965 m. kovo 17 d. po apsupimo aptiktas slėptuvėje, kilus susišaudymui, nusišovė paskutinis Lietuvos partizanas Aukštaitijoje nuo 1946 m. - Antanas Kraujelis-Siaubūnas.

1965 m. liepos 6 d. po kautynių nusišovė paskutinis Lietuvos partizanas Žemaitijoje Pranas Končius.

Benediktas Mikulis slapstėsi miške iki 1971 m. ir buvo nuteistas keletui metų 1980 m.

Stasys Guiga-Tarzanas, paskutinis iki mirties nepasidavęs į nelaisvę okupantams Lietuvos partizanas, 35 metus slapstėsi Onos Činčikaitės sodyboje (Činčikų kaime, Švenčionių raj.), kur ir mirė 1986 metų žiemą.

Pasaulis per 20 metų oi kaip toli nuėjo, o Lietuvoje matosi tik 1989 metai. Daugiau nieko. Patrauk jaunimo keliais į Vakarus arba Rytus - pamatysi.

Bet 1989 m parduotuvėse buvo tik kanopos ir karvių tęšmenys, o tas BVP buvo karinio pramoninio komplekso produkcija iš kurios naudos kaip iš ožio pieno.Kitaip atrodo vartotojo aplinka po 2008 m.