Septynis kartus pelnytu stipriausio planetos žmogaus titulu Lietuvą pasaulyje garsinantis galiūnas Žydrūnas Savickas praėjusią vasarą spaudos dėmesio sulaukė ne dėl sporto pergalių – žinomas sportininkas vedė ilgametę draugę Jurgitą. Po vestuvių prabėgus keletui mėnesių dienos šviesą išvydo ir biografinė knyga „Žydrūnas Savickas – žmogus iš geležies“.
Koks jausmas būti stipriausiu žmogumi planetoje?
Apie tai pagalvoju tik tuomet, kai manęs šito paklausia. Eidamas gatve tikrai negalvoju, kad esu stipriausias pasaulio žmogus. Esu toks pats, kaip ir kiti, tik mano pomėgis yra galiūnų sportas ir man tai puikiai sekasi. Smagu, kad mano tikslas pasiektas ir stipriausiu pasaulyje žmogumi galiu vadintis gana ilgą laiką – jau septyneri metai. Labai norėčiau, kad tai galėčiau daryti dešimt metų, tuomet būtų pasiektas dar vienas rekordas pasaulio galiūnų sporto istorijoje ir Lietuvos vardas būtų įrašytas didesnėmis raidėmis.
Septyneri metai sportininkui - ilgas laikas, ką sako jūsų kolegos, kurie metai iš metų turi tenkintis žemesnėmis vietomis varžybose?
Varžybose dalyvauju jau vienuolika metų, tad ir mano varžovų sąrašas labai ilgas. Savo karjeros pradžioje stebėjau šio sporto žvaigždes ir jie man atrodė neįveikiami, vėliau dalyvaudavau su savo bendraamžiais, kuriuos įveikdavau, o dabar tenka rungtis su jaunais varžovais, kuriuos vis dar pavyksta įveikti. Kai tokį ilgą laiką dalyvauju varžybose, tai tampa pakankamai įparasta, kaip ir kitų varžovų siekis mane įveikti.
Įvairiuose konkursuose ir varžybose daug juokaujama apie konkurenciją tarp moterų, ar galiūnų sporte taip pat jos esama?
Galiūnų sportas draugiškas. Dideli žmonės – geranoriški ir vienas kitą palaiko, ragina varžovą kuo labiau stengtis, ką retai pamatysite kitų sporto šakų varžybose. Jei gražuolių konkursuose bateliai dažnai vagiami, tai galiūnai juos mielai vienas kitam skolina. Daug kuo dalijamės, bendraujame šiltai, nes kovojame ne vienas prieš kitą, o prieš svorius, kuriuos reikia iškelti.
Koks karjeros momentas jums kelia daugiausiai sentimentalių prisiminimų?
Skaudžiausias įvykis – 2001 m. patirta kelio trauma, nes tuo metu buvau arti išsvajotojo Olimpo, buvau puikios formos, sekėsi varžybose, o po šios traumos sugriuvo viskas, ko siekiau daugybę metų. Buvo žmonių, kurie man sakė, kad daugiau niekuomet negalėsiu ne tik laimėti, bet ir apskritai dalyvauti varžybose. Po poros metų tapau stipiausiu planetos žmogumi Arnoldo Swarcnegerio turnyre, tad šie du momentai ir yra patys įsimintiniausi.
Kiek laiko per dieną skiriate sportui?
Treniruočių laikas priklauso nuo etapų, bet dažniausiai tai trys valandos per dieną, šešis kartus per savaitę.
Ko dėl karjeros tenka atsisakyti?
Sportuoju nuo trylikos metų, o varžybose dalyvauju nuo šešiolikos, tad esu disciplinuotas žmogus ir spotininko gyvenimo būdas jau įaugo į kraują. Leidžiu sau viską, ko reikia sportininkui ir atsisakau to, kas kenktų. Kai buvau moksleivis, vėliau studentas, teko atsisakyti vakarėlių iki paryčių, bet tikrai nesigailiu ir šių dienų rezultatai rodo, kad tai padaryti vertėjo.
Neseniai sukūrėte šeimą, ar viskam užtenka laiko? Žmona nepriekaištauja, kad ilgai užtrunkate sporto salėje?
Žinoma, šeimos sukūrimas yra rimtas žingsnis, tad ateityje sportui teks skiti mažiau dėmesio. Kol kas dar pavyksta viską suderinti, bet vėliau varžybų ir kelionių po pasaulį mažės.
Ar laukiate gandrų?
Laukiame ir labai norėtumėme, kad jie atskristų. Tikimės, kad netrukus tai nutiks.
Ar norėtumėte, kad jūsų vaikai taip pat rinktųsi sportininko kelią?
Didelio noro neturiu, nes tai nėra lengva ir ne visuomet viskas baigiasi gerai, laimi tik patys ištvermingiausi, kurie eina iki galo. Geriausia, kai vaikai savo kelią pasirenka patys. Daryti tai, kas man patinka, pasirinkau pats – tėvai neskatino, bet ir nedraudė.
Kai nekeliaujate, nesprotuojate, ką vaikiate laisvalaikiu?
Laisvalaikio turiu labai mažai, bet mėgstu pasyviai pailsėti namuose, paskaityti gerą knygą ar pažiūrėti įdomų filmą.
Neseniai išleidote biografinę knygą, ar ši mintis kilo spontaniškai, ar apie tai galvojote jau seniai?
Apie knygos išleidimą galvojau ilgai. Dar pieš dešimt metų manęs žurnalistai klausė, kad ji pasirodys. Tuo metu dar nebuvo ką tiek daug pasakoti knygoje, o šiandien sportinės pergalės į ją nesutelpa. Šiuo metu knygas rašo visi ir dažnai apie bet ką, bet kažkas turi rašyti ir geresnes.
Kam skiriate savo knygą?
Ši knyga yra skiriama žmonėms, besidomintiems galiūnų sportu, vaikams ir jaunimui, kurie renkasi savo gyvenimo kelią, nebūtinai galiūno, bet svarbu, kad žmonės patikėtų, jog gimus mažame miestelyje ar mažoje šalyje, galima daug ko pasiekti
